Paroda „Drifts. Srovės“ galerijoje „Drifts“

Iki 2023 m. sausio 28 d. galerijoje „Drifts“ (T. Vrublevskio g. 6-2, Vilnius) veikia paroda „Drifts. Srovės“. Galeriją aplankyti galima trečiadieniais – šeštadieniais nuo 12 val. iki 18 val. arba iš anksto susitarus.

„Drifts“ – naujai besikurianti šiuolaikinio meno galerija, duris atvėrusi Vrublevskių bibliotekos pašonėje. Galerijos pavadinimui artimiausia reikšmė – srovės – nuoroda į jos steigimosi aplinkybes ir formos paieškas. Kartu tai – ir parodos pavadinimas, per šios kūną tekant dabarčiai ir kismo estetikai.

Apsėsta dabarties ir iššūkių, su kuriais tenka susidurti rašant apie esamąjį laiką, rašytoja Kate Zambreno romane „Drifts“ (2020) leidosi nešama kasdienybės tėkmės, jos įvairiaformių apraiškų, intymiai megzdama vidinius dialogus su meno kūriniais ir menininkų – Albrechto Durerio, Chantal Akerman, Rainerio Maria Rilkės bei kitų – portretais. Skaitydama šią knygą atradau kūrybos portretus, sudėliotus iš minčių, vaizdų ir patirčių fragmentų. Taip ši knyga tapo postūmiu ieškoti savo pačios formos, klausinėjančios apie save ir dabartį, formos, kuriai lemta rinkti kasdienybės atplaišas ir pačiai tapti kismu.

„Galbūt tam, kad pradėčiau „Drifts“, turiu rasti duris“ („Perhaps to begin Drifts I have to find a door“ – cit. iš K. Zambreno knygos „Drifts“) – duris, pro kurias galėtum įeiti ir patirti. Durys radosi Vrublevskių bibliotekos pašonėje, ten, kur kasdienybės tėkmė jas seniai nuasmenino.

Išvaikščiojus ritmingą upės srovių tylą, Katedros aikštė panardina į šimtmečių greitį, veriasi srautas ir nebylūs atminties reliktai, o galerijos vieta, sakytum, įsivelka į šiuolaikybėje tarpstančios Marco Augé ne-vietos rūbą; įleidusi šaknis tranzitinėje miesto dalyje, laiko nuasmeninta ir beveidė, turistinėje architektūroje ji virsta tikru praeivių erdvės archetipu. Istorinis vietos kontekstas kelia uždavinį, bet tėkmėje šis kaipmat panardinamas į sroves. Šnabždant Klementinai (K. Potockytei-Tiškevičienei – Vrublevskių rūmų užsakovei, puoselėjusiai parodų ir kolekcionavimo tradicijas), įsikuriu unikalioje istorinėje vietoje su daugybe simbolinių klodų, įsikūnijusia atmintimi ir tapatybe, galerijos ateities dar tikrai tyrinėsima.

Parodos kūnas atiduodamas dabarčiai, kviečiant jį patyrinėti per srovių žaismę, pakrančių augmeniją ir kismo estetiką. Pirmoji galerijoje pristatoma ekspozicija – grupinė su galerija bendradarbiaujančių ir draugaujančių šiuolaikinių menininkų paroda.

Parodos sroviškumą kuria vaizdinės salos – erdvėlaikiai, kuriuose tarpsta asmeniniai menininkų kūrybos naratyvai. Tarp kūrinių subtiliai mezgasi tarpusavio ryšiai, ryškėja kontrastai, galbūt net trintis, tačiau kiekvienas jų neišvengiamai kuria santykį su galerijos erdve ir joje užsilikusiais objektais – židiniu, plytelėmis, purvinų langų pėdsakais, spinta, pianinu, linoleumo raštais, – o šis santykis nostalgiškai primena „saloninį“ jaukumą ir kvestionuoja „balto kubo“ erdviškumą.

Agnės Juodvalkytės tapybos drobės „Lopšinė (Mėlynai)“ (2021 m.) ir „Vaivorai“ (2021 m.) iš ciklo „Anska“ sukurtos permąstant besikartojančius horizontus. Didelio formato monochrominiuose paveiksluose atsikartoja gamtos leitmotyvai, laukimo ir ramybės būsenos.

Archetipiniu vaizdiniu išnyra Vytenio Buroko zoomorfinė būtybė, panaši į aštuonkojį – vieną protingiausių vandenyno gyvių su išsišakojusia decentralizuota nervų sistema; ji iškyla iš srovių gelmių, čiuptuvais tarsi ieškodama kolektyvinės atminties atplaišų. Šiai parodai sukurtame Ievos Rižės kūrinyje „čia buvau aš buvau čia“ (2022 m.) įkūnijama judesio, nykstančio kūniškumo raiška, užmezgant subtilų laikiną dialogą su languose paliktais pėdsakais. Pirmą kartą pristatomas ir Ievos piešinių ciklas „Neegzistuojančio sodo archeologija“ (2022 m.) – juslinio pasaulio atgarsių serija.

Popierinis objektas iš Beatričės Mockevičiūtės kūrinių serijos „Asukas“ kuria asmeninį santykį su vietos architektūra ir šviesa, autorei taip apmąstant galimybę įsivaizduoti miestą kaip trafaretą saulės šviesai. Išgirsti tirpstančią snaigę kviečiančiame Agatos Orlovskos kūrinyje „Kaip skamba tirpstanti snaigė“ (2021 m.) užčiuopiama kismo poetika.

Specialiai šiai parodai sukurtas Delphine Lejeune darbas „Aš tavimi pasirūpinsiu“ (2022 m.) – poetinė projekcija, kurioje nagrinėjama sodo kaip kultūrinės komunikacijos formos reikšmė. Reprezentuojant Gamtą technologinės gamybos priemonėmis, instaliacijoje kuriama inscenizuota ir suskaitmeninta jos versija, siūlanti naują iliuzijos vietą.

Šarūnas Baltrukonis ir Mantas Valentukonis savo drobėse apmąsto tikrovės ir skaitmeninės erdvės sąveikas. Š. Baltrukonio darbe „Crooked balance“ (2022 m.) tyrinėjami kontrastai ir būsena, kai veikiant skirtingoms jėgoms bei dėsniams prarandamas balansas. Specialiai galerijos erdvei sukurtas M. Valentukonio tapybos darbas „Man Eater“ (2022 m.) savo ruožtu sąveikauja su pikseliniu plytelių motyvu ir kuria savitą pasaulio terpę.

Dalyvaujantys menininkai ir menininkės: Šarūnas Baltrukonis, Vytenis Burokas, Agnė Juodvalkytė, Delphine Lejeune, Beatričė Mockevičiūtė, Agata Orlovska, Ieva Rižė, Mantas Valentukonis

Parodos kuratorės: Jolanta Laurent, Monika Lipšic

Kalbos redaktorė/vertėja Aleksandra Bondarev

Grafinis dizainas Vytautas Volbekas

Fotografijos: Lukas Mykolaitis

Agnė Juodvalkytė, „Vaivorai“, 2021, Agnė Juodvalkytė, „Lopšinė (Mėlynai)“, 2021

Vytenis Burokas, „Aštuonkojis“, 2019

Ieva Rižė, „čia buvau aš buvau čia“, 2022

Beatričė Mockevičiūtė, Popierinis objektas iš kūrinių serijos „Asukas“, 2022

Šarūnas Baltrukonis, „Crooked balance“, 2022

Ieva Rižė, „Neegzistuojančio sodo archeologija“, 2022

Agata Orlovska, „Kaip skamba tirpstanti snaigė“, 2021

Delphine Lejeune, „Aš tavimi pasirūpinsiu“, 2022

Mantas Valentukonis, „Man Eater“, 2022