• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2023    11    30

Pasakojimai, nutylėjimai ir šnibždėjimai. Marijos Martinaitytės pokalbis su Agne Bagdžiūnaite

Marija Martinaitytė
Čia ir toliau: „Iš Panevėžio industrijos gyvenimo“, Zitos Tolvaišienės foto archyvas

Kalbuosi su Agnė Bagdžiūnaite, kuratore, tyrėja ir menininke, apie jos dabar vykdomus ir anksčiau plėtotus kūrybinius tyrimus bei projektus. Pokalbio metu Agnė rezidavo Panevėžyje vykusioje „Art ar neart“ rezidencijų programoje, tad nenutolstame nuo joje plėtotų temų.

Marija Martinaitytė: Šiuo metu reziduoji Panevėžio kūrybiškumo centro „Pragiedruliai“ rezidencijoje „Art ar neart“, kurios metu tyrinėjamos dirbtinio intelekto, kūrybinio darbo automatizacijos ir kultūros technologijų temos. Kaip atsiradai šioje rezidencijoje? Kokių minčių sukėlė rezidencijos temos?

Agnė Bagdžiūnaitė: Su automatizacijos tema mane siejai tai, kad labai norėjau patyrinėti Panevėžio pramonę ir industriją bei jos istoriją. Industrija yra neatsiejama nuo minėtų procesų (DI ir kitų dalykų). Panevėžys buvo ir dabar atgyja kaip industrinis miestas. Jame yra labai daug industrijos istorijos, ir, nors nemažai jos nutrūko devyniasdešimtaisiais arba du tūkstantaisiais, dalis plėtojasi toliau. Tai vienas sluoksnis. Taip pat dirbu su archyvine medžiaga ir gyvais pasakojimais, kalbinau ir kalbinu moteris apie jų darbo patirtis sovietmečiu ir devyniasdešimtaisiais. Tai susiję su skaitmenizacija – ką ketinu daryti su surinktais pasakojimais, kokie pasakojimai susidėlioja iš jų toliau, kaip juos įkontekstinti ir aktualizuoti šiandienai.

Labiausiai patraukė galimybė man naujame Lietuvos mieste, Panevėžyje, patyrinėti miesto istoriją, susitikti su žmonėmis, surinkti pasakojimų. Būdama čia, nusprendžiau, jog noriu kurti vaidybinio filmo scenarijų remdamasi surinktomis istorijomis. Kaip ir žinau apie ką, bet dar sunku pasakyti, kaip tai įvykdysiu. Mano tikslai ir analizuojamos temos ne visai tiesiogiai susiję su rezidencijos pagrindine tema, bet vaikšto aplinkui.

M. M.: Koks tavo santykis su rezidencijos vieta – Panevėžio miestu? Ar tai tau visiškai nepažįstama vieta? Kaip ją patiri, su ja susipažįsti – per archyvinę medžiagą ir istorijas?

A. B.: Taip, įdomiausia, kad Panevėžio visiškai nepažįstu, jaučiuosi kaip užsienyje. Turiu draugių iš Panevėžio, bet visi kiti klodai neatpažįstami. Po truputį atrandu Panevėžį ir jo istoriją įvairiais sluoksniais.

M. M.: Ar archyvai, kurios nori pasiekti, yra prieinami? Ar labiau koncentruojiesi į interviu formatą ir taip ieškai istorijų?

A. B.: Dabar visur einu. Buvau Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Kraštotyros skyriuje, Kraštotyros muziejuje. Stebiu, kaip pateikiama miesto istorija. Buvau susitikusi su organizacija „Panevėžys NOW“, tyrinėjančia pramonę ir Panevėžio praeitį. Įvairiai renku medžiagą.

Labai nustebino, kad didelė dalis istorijos šaltinių „Panevėžio tiesoje“ yra suskaitmeninta ir ją galima rasti internete. Didesniuose miestuose, tiek Kaune, tiek Vilniuje, tau atneša didžiulius nepatogius žurnalų ar laikraščių blankus. O čia viskas paprasčiau, gal ir medžiagos mažiau, bet galima daug ką apie Panevėžio industrijos praeitį rasti bibliotekos internetiniame puslapyje.

Knygose taip pat ieškau istorijų. Pasiėmiau „Gamyba Panevėžyje. Faktai ir veidai“. Dar turiu visokių žemėlapių ir pasakojimų bei interviu. Buvau susitikusi su buvusia „Ekrano“ darbuotoja. Buvo labai įdomu pasiklausyti, kaip moteriai sekėsi dirbti „Ekrane“, kai jis buvo padalintas į moterų skyrius ir vyrų skyrius ir, aišku, vyrų skyriai dominavo. Sužinojau, kad Panevėžio „Ekranas“ gamino vazas ir indus, gal ne visai tiksliai vadinamus krištoliniais. Tai nustebino, pradėjau galvoti apie sąsają tarp jų ir televizoriaus ekrano ypatingo stiklo bei jo apdirbimo.

M. M.: Rinkai interviu su moterimis dirbusiomis fabrikuose ar kitose darbovietėse apie jų darbines patirtis. Kaip pavyksta rasti ir prakalbinti žmones, kurie pasidalintų savo patirtimis?

A. B.: Mano strategija gana paprasta. Tiesiog gaunu kontaktą ir skambinu. Žinoma, pasitaiko, kad žmonės ne visada sutinka ar noriai kalbasi. Pavyzdžiui, gavau kontaktą iš Vaidos Andrijauskaitės, Stasio Eidrigevičiaus menų centro direktorės, dariusios projektą apie „Ekraną“. Ji pasidalino jos surinktais trumpais „Ekrano“ darbuotojų pasakojimų įrašais. Kadangi man svarbu būtent moterų istorijos, perklausius labai įstrigo viena ir norėjau daugiau sužinoti, tad susitikau.

Dar mane labai domina mėsos kombinatas Panevėžyje ir traukia valgyklos istorija. Pastaroji yra išlikusi po viso fabriko griūties ir veikia iki šiol. Valgyklos vedėja labai šiltai mane priėmė.

M. M.: Daliai tavo tyrimų ir projektų artima darbo santykių tema. Domiesi moterų darbo vieta permainų taške (vėlyvuoju sovietmečiu ir pirmaisiais nepriklausomybės metais). Kaip pradėjai vystyti šią temą? Kodėl ji tau svarbi?

A. B.: Žymiu 2017 metus – Vytauto Didžiojo universitete rašiau socialinės ir politinės kritikos magistrinį darbą apie besikeičiančius darbo santykius ir kaitos tašku pasirinkau devyniasdešimtuosius Lietuvoje. Mane domino feminizuoto darbo santykiai, susiję su vadinama pigiąja, nepakankamai apmokama darbo jėga: socialinio, sunkiojo, rankų, mechaninio darbo ir pan.

Bet norėjau labiau etnografinio tyrimo. Pradėjau kalbėtis su moterimis apie jų darbą, daryti interviu, net filmavau. Tai buvo nemažas iššūkis, nes vien pastačius įrašytuvą prieš žmogų pasikeičia jo kalbėjimas, manieros, o su kamera reakcija dar didesnė. Buvo labai įdomu kaip moterų pasakojimai varijuoja. Klausiau tų pačių klausimų, bet gavau skirtingus atsakymus.

Mano kokybinis akademinis tyrimas buvo ne visai akademinis, nes man per daug viskas pasidaro įdomu, kai žmogus pradeda pasakoti savo istoriją. Ypač, kai paklausi vieno, o atsako ne taip, kaip tikėjaisi. Išryškėja nukrypimai nuo temos, kaip žmogus klausime užfiksuoja tarsi tik tai, kas jam svarbu ir atsakydamas diktuoja savo taisykles. Man labai įdomūs interviu paraštėse likę keisti pasakymai, neįeinantys į pagrindinį pasakojimą, arba nutylėjimai, šnibždėjimai, klausimai man.

Rašant magistrinį VDU supratau, kad nepadarysiu tiesioginių išvadų, ko ir nesiekiau. Galėjau paimti tik fragmentus, kurie labai daug ką reiškė ir apibrėžė, parodė jauseną apie praeitį, baimę ir neužtikrintumą devyniasdešimtaisiais, kai moterys prarado pastovumą, saugumą ir reikėjo kažkaip išgyventi. Man svarbus buvo pasakojimas apie išgyvenimo momentą, kai tarsi nieko nelieka, darbo nelieka, reikia keisti profilį, persikvalifikuoti. Įdomu, kaip kiekvienas skirtingai šį pasikeitimo laikotarpį traktavo, bet tam tikri panašumai buvo ryškūs. Kažkas net nenorėjo pasakoti, tarsi ignoravo nepriklausomybės, Sąjūdžio istoriją, neminėjo to savo pasakojime, o kiti, atvirkščiai, labai daug apie tai šneka, kartais tik į tai koncentruojasi.

Vykdydama panašius tyrimus noromis nenoromis pastebim, kad didysis pasakojimas ir žmonių mažieji pasakojimai, mažosios istorijos, labai skiriasi. Pamatai, kad vyko intensyvus gyvenimas sovietiniu laikotarpiu, glaudžiai susijęs su darbo istorija, labai daug jame aspektų apie darbą ir karjerą. Fabrikas tapdavo pagrindine gyvenimo ašimi, kur virė gyvenimas darbo kolektyve.

M. M.: Dauguma tavo projektų tiesiogiai siejasi su konkrečiomis vietomis. Ar tiriant archyvinę medžiagą ir ieškant pasakojimų, liudijimų skirtinguose miestuose, miesteliuose ir gyvenvietėse, skirtingai jas patiri?

A. B.: Kaune ar Vilniuje gali pasirinkti tyrimo kryptį ir pradžios tašką. Kaune, kai rašiau feminizuoto darbo santykių tema ir imdavau interviu, pradėdavau nuo pagrindinio klausimo apie pigią darbo jėgą. Būtent pastarąja apibrėžtimi vadovavausi. Aišku, pagal šitą apibrėžtį kiekviename mieste arba miestelyje galima analizuoti klasinę kompoziciją.

Vis dėlto, kai ėmiau interviu Alytuje, buvo kitaip. Tai yra monoindustrinis miestas, kuriame net visa energetika, infrastruktūra, paslaugos buvo statomos tarsi aplink fabriką, „Alytaus tekstilę“. Monoindustriniame mieste pradedant byrėti industrijoms aiškiau pasijaučia lūžiai, todėl ir klasinė kompozicija ne tokia ryški, nes krizė paveikia daugumą gyventojų.

Tuo tarpu Neringa – kitas pasaulis. Uždarose bendruomenėse Nidoje, Juodkrantėje, Preiloje didžiausias iššūkis buvo etiškai atskleisti moterų pasakojimus. Ateini pas vieną moterį, o ji pasakoja apie kitą, anksčiau kalbintą asmenį. Viskas persipynę, nes pastoviai gyvenančių Neringoje yra likę mažai, todėl reikėjo rasti išeitį, pabandyti išlaviruoti.

Netgi tyrimo atskleidimas, atpasakojimas ar reprezentacija labai skiriasi, kai tyrimai atliekami didesniuose miestuose. Kaune, kuriame Paveikslų galerijoje dariau paskutinį projektą apie Kauno tekstilę ir tekstilės pramonės gigantus, daug ką nulėmė fabrikuose egzistavusi socialinė hierarchija. Nors yra labai daug dirbusių verpėjomis, audėjomis, jų vis tiek nepavyko daug rasti. Pasakojimais dalinosi moterys dirbusios aukštesnėse pozicijose. Matėsi, kad reprezentaciją ir pasakojimą kuria ne tas, kas dirbo prie verpimo staklių, o tas, kas jas prižiūrėjo ar kontroliavo jų produkciją.

M. M.: Tavo rinkti moterų iš Neringos pasakojimai buvo sudėti į meno leidinį, o istorijos iš Kauno tekstilės industrijos virto įvietintu radijo teatru parodoje Kauno Paveikslų galerijoje. Dabar remdamasi Panevėžio industrijos archyvais rašai scenarijų filmui. Reflektuodama surinktas istorijas iš panašaus pobūdžio sferų, naudoji labai skirtingus pasakojimo būdus. Kaip įvyko kitais atvejais? Ar rinkdama interviu žinai, kaip surinktas istorijas ir medžiagą perteiksi, perpasakosi? Ar tokius sprendimus kaip nors padiktuoja pačios renkamos istorijos?

A. B.: Man norisi pasakojimus kažkaip įforminti, įrėminti, įkontekstinti ir juos sudėti į vieną vietą, kad jie būtų lengviau prieinami. Noriu, kad tie pasakojimai pasiektų platesnes auditorijas, daugiau žmonių. Galvoju, kaip juos sudėti į archyvą, kad gal kažkas galėtų tyrimams panaudoti ir domiuosi, kokiais būdais galima archyvą pateikti. Žiūrėsiu, kaip toliau seksis tai įgyvendinti.

Nenoriu surinktų istorijų uzurpuoti ir labai džiugu, jei tik atsiranda bendradarbystė, su kuo nors tariamasi ir žiūrima, kaip pasakojimus pateikti. Tai yra žmonių istorijos, negaliu jų savintis ir sakyti „aš sukūriau kūrinį, ačiū, kad man padėjot, viso gero“.

Norėčiau, kad mano projektuose dalyvautų kuo daugiau žmonių, tad rezidencijos yra geras formatas tokiems tyrimams vykti ir juos pristatyti. Į Panevėžį atvažiavusi esu tarsi svetimkūnis, nesu miesto bendruomenių dalimi. Bet, kai labai domiesi jų istorija, miestas ir jo bendruomenė yra atviri, noriai pasakoja ir dalinasi žiniomis. Iki šiol tą čia ir patyriau. Taip visą laiką vyksta man labai svarbus bendradarbiavimas. Man taip pat įdomus ne tik interviu rinkimo procesas, bet ir kaip viskas vystosi toliau, įsitraukia daugiau žmonių. Pavyzdžiui, Kaune kviečiau moteris, nors ir su didele baime, ateiti į parodą, kur pristatomi jų pasakojimai radijo teatro ar, kitaip, tiesiog garso kūrinio formatu. Atgalinis ryšys įvyko. Atėjo jos ir daugiau vyresnio amžiaus moterų, jų draugių. Man atrodo sėkmingos tokios kolaboracijos, kuriose nesi palikta viena dirbti studijoje.

M. M.: O kokios buvo reakcijos buvo moterų, besiklausančių savo pačių pasakojimų garso instaliacijoje?

A. B.: Reakcijos buvo labai kuklios. Kai pakvieti į parodą, tai žmogus tikisi, jog ateis ten ir bus paveikslai, bus kažką pažiūrėti. O čia klausytis reikia, tai visai iššūkis. Jos per daug savo nuomonės nesakė, nes galėjo pasirodyti kaip pakankamai netradicinė meno forma. Kita vertus, jos šypsojosi, nesakė, kad čia nesąmonė. Kai vedžiau ekskursiją senjorių klubui, viena iš jų man pasakė: „pagaliau kažkas įrašinėja ir žmonių, kurie gyveno sovietmečiu, pasakojimus.“.

M. M.: Pradėjai savo tyrimus kaip mokslinę veiklą. Kas paskatino ieškoti kaip jiems suteikti ir meninę formą, pereiti per disciplinas?

A. B.: Aš visada būnu tarp disciplinų, ypač pažiūrėjus į mano studijų istoriją. Pradėjau nuo tapybos studijų Vilniaus dailės akademijoje, vėliau Stokholme įgijau vizualiųjų menų magistrą. Po to supratau, kad nebenoriu nieko bendro turėti su menais. Nebenorėjau dalyvauti keistoje konkurencijoje, buvau pavargusi nuo jos. Visą laiką domėjausi teorija, socialiniais, humanitariniais bei politiniais mokslais, tad nusprendžiau, kad būsiu akademikė. Kai studijavau socialinę ir politinę kritiką VDU, ši buvo labai tarpdisciplininė programa: daug filosofijos, psichoanalizės, o socialinės politinės kritikos labai mažai. Tada, lyčių studijos Centriniame Europos universitete Budapešte. Šia krūva disciplinų visai džiaugiuosi. Įsijaučiau į tarpdiscipliniškumą ir džiaugiuosi, kad galiu sakyti, jog pažįstu ir tą, ir tą formatą. Jie susijungia ir, atrodo, visai padeda vienas kitam. Man įdomi akademinių tyrimų ir meninių paieškų sąveika. O formatai ateina dar ir iš man artimo meninio diskurso. Dirbu su kuravimo veikla Kauno menininkų namuose, tai irgi daug įtakos padaro.

Yra pakankamai žinių sukaupta, kad galėčiau jaustis patogiai darydama interviu ir žinodama, ko galiu klausti, ko negaliu klausti, kada prie išvadų prieiti ir atsitraukti. Man dar labai svarbi feministinė etika. Dėl to bendradarbiavimas, grįžtamasis ryšys ir tolimesnis tolygių ryšių palaikymas yra labai svarbūs.

M. M.: Ar planuoji ir toliau plėtoti šią temą savo tyrimuose ir kūryboje? Gal jau turi kokių minčių ar idėjų netolimai ar tolimesnei ateičiai?

A. B.: Turiu tokį tikslą ir tikiuosi, kad jis išsipildys, nes jis yra gana didelis, ambicingas. Aš tikrai norėčiau sukurti vaidybinį filmą apie moterų darbą sovietmečiu Lietuvoje. Norėčiau gal kažkokio kriminalo, o gal mokslinės fantastikos. Vis galvoju, vedu visokius užrašus, bet tai atrodo dešimties metų darbas.

Kitas tikslas – įgyvendinti mano surinktų pasakojimų archyvą ir jį pildyti. Svarbu geografiškai plėsti tyrimus šia tema. Man dar yra visiškai nepažįstamas Šalčininkų regionas ir ten gyvenančių tautinių mažumų istorijos. Atrodo, ir Vilniuje būtų palanku tai daryti. Klausti moterų, kurios yra gimusios Lietuvoje, bet priskiria save tautinėms mažumoms – lenkių, rusių ar baltarusių. Tai, man atrodo, smarkiai susisieja su šiandiena. Šita geografija dar nėra man pažįstama. Daug tų tikslų.

Rezidencijų programą „Art ar neart“ remia Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė.