Paroda „Ribos ir paraštės: socialinė kritika tarpukario Lietuvoje“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Iki vasario 26 d. Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius) veikė paroda „Ribos ir paraštės: socialinė kritika tarpukario Lietuvoje“ (kuratoriai Gabrielė Radzevičiūtė, Norbertas Černiauskas). Joje pagrindinis dėmesys buvo skirtas XX a. 3–4 dešimtmečiais iškilusių ir brendusių Lietuvos menininkų kūrybiniam palikimui. Parodos pasakojimas buvo konstruojamas bendradarbiaujant su 11 Lietuvos muziejų ir kitomis meno institucijomis, bibliotekomis, archyvais ir dailininkų šeimomis.

Kokį Lietuvos Respublikos (1918–1940) visuomenės portretą kūrė tarpukario menininkai? Kokias nepatogias socialines problemas jie fiksavo kūriniuose? Kaip reikšmingų permainų akivaizdoje kito žmonių socialinė kasdienybė ir jos patirtys? Tokius klausimus kelia ir dar nepakankamai ištyrinėtą socialinės kritikos reiškinį tarpukario Lietuvoje pristato nauja Nacionalinės dailės galerijos paroda.

Pastarojo meto istorinės refleksijos apie tarpukario Lietuvą yra palydimos visuotinės pažangos, modernėjimo ar optimizmo idėjų. Tačiau reikšmingos politinės, ekonominės ir kultūrinės permainos Lietuvos visuomenei atnešė ir savų iššūkių, ir problemų. Parodoje pristatomi meno kūriniai ir juos lydinti istorinė-dokumentinė medžiaga atskleidžia, kad daugeliui tarpukario dailininkų rūpėjo visuomenės paraštėse ir paribiuose atsidūrusių žmonių kasdienybė. Dalis jų kūryboje ėmėsi gana atvirai kalbėti apie nepatogias to meto socialines problemas: nedarbą, skurdą, socialinę nelygybę ir atskirtį, lyčių nelygybę, visuomenės „moralinį“ nuosmukį ir kt.

Vis dėl to, dalis parodoje pristatomų autorių nesulaukė įvertinimo tarpukario epochoje. Tuo tarpu po Antrojo pasaulinio karo šis dailės paveldas įgijo naujų reikšmių. Sovietų ideologijai jis tapo parankiu, skleidžiant propagandą ir siekiant dekonstruoti vos du dešimtmečius gyvavusios valstybės istorinę atmintį. Tad neretai į socialinę kritiką tarpukario Lietuvoje įprasta žvelgti kaip į gana politizuotą ar net marginalų reiškinį.

Daugiau nei 30 autorių darbus pristatanti paroda – tai proga atidžiau pažvelgti į socialinės kritikos reiškinio daugialypumą, atskleidžiant sudėtingus meno, ideologijos ir propagandos klausimus. Parodos kuratoriai tikisi, kad ši paroda pasiūlys naujų požiūrių ir prieigų apie Lietuvos modernios dailės ir sociokultūros istoriją.

Fotografijos: Gintarės Grigėnaitės.