Paroda „Nedažnas reiškinys“ senosiose Kupiškio kareivinėse

Reiškinys, kuriame dalyvavau, nėra dažnas. O koks jis yra?

Pati bandau paspęsti sau spąstus, manydama, jog apžvalgos turinys jau slypi parodos pavadinime. Turiu omenyje tai, kad ne visai žinau, kas įvyko 2023 m. birželio 19–24 d. Kupiškyje. Mano mintys sumišusios. Tai smulkios, neišnarpliojamai susisukusios grandinėlės efektas. Kiekvienas iš dalyvavusių – jos mazgas, linkis, ištrupėjusi dalis, nuo visumos beveik atsišliejęs sidabrinis siūlelis. Šis reiškinys – psichologinis dešimties žmonių egzistavimas šešių dienų rezidencijoje, sukūręs nepanaudojamą gyvastį senųjų Kupiškio kareivinių pastato trečiajam aukštui.

Nors šio projekto tikslas – tyrinėti miestelį, tačiau parodoje „Nedažnas reiškinys“ labiau jaučiau mentalinį, o ne fizinį jo poveikį. Abi šias puses paveikė įvairios organizacinės aplinkybės, povandeniniai tarpasmeniniai klodai, savitų kasdienybių įpročiai. Atvykusi ryškiausiai patyriau elgesio su erdvėmis modelius: atsitraukimą, okupavimą, pasirinkimą, įsiterpimą. Ir savotišką uždarumą, tarsi negalėčiau patekti į švytinčių kapsulių vidų. Jose nusėdo tam tikrais būdais paveikto ir paveikusio miesto drumzlės, tapusios permąstyti šešias dienas skatinančiais kūriniais.  

Liudviko Kesmino darbas „Kas kur“ tai puikiai atspindi. Instaliacija lyg pabiri prisiminimai erdvės ir piešinio pagalba vizualizavo bei kūrė naująją miesto su pertrūkiais viziją. Ši iš dalies leido atpažinti bendrai patiriamą gyvenvietę, bet autoriaus raiškoje susiformavusi vieta virto tam tikru grafiniu kodu, kviečiančiu permąstyti kasdienį atpažįstamumą, per subjektyviai pasirinktus miesto likučius konstruoti skirtingus Kupiškio variantus.

Liudvikas Kesminas „Kas kur“

Panašiai galėčiau apibūdinti ir Andrej Vasilenko kūrinį „Geras Kaimynas – Ne Ožys“, tik jis buvo išreikštas per kitą, fotografijos, mediją. Vien todėl Kupiškio paveikslas tapo aiškesnis, lyg laboratorijoje ryškinama nuotrauka iškilo į dienos šviesą. Šis darbas atsvėrė informacijos apie vietą, kurioje atsidūriau, stoką, o į parodą užsukusiems gyventojams priminė ir melancholiškai komiškas detales, kurių apsuptyje jie tarpsta.

Andrej Vasilenko „Geras Kaimynas – Ne Ožys“

Greta Grikevičiūtė aplinką tyrinėjo pasitelkdama kitokias jusles, sakyčiau, nekalbinę poetiką. Ji rinkosi pro langą patenkančios šviesos šešėlio laukimą. Šis prasiskverbė pro jos pačios pirštų galų formas, išraižytas stikluose. Miestas kūrinyje „Pirštų galiukai“ į pastato grindinį buvo perkeltas panaudojant ir kitapus skraidančio vėjo gūsius.

Greta Grikevičiūtė „Pirštų galiukai“

Trečiasis pastato aukštas dalinai naudojamas bibliotekos reikmėms, čia laikomos nurašytos knygos. Pati kaip trumpalaikio tyrimo objektą jas ir pasirinkau. Vaikščiodama klausiau puslapiuose nutilusių istorijų vien žvilgsniu, leidausi įtikinėjama per lytėjimą. Lyg užhipnotizuotas žmogus vieną knygą pasiėmiau. Dienų bėgyje ji pakeitė savo pavidalą ir tapo mano šėšėliu, perteiktu kūrinyje „Keturkojis gyvūnas“.

Ignė Grikevičiūtė „Keturkojis gyvūnas“

Duslioje tamsoje skendėjęs Milvydo Kezio darbas „Minčių Žemėlapis“ suteikė atvirą galimybę stebėti savosios sąmonės procesus. Man jis leido įsivaizduoti naktyje apžiūrinėjimą daiktą, galintį būti bet kuriuo pasirinktu iš kareivinėse pabirusios dulkančios materialios gausos.

Milvydas Kezys „Minčių Žemėlapis“

Denisas Kolomyckis, pasirinkdamas vienoje iš patalpų rastus dėvėtus rubus kaip medžiagą savo politinei minčiai perteikti, sukūrė instaliaciją „Kambarys numeris dvylika“. Įprastų audinių medžiagas tiesmuku metaforiškumu paversdamas nudirtos odos simboliais, o žiūrovus – judančiais taikiniais (arba šaudytojais), autorius priminė apie absurdiškai žiaurią dabarties būklę.

Denisas Kolomyckis „Kambarys numeris dvylika“

Mistiškoje juodumoje, saulės įkaitintos palėpės ore, Mažvydas Truklickas lyg neegzistuojančios erdvės varpininkas vis paskleisdavo savo sukurto instrumento garsus. Jie niekur nekviesdavo, tik pareikšdavo, jog ta vieta, pavadinta „Kvantine Klasika“, galbūt visgi yra.

Mažvydas Truklickas „Kvantinė Klasika“

Matas Janušonis skulptūrinę instaliaciją „Vidinis kiemas“ nuspalvino kareivinių sienose randamu gelsvu atspalviu. Kaip erdvės tęsinys autoriaus darbas blaškėsi negalėdamas ištrūkti iš jam numatytos vietos, taip suteikęs parodai balsą, isterišką kūno pulsavimą.

Matas Janušonis „Vidinis kiemas“

Atsvara garsinei įtampai – Gabrielės Vetkinaitės ramus ir poetiškas muzikinis performansas, atliktas parodos atidarymo dieną. Autorė tyliu dainavimu tarsi mėgino visus nuraminti. O kartu kvietė paliesti psalmes, giesmes ir pasakas, įrašytas knygų rinktinėje „Mažėjimas“.

Gabrielė Vetkinaitė „Mažėjimas“

Įeinant į erdvę ar iš jos išeinant pasitiko Barboros Matonytės iš miesto miške rastų šakų sukurtas gigantiškas ženklas, lygintinas didžiajai raidei, nuo kurios pradedami nauji sakiniai. Kūrinys „NOISE“, komentuodamas garsinę, jutiminę ir fizinę taršą, parodoje kvietė į individualiai subjektyvią akistatą. 

Barbora Matonytė „NOISE“

Senosios Kupiškio kareivinės – keistas hibridas, kvėpuojantis tik viena savo kūno puse. Dabar jame veikia skirtingos organizacijos, jungiamos nematomos, įsivaizduojamos, menkai terūpimos galios. Trumpam ja ir tapome. Mūsų darbams atiteko viršutinis pastato aukštas, apytuštis lapas mąstymo krypties braižymui. Į jį sudėjome savo interpretacijas. Sakėme skirtingus teiginius, žvejojome tą patį gyvį būdami vieni nuo kitų nutolę per dešimtis Žemės paviršių. Neieškojome vienio, tačiau bent sekundę svajojome apie jį. Nesunkiai sukūrėme darnią visumą, nes tai daryti išmokome jau anksčiau.

Lyg nežinią tyrinėjančių nomadų grupė su savitais įrankiais susitikome atsitiktiniame taške, pastate, seniau buvusiame kažkuo kitu nei dabar, slepiančiame miesto sluoksnius, kuriuos bandėme plėšti nuo sienų. Dvi dienas senosios kareivinės nebepriklausė Kupiškiui. Pastatas, kuriame apsistojo mūsų kurta paroda, tapo įvairialypių socialinių įtakų ir patirčių atspindžiu, o šis, nors ir trumpam, – beviete realybe su dešimtimi gijų, savaip jungiančių mus ir Kupiškį.

Projektą organizavo Gabrielė Vetkinaitė ir Kupiškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka

Parodos fotodokumentacija – Andrej Vasilenko
Teksto autorė – Ignė Grikevičiūtė