Paroda „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ ŠMC

2019 m. liepos 22 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Iki rugpjūčio 18 d. Šiuolaikinio meno centre veikia tarptautinė paroda „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“.

Parodoje dalyvaujantys menininkai: Kasper Bosmans (Belgija, 1990); Izmail Efimov (Marių Respublika, Rusijos Federacija, 1946); Róza El-Hassan (Sirija / Vengrija, 1966); Emnoyumno Collective (Udmurtijos Respublika, Rusijos Federacija: Kuchyran Yuri, 1962; Zhonzhon Sandyr, 1978); Aslan Gaisumov (Čečėnijos Respublika, Rusijos Federacija, 1991); Simryn Gill (Malaizija / Australija, 1959); Alma Heikkilä (Suomija, 1984); Rustam Khalfin (Kazachstanas, 1949–2008); Donna Kukama (Pietų Afrika, 1981); Juha Pekka Matias Laakkonen (Suomija, 1982); Alexander Lee (Prancūzijos Polinezija / JAV, 1974); Aurelija Maknytė (Lietuva, 1969); Pavel Mikushev (Komijos Respublika, Rusijos Federacija, 1962); Gediminas Pempė (Lietuva, 1922–2008); Daina Pupkevičiūtė (Lietuva, 1983); Artūras Raila (Lietuva, 1962); Vaida Tamoševičiūtė (Lietuva, 1983); Maria Taniguchi (Filipinai, 1981); Jaan Toomik (Estija, 1961); Trevor Yeung (Honkongas, 1988); Nicolas Wefers (Vokietija, 1987); Kazė Zimblytė (Lietuva, 1933–1999); Darius Žiūra (Lietuva, 1968)

Kuratoriai: Anders Kreuger ir Julija Fomina

Radikalus menas šiandien – tamsus menas; jo pagrindinė spalva – juoda.

Theodor W. Adorno

„Kraujas ir žemė“ (vok. Blut und Boden) buvo kertinis nacistinės ideologijos principas. Tačiau jis buvo ne tik apie kitų žmonių žemės ir maisto plėšimą; tai buvo mentalinis tamsaus optimizmo kristalas, sumaniai mobilizuojantis „rūsčiojo stiliaus“ kvietimas nekęsti Kito, ištirpdęs daugelio širdis XX amžiuje, ir ne tik Vokietijoje.

„Kraujas ir žemė“ vis dar tirpdo širdis tų, kurie bijo būti pažemintiems kitų, kuriems, savo ruožtu, patys jaučia atvirą panieką. Kur kas didesnę baimę šiandien kelia tai, kad žmonijos smurtas prieš gamtą sukels aršius konfliktus tarp žmonių. Užtenka vos mestelėti žvilgsnį į šiandienos pasaulį, kad suprastume, jog tai nebėra tiesiog distopiniai apmąstymai.

Parodos pavadinimas atskleidžia šių trijų pavojingų žodžių (nes „ir“ niekada nebūna toks nekaltas, kaip galėtų atrodyti) potencialą tapti mirtinais poetiniais ginklais, o ne tiesioginiais konceptualiais įrankiais. Beje, būtent taip veikė nacistinė ideologija. Tačiau „Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams“ keičia šio neapykantos pilno šūkio paskirtį, kad jis tarnautų ne destrukcijai ir smurtui, o išsaugojimui ir plėtrai.

Paroda yra metaforiška ir vizuali, „eurazijos“ ir „tarptautinė“, tuo pat metu ir „žemiška“ ir efemeriška. Ja nesiekiama užsiimti „žinojimo gamyba“, „kelti sąmoningumą“ arba „brėžti teritorijas“. Vietoje to, joje pasikliaujama dalyvaujančių menininkų pasiryžimu nukreipti ar sugriauti bet kokį kuratorinį planą savo atviro mąstymo praktikomis. Ji siūlo, kad tapyba gali sukurti mąstymo erdvę, kad filmas geba daugiau nei linksminti bei perduoti idėjas, ir kad performansas yra tinkama medija pasakoti daugialypius pasakojimus.

„Tamsūs menai“ paantraštėje turėtų būti suprantami kaip dialektiškai susiję su apšvietos tradicija (nauju kritiniu jos įvertinimu), o ne su visiška jos priešingybe (kartais ironiškai vadinamos „ap-tamsos“ teigimu). Tik pripažįstant už švytinčių šiuolaikinio pasaulio fasadų slypinčią tamsą, galime pradėti judėti šviesos link.

Kaip būdami vis dar privilegijuotais 2019 metų gyventojais mes galime išlikti lojalūs kultūrai, artikuliuojančiai tai, kas yra nepamainomai žmogiška, gyvendami pasaulyje, kuriam mes privalome padaryti viską, ką galime, kad išsaugotume tai, kas yra nepamainomai gamtiška? Kaip galime tapti tikrais Žemės gyventojais, įsižeminusiais (kas reiškia kur kas daugiau nei skraidyti rečiau, naudoti mažiau plastiko ar valgyti mažiau mėsos), neapleidžiant kultūrinių vertybių ir gebėjimų, tokių kaip raštingumas, ironiško žvilgsnio galia, mėgavimasis grynąja forma ne tuščio formalizmo vardan?

Kazė Zimblytė, kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus ir Jono Žiburkaus kolekcijų

Kazė Zimblytė, kūriniai iš Lietuvos dailės muziejaus ir Jono Žiburkaus kolekcijų

Alexander Lee, Nō taua tīruvi ra (Dėl potvynio), 2019

Alexander Lee, Nō taua tīruvi ra (Dėl potvynio), 2019

Alexander Lee, Nō taua tīruvi ra (Dėl potvynio), 2019

Alma Heikillä, šiuose procesuose yra ir plastiškumo, ir abipusės simbiozės bei naikinimo, 2019

Alma Heikillä, šiuose procesuose yra ir plastiškumo, ir abipusės simbiozės bei naikinimo, 2019

Alma Heikillä, šiuose procesuose yra ir plastiškumo, ir abipusės simbiozės bei naikinimo, 2019

Kasper Bosmans, Vermikuliarinė rustika, 2016/2019 ir Izmail Efimov, Floristica, 2019. Nuotrauka – Izmail Efimov

Kasper Bosmans, Vermikuliarinė rustika, 2016/2019

Izmail Efimov, Floristica, 2019

Aslan Gaisumov, Skitų kelionė, 2019

Izmail Efimov, Etnostruktūra, 1994–2015, M HKA muziejaus kolekcija, Antverpenas

Izmail Efimov, Etnostruktūra, 1994–2015, M HKA muziejaus kolekcija, Antverpenas

Artūras Raila, Rūpesčių kolona, 1989/2019,M HKA muziejaus kolekcija, Antverpenas ir Pavel Mikušev, Oš da čeri götrasem (Žuvies ir meškos vestuvės), 2019. Nuotrauka – Izmail Efimov

Pavel Mikušev, Oš da čeri götrasem (Žuvies ir meškos vestuvės), 2019

Artūras Raila, Rūpesčių kolona, 1989/2019,M HKA muziejaus kolekcija, Antverpenas

Rustam Khalfin, Nulinis laipsnis – molio projektas, 1999

Rustam Khalfin, V čest’ vsadnika – ideal’noe sedlo (Raitelio garbei – idealus balnas),1997

Paroda Kraujas ir žemė: tamsūs menai tamsiems laikams ŠMC

Aurelija Maknytė, Kraštovaizdžio partizano studija, 2014–2019

Gediminas Pempė, iliustracijos knygoms „Lauko augalų kenkėjai ir ligos“, 1994. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus

Darius Žiūra, Gustoniai Gustoniuose – anonsas, 2019

Róza El-Hassan, Geležinių uždangų griūtis, 2019

Trevor Yeung, Nakties grybų kolona (Septyni), 2016/2019

Maria Taniguchi, Be pavadinimo, 20152018. carlier | gebauer nuosavybė

Maria Taniguchi, Be pavadinimo, 20152018. carlier | gebauer nuosavybė

Juha Pekka Mattias Laakkonen, Sallittu / Leidžiama, 2019

Trevor Yeung, Dirbti taip sunkiai, kad tai įvyktų (Medinilla), 2019

Nicolas Wefers, chromogeniniai atspaudai, 2018-2019

Nuotraukos: Andrej Vasilenko

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *