.
2012    06    28

Paroda paroda „Kas yra svarbu?“ „Meno parkas“

artnews.lt

Gegužės 28 d., ketvirtadienį, 18:00 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) bus atidaryta paroda „Kas yra svarbu?“ .

Po pavadinimu „Kas yra svarbu? – Europos vertybių paieška per fotoobjektyvią“, Alfred Toepfer fondas bendradarbiaudamas su Haus der Photographie/Deichtorhallen įgaliojo atrinktus fotografus meniškai ištirti europietiškų vertybių vaidmenį ir perteikti jas fotografijose. Tarp kitų, atrinkti tarptautinės ekspertų žiuri, Joana Deletuvaitė (Lietuva) ir André Lützen (Vokietija), su stipendijomis kišenėse ir klausimu „Kas yra svarbu?“ keliavo po Europą, ieškodami vertybių. Alfredo Toepferio fondas sąmoningai neįvardijo, kas turėtų būti laikoma vertybėmis ir nesukonkretino temos. Vaizdai yra verčiantys galvoti ir siekia perkelti vertybių klausimą, pamatytą iš skirtingų kampų, į viešą sąmonę.

Festivalyje „Kaunas mene. Kalbėjimasis“ rodomi dviejų iš paimnėto trejetuko, André Lützen ir Joanos Deltuvaitės, fotografinių tyrimų rezultatai.

André Lützen tyrinėjo Europos „Išorinę liniją“ ir savo nuotraukose įamžino sutiktų žmonių gyvenimo akimirkas.
Lietuvė Joana Deltuvaitė lankėsi pas „Skvoterius“ (angl. „squat” – neteisėtai užimtas namas) tokiuose didmiesčiuose, kaip Londonas, Amsterdamas ir Berlynas, ir fiksavo šių žmonių gyvenimą.

Hamburge, 2007-ųjų pavasarį, paroda sulaukė daugiau kaip 20.000 lankytojų. Vėliau paroda buvo pristatyta įvairiose Europos vietose ir vis dar juda iš vietos į vietą. Dabar darbai yra eksponuojami bendradarbiaujant su Gothe Institut (Vilnius) ir galerija „Meno parkas“, festivalyje „Kaunas mene. Kalbėjimasis“. Fotografijos kalba apie europietišką patirtį, atsispindinčią universalioje vaizdinių šnekoje.

Skvotai
Joana Deltuvaitė / Lietuva

Ar egzistuoja nerašytų įstatymų kultūra, kuri formuoja skvoterių identitetą ir daro įtaką jų kasdienybei? Šis klausimas nuvedė mane į Amsterdamą, Berlyną ir Londoną. Aš sąmoningai vengiau portretų ir sutelkiau savo dėmesį tik į gyvenamąją aplinką. Norėjau sužinoti, kaip žmonės gyvena ir kaip negyvena, taip pat – kodėl jie taip gyvena. Mano tėvynėje Lietuvoje skvoteriai, dėl savo atsiskyrėliško gyvenimo būdo, dažnai mistifikuojami. Savo studijų Vilniuje metu aš gyvenau šalia neteisėtai užimto namo. Tame pastate gyveno mano pažįstami, kurie kartais ateidavo nusiprausti po dušu. Tuo pačiu metu ten taip pat buvo įsikūręs vienas žinomiausių alternatyvios muzikos klubų, kuriame grodavo grupės iš visos Europos. Šio namo gyventojai vėliau buvo iškraustyti. Man tai tapo postūmiu pasidomėti skvotais Vakarų Europos sostinėse. Savo tyrinėjimų metu sutikau labai uždarų skvoterių. Jie nelabai norėjo leisti pažvelgti į jų gyvenimą iš arčiau. Nors jie man ir leisdavo įeiti į namą, tačiau ne į butus. Kelis kartus man teko aiškintis, kokiu reikalu atėjau, neigti įtarimus, jog esu savivaldybės ar būstų priežiūros tarnybos atstovė. Apžiūrinėti kambarį be jo gyventojų aš siekdavau visiškai sąmoningai. Tai man atrodė įdomiau. Aš pastebėdavau mažiausias detales, asmeninius daiktus, jų išdėstymą ir spalvas. Tai padėdavo susidaryti vaizdą apie toje aplinkoje gyvenantį žmogų.

Išorinė linija
André Lützen / Vokietija

Projektas „Išorinė linija“ – tai asmeninė patirtis, sukaupta kelionėje į Europos paribio regionus. Kur prasideda ir kur baigiasi Europa, ir kaip ten viskas atrodo? Vietinis pasienio susisiekimas, prekių ir kultūros mainai, legali ir nelegali imigracija bei religija čia tampa pagrindinėmis temomis. Vertybinių nuostatų įvairovė Europos pakraščiuose – o tuo pačiu ir šis projektas – pasitelkus fotografijos kalbą sujungiami į vieną visumą. Tačiau šis darbas nėra žurnalistinis reportažas apie esamą padėtį, nušviečiant visas jos aplinkybes. Ši kelionė į tolimiausius Europos taškus tėra asmeninė patirtis ir išgyvenimas, subjektyvi Europos refleksija bei ekskursas iš europietiško identiteto centro į jo pakraštį. Politiškai jautrūs dalykai atsiskleidžia tik iš arčiau pažvelgus į asmeninę-privačią tam tikrų kultūrinių kontekstų sferą. Tokie stebėjimai parodo, kas Europa yra ir kuo gali tapti.
Pradžioje atsirado fotografijų sekvencijos, kurias buvo sunku sugrupuoti. Tai panešėjo į kinematografinę mozaiką. Išsivystė ir savita ritmika, nevisiškai atitinkanti mūsų įsivaizdavimą apie Europos pakraščius. Buvo keliaujama į šias Europos pakraščių teritorijas: Ispanija – Melila, Italija – Tenerifė, Turkija – rytinė siena su Gruzija, Armėnija, Iranu.

Paroda veiks iki liepos 25 d.