Pamatai ir neduoda ramybės

Pirmasis viešas protestas, kuriame dalyvavau, buvo „Vilnius Pride“ 2010 metais. Pamenu, dalyvių skaičius buvo ribotas, ir nepatekau į spalvingai apsirengusią minią, kuriai leido žygiuoti tik kelis šimtus metrų Neries pakrante. Likau už tvoros. Nuo paauglystės domėjausi miestų kūrimu ir politika, dalyvavau Europos jaunimo vasaros stovyklose, savanoriavau įvairių politikų rinkimų kampanijose, palaipsniui pradėjau užsiimti guerilla sodininkyste ir gilinausi į feminizmą su Vilniaus pankais – tačiau tik per pirmąjį „Vilnius Pride“ taip stipriai pajutau prieštarą tarp to, kaip gyvenimą bendruomenėje įsivaizduoju aš ir kaip jį mato kiti žmonės. „Equal freedom to love“ (liet. lygi laisvė mylėti) šaukė mano plakatas. „Mergaite, geriau slėpkis, nes rizikuoji savo sveikata“, – šaukė man apsauginis, kai prie tvorų, simboliškai įkalinančių ir saugančių eiseną, pradėjo būriuotis neonaciai ir frustruoti politikai. Tai buvo tiršta, neapykantos kupina minia. Kitoje pusėje – būrys gražių, teises į orius santykius manifestuojančių žmonių, tarp kurių buvo ir besilaukianti Švedijos ministrė. Va taip atrodo tauta, kuri nesikalba ilgą laiką, pagalvojau. Va taip atrodo pokytis – skaudus, sudėtingas, reikalaujantis kantrybės, klaidų, susitaikymo ir naujo sukilimo. Tada supratau, kodėl taip svarbu dalyvauti diskusijose apie pamatines vertybes.

Išlikau jautri žmogaus teisių klausimams, bet šiuo metu akyliausiai stebiu viešųjų miesto erdvių procesus. Užaugau mieste, dėl to dar prieš architektūros ir kraštovaizdžio architektūros studijas žinojau, kad esu svarbi savo miesto dalis, jutau, kaip stipriai jis formuoja mano pasaulį ir mano identitetą. Tam įtaką darė net ir menkiausios detalės. Už „gimtojo“ daugiabučio augusį gluosnį vaikystėje su klasiokėmis Ugne ir Raminta pavadinome „Draugyste“ ir kasdien po pamokų užsukdavome jam išsikalbėti, išsakyti patirtis, padėkoti, pasiguosti. Taip tas medis tapo ne tik tarpusavio ryšio, bet ryšio su kažkuo didesniu, kosminiu, simboliu. Gluosnį ir dabar matau pro miegamojo langus, kiekvienąkart, pasižiūrėjusi į jį, galiu sugrįžti į tyrumo, atvirumo, prieglobsčio, ištvermės, draugystės erdvę bei laiką. Bijau pagalvoti, kas būtų, jei kas nors sugalvotų tą medį nukirsti.

Miestovaizdžiai savyje telkia milžiniškus atminties klodus – globalios, gamtinės, istorinės bei asmeninės. Miesto patyrimai, kolektyviniai ar individualūs, cikliški ar laikini, persipinantys ar fragmentiški, yra unikalūs, daugiasluoksniai… Tačiau mūsų autentiški gyvenimai vyksta paraleliai kito mastelio aplinkos pokyčiams. Neįmanoma nepastebėti didžiuosiuose miestuose intensyviai besikeičiančių ekonominių ir politinių jėgų siekio parodyti savo galią bei ambicijas per miestui siūlomas vizijas. Šis nuolatinis „tvarkymasis“ ir „teritorijos žymėjimas“ palaipsniui, bet radikaliai keičia miesto aplinką ir jos formuojamus patyrimus. Visgi dažnai atrodo, kad projektai, paskatinti naujų investicijų, nesistengia atliepti visuomenės poreikių. Nesu absoliutaus konsensuso šalininkė ir tikiu, kad vystant miestus reikėtų pasitikėti specialistų patirtimi bei nebijoti atsiverti naujiems eksperimentams, bet žinau, kad nenoriu gyventi aplinkoje, kurios nebeatpažįstu, kuri nedera su mano vertybėmis ir estetiniu pajutimu, kuri ištrina per ilgus metus užkoduotus ryšius ir atminimus.

Pastebiu, kad visuomenė vis jautriau įsitraukia į miestų kūrimo procesus ir vis argumentuočiau dalyvauja įvairiuose urbanistinių projektų įgyvendinimo etapuose. Didžiausią įspūdį palieka ne profesionalių miesto planuotojų komentarai, o tai, kaip miesto gyventojai, menininkai nuoširdžiai ir nuosekliai prižiūri mūsų teises į ne tik patogią, bet ir į tikrą, gyvą miesto aplinką, atvirą visiems, ne tik galintiems įpirkti prieigą į prabangiai suprojektuotus pastatus ar erdves. Kai kurie menininkai reaguoja į pasaulio įvykius per kūrybą, tačiau neretai savo balsą naudoja (arba jų balsas naudojamas^[2]) viešuose protestuose. Norėdama geriau suprasti, kaip Vilniuje gyvenantys arba kuriantys menininkai vertina miesto pokyčius ir naujus viešųjų erdvių sprendimus, nusprendžiau kelis pakalbinti.

„Man kažkas neduoda ramybės taip stipriai, o kitam yra visiškai nematomas dalykas“, sako Jonas Narbutas-Kabloonak, muzikantas bei akylas Vilniaus dangų tyrėjas ir trynėjas^[3]. Socialinėje medijoje jis dažnai pasidalija erdviniais anekdotais, kuriuose kreipia žvilgsnį į senamiesčio gatvėse atsiradusias kliūtis ar renovuotose viešosiose erdvėse gyventojų pramintus patogesnius takus bei aprašo kitus urbanistinius kuriozus, parodančius neatitikimus tarp projektuotojų užmojų ir tikro gyvenimo. Nors pats sako, kad dažniau sulaukia reakcijos iš artimųjų rato, jo pastabos dažnai pataiko ten, kur skauda ar rūpi daugumai miestiečių.

Menininkų dalyvavimas visuomeniniuose protestuose nėra koks nors fenomenas ir sunku būtų teigti, kad meno sričių atstovai visuomeniniuose protestuose dalyvauja aktyviausiai, tačiau jų vardai ir veidai labiau pastebimi, jų kalbos geriau girdimos. Mados ir meno sričių fotografė Rasa Juškevičiūtė bei jos mama gydytoja, vadybininkė, edukologė Aurelija Juškevičienė aktyviai seka miesto virsmus ir jau ne vienerius metus prisideda prie želdynų išsaugojimo. Klausiau jų, kodėl ekologinis aktyvumas vis labiau pastebimas tarp menininkų. „Vieno atsakymo nėra, bet gal jie tiesiog drąsesni ir labiau nepriklausomi. Buvau nustebusi – jau senai esam Europos sąjungoje, tačiau yra daug žmonių, bijančių klausti, reaguoti, pasisakyti, kurie persiunčia savo pastabas mums (kaip aktyvistėms, vietoj to, kad veiktų patys).“ Rasa Juškevičiūtė papildo apie rizikas įsitraukti į bendruomenei svarbius protestus: „Reikia turėti charakterį, kad tavęs nenupaišytų kaip neturinčio ką veikti marginalo, hipio. Kitaip tave lengvai gali paversti klounu ir nevertinti rimtai ir vystant kitus projektus su miesto savivaldybe.“ Ir tikrai, palyginus su kitomis Europos sostinėmis, Vilniuje protestai dėl aplinkos apsaugos nesulaukia tokio didelio žmonių palaikymo, bet ar taip yra dėl baimės „išsišokti“ ar dėl įsitikinimo, kad protestai mažai ką pakeis?

Menininkė, viena iš 2017 metais sukurtos ir Venecijos bienalėje Auksinį liūtą laimėjusios operos Saulė ir jūra autorių Lina Lapelytė, savo kūryboje tyrinėjanti stereotipus, nostalgiją, popkultūrą bei dažnai į rengiamus performansus įtraukianti bendruomenes, yra vienas iš pastebimų veidų ir balsų, telkiančių miesto gyventojus priešintis klimato kaitai. „Basanavičiaus proteste^[4] buvo taip gera matyti, kad tiek žmonių susirinko. Nors buvau išvykusi, sekiau ir Reformatų skvero protestus – viskas prasidėjo nuo kelių žmonių ir išsiplėtė į didelį judėjimą, tik labai gaila, kad neturėjo rezultatų, kokių buvo tikimasi. Bet valdančiosios institucijos juk girdi, mato ir tikrina savo ribas – vieša, konstruktyvi kritika įpareigoja atidžiau dirbti savo darbą. Miestiečiai yra informuoti, supranta savo teises, tai labai svarbu. Faina ir tai, kad protestai yra ne kelių žmonių rankose, o formuojasi bendras suvokimas, kad neužtenka tiesiog daryti, svarbu daryti kokybiškai. Miestiečiai žino, kas yra vieša erdvė, kokių pokyčių reikia arba nereikia. Dažnai tie pokyčiai yra pertekliniai, į save ar finansus orientuoti, neturintys nieko bendro su žmonių poreikiais ir skonio standartais, kurie jau kuris laikas yra daug aukštesni, negu įsivaizduoja projektuotojai. Žmonės keliauja ir mato, kad būna kitaip, kad būna labai gerai. Štai Naujamiestyje atsiradęs Amatų skveras džiugina, bet projekto įgyvendinimas yra ypatingai prastas. Su baime pasitinkame kitus naujus projektinius pasiūlymus, pavyzdžiui, ramybės oazėje Vingio Botanikos sode vystomą šiltnamių rekonstrukcijos projektą – ar pagaliau sulauksime trokštamos kokybės ir kontekstualių sprendimų?“

Iš kur kyla jautrumas aplinkos pokyčiams ir drąsa nesutikti su vietos valdžios ar nekilnojamojo turto vystytojų sprendimais, atstovauti platesniems interesams? Aurelija Juškevičienė pusę savo karjeros dirbo privačiame versle, pusę – valstybiniame sektoriuje, tačiau sako, kad vienu metu apėmė jausmas, kad reikėtų kažką grąžinti visuomenei: „Viskas prasidėjo nuo vieno medžio šalia namų, kurį mums pavyko išsaugoti nuo kirtimo. Tiesiog ėmėm ir pasidomėjom. Mėgsti, myli medžius, supranti, kad vėsiau, triukšmo mažiau, kad oras grynesnis, bet nesigilini. Atrodo kaip duotybė. O jų vertės supratimas ateina iš mažens. Aš užaugau medikų šeimoje, mane tėvai nuolat veždavo į mišką, tyrinėdavom lapus, žieves, mokėmės rūšis, tėvai ragino neskinti ir nelaužyti augalų, sakydavo, kad jiems skauda. Taip atėjo supratimas, kad medis – vertybė, gyvas sutvėrimas. Greičiausiai Gedimino kalno pokyčiai man buvo vienas iš pirmų stiprių trigger‘ių. Atrodo, visiems suprantama, kad negalima kirsti brandžių medžių, o čia staiga – nėra viso kalno. Vilniuje gyvenu 66 metus ir kai tas kalnas tapo plikas, pagalvojau, kad viskas įmanoma… Dabar tie procesai įgavo pagreitį. Neįtikėtina, kad nekilnojamojo turto atstovai nesupranta, kad želdiniai prideda vertės jų parduodamiems būstams.“

Rasa Juškevičiūtė, gyvenanti tarp Vilniaus ir Paryžiaus, dalijasi savitu atvykėlio žvilgsniu: „Kai išvykau į Australiją, maniau, kad Vilnių palikau trumpam, man tai atrodė kaip daug potencialo turintis miestas. Matyt romantizavau miestą dėl jo žalumos, medžių, dėl gero wild polėkio. Grįždama matydavau, kad to vis mažiau ir mažiau – vis daugiau blogo skonio ir blogos kokybės. Ir man buvo labai keista, jaučiau, kad kažkas vyksta ne taip. Vis pasikalbėdavom su mama, sakiau „o, žiūrėk krūmų nebėra“, pasirodo, ji net nepastebėjo. Kai jie nyksta po truputį, pokytį pastebėti sunku, bet sugrįžus tai pastebėti lengviau. Tada vienu metu pamatai, kad viskas dingo. Man buvo labai gaila. Pradžioj galvojau, kad tai klaida, nesusipratimas. O dabar jau matau, kad yra kritinė masė projektų, kurie po truputį sunaikino mėgstamiausias vietas Vilniuje, prie kurių buvau labai prisirišusi. Tai – Lukiškių aikštė, Gedimino kalnas, Tauro kalnas, Reformatai. Matai, kaip marina patį gražiausią miesto elementą, želdinius, apie kuriuos kalbama visose marketingo kampanijose. Tai ne klaida, o sistematinis prasilenkimas tarp realybės ir to, kaip viskas pristatoma reklamose. Atrodo, kad žmonės, kuriantys ar tvirtinantys tuos projektus, neturi intencijos gyventi šiame mieste. Tai yra tiesiog kaip aukso blokai, piniginiai vienetai.“

Jonas Narbutas-Kabloonak taip pat jautriai akcentuoja vis labiau nuasmeninamą miestą: „Atrodo, kad kuo didesnės erdvės ir kuo labiau naudojamos viešai, tuo labiau tampa beveidės. Įprastai miestiečiai savo mylimas susitikimų vietas ilgainiui pradeda vadinti slapyvardžiais, pavyzdžiui, Reformatai – Maču Pikču, Bernardinai – Jaunimo sodas, Konstantino Sirvydo skveras – Prancūzparkis. Realiai, kai miesto vietos turėjo savo vardus, turėjo ir išskirtinumą. Autentiškoms erdvėms negali prilygti jokie nauji, tarpusavyje suvienodinti parkai, kurie ištrina prieš tai egzistavusį vietos išskirtinumą, o kartu ir ryšius su įvykiais žmogaus gyvenime. Juk dažnai atsiminimai stipriai siejami su fizinėmis erdvėmis.“

Dažniausiai į rinką orientuota plėtra menkai atsižvelgia į socialinius ir kultūrinius miesto iššūkius bei skirtumus, taip sukurdama naujo tipo problemas. Miestų centrų restruktūrizacija siekia įtvirtinti „padalytą“ miestą: erdvėmis lyg ir dalijamasi funkciniu ir ekonominiu požiūriu, tačiau didėja socialinė ir kultūrinė segregacija^[5]. Vietinėje architektūroje taikant globalias tendencijas, įsiviešpatauja erdvių „neapibrėžtumas ir tam tikra prasminė tuštuma“^[6]. Galima pastebėti, kaip Europos sąjungos fondų skiriamos lėšos ir jų panaudojimo terminai daro įtaką visoms projektavimo fazėms, nuo koncepcijos iki statybų. Taip, „euroremontai“ yra kur kas paprastesni, greitesni ir efektyvesni, tačiau dažnai be gailesčio suvienodina sprendinius, visai nekreipiant dėmesio į jų kontekstą.

Dabartinėje Vilniaus miesto plėtroje pasigendu sprendimų socialinio teisingumo ir demokratinio atstovavimo klausimais. O juk šie daro tiesioginę įtaką socialiniam ir ekonominiam turtingumui bei kultūriniam mobilumui, kurie didmiesčiuose yra labai svarbūs^[7]. Sprendimų stokos priežasčių yra labai daug: teisinė sistema per lėtai reaguoja į šiuolaikinei visuomenei svarbius urbanistinio ir architektūrinio paveldo klausimus; atmestinai žiūrima į miesto želdynų išsaugojimą, su jais susijusius įstatymus ir vertinimo procesus, kaip, pavyzdžiui, atkuriamosios vertės skaičiavimo mechanizmas, kuris neatitinka rinkos kainų^[8]. Miesto politika neturi tvirto vertybinio pagrindo ir nuoseklumo, jai per didelę įtaką daro populizmas ir neoliberalios valdančiosios daugumos požiūris; vis dar sunkiai sutariama, kaip mieste elgtis su atminties vietomis. Visuomenė kviečiama į projektų pristatymus tik formaliai, darbo laiku, kai nedaug žmonių gali dalyvauti ir kai realiai jau viskas būna nutarta… Galima būtų šį sąrašą tęsti ir tęsti – ne siekiant rasti kaltininkų, o norint kartu mokytis iš padarytų klaidų.

„Vilniuje visuomenė aktyvesnė, labiau pasitiki savimi, bet mažesniuose miesteliuose pokyčiai radikalesni, vietos tvarka trumparegiška. Marijampolėje, iš kur yra kilusi mano močiutė, pastebėjau, kad ne taip seniai iškirstos brandžių liepų alėjos, nauji medeliai vargsta, „šiuolaikiškai“ atnaujintas parkas šalia kapinių liūdina. Bėda, kai miestas matomas ne kaip kompleksiškas darinys, tada vienu mostu galima padaryti daug neištaisomos žalos. Aš suprantu, kad miestas vystosi, daug ką reikia renovuoti, bet pastaraisiais metais atsirado per daug neskoningų, nejautrių viešųjų erdvių. Taip, jos tapo naudojamos, nes buvo sutvarkytos, bet kodėl valstybinio masto projektai negalėtų kilstelėti kartelės aukščiau, kad vieša erdvė būtų ne tik „tvarkinga“, bet ir įkvėptų bei lavintų?“, – dalinasi mintimis menininkė Lina Lapelytė. „Žmonės vis labiau jaučia, kad miestas yra jų rankose, bent jau Vilniuje, visi džiaugiasi, kad dalijasi erdvėmis, įvardija problemas ir ieško sprendimo būdų. Aišku, norėtųsi, kad būtų daugiau progresyvių žmonių, kurie turėtų galią priimti sprendimus, kad būtų mažiau atskirties tarp jų – sprendimų priėmėjų ir mūsų – miesto gyventojų.“

Rasa ir Aurelija, kurios aktyviai dalyvauja ir seka įvairių viešųjų miesto erdvių projektų pristatymus bei raidą, neslepia nusivylimo: „Galvojom, kad galėsim kažką pasakyti, atkreipti dėmesį, bet kažkuriuo metu supratom, kad įeinam į zoną, kur reikia daug jėgų, laiko ir pastangų, nes Vilniaus miesto valdžia turi visai kitą viziją negu gyventojai. Ypač kuriant viešąsias erdves. Parkas be medžių ar pavėsio man nereikalingas. Ir priimami sprendimai neatliepia ateities klausimų, plius tai nėra nei gražu, nei funkcionalu, nei kokybiška. Man asmeniškai atrodo, kad kažkas čia ne taip, kad mane apgaudinėja.“ Rasą Juškevičiūtę papildo jos mama Aurelija: „Verdame šioje temoje jau beveik trejus metus. Nemažai bendradarbiaujame su advokatu Sauliumi Dambrausku, Viešojo intereso gynimo fondo vadovu.^[9] Aktyvus dalyvavimas prižiūrint rengiamų viešųjų projektų kokybę dažnai yra didelis energijos ir laiko švaistymas, nes atrodo, kad valdininkams viešas interesas kol kas nerūpi. Dažnai jaučiamės lyg bėgtume paskui nuvažiuojantį traukinį. Galvojome, kad gal rėmėjų ir bendruomenės lėšas geriau skirti sisteminiams dalykams: įstatymų tobulinimui, reglamentavimo keitimui. Bet tai jau darbas ateities kartoms.“ Lina Lapelytė taip pat prisimena konfliktą dėl iškirstų kaštonų Kaune: „Tai buvo vienas iš pirmųjų plačiau išgirstų teisinių procesų, kuomet medžius taikiai gynę žmonės buvo teisiami už savo veiksmus. Kai Sauliaus Dambrausko dėka žmonės buvo išteisinti, atrodo, buvo žengtas milžiniškas žingsnis link savo, kaip miestiečio, galių suvokimo.“

Miesto aktyvistai neretai remiasi žmogaus teisėmis, siekdami spręsti socialinės, ekonominės nelygybės problemas, kovoti su viešųjų erdvių privatizacija, pabrėžti bendrus miestiečių siekius arba apsaugoti asmeninius (privačius) interesus. „Lietuvoje Saulius yra vienintelis teisininkas, galintis atstovauti viešajam interesui. Jis padėjo ir mums, ir kauniečiams dėl skundų (savivaldybei) teikimo ir kitų teisinių procesų. Jis mums paaiškino, kad Lietuvoje nėra viešojo intereso gynimo kultūros precedentų, ir kiekviena, kad ir kokia maža, byla gali būti naudojama (teisiniuose procesuose) ateityje, taip prisidedant prie viešojo intereso teisėkūros kūrimo. Be abejo, reikia patirties ir noro dirbti šioje srityje. Saulius yra kūrybiškas, su polėkiu, jo iniciatyvas aktyviai palaiko jo šeima. Tokių labai retai būna. Jo padedami mes supratom, kad tai yra žymiai didesnė problema nei statybose dirbantis darbininkas iš Baltarusijos, nemokytas vietos įstatymų ir želdynų priežiūros principų. Tai yra kur kas plačiau. Saulius buvo ta detalė, kurios mums trūko aiškinantis, kaip veikia sprendimų priėmimo mechanizmai. Dabar komunikuojame per jį teisine kalba ir sekdami teisinius procesus. Daug užklausų būna atmetamos, tada Saulius jas papildo ir siunčia atgal, tai gan ilgas ir gerai dokumentuotas procesas. Mūsų siekis yra palaikyti ugnį, komunikuoti, kuo koncentruočiau mesti pajėgas… Be teisininko pagalbos mes būtume zuikiai po lapais“, – taip įvardija sistemines spragas fotografė Rasa Juškevičiūtė.

„Reikia kalbėtis“, – sako Lina Lapelytė, ir aš negaliu jai nepritarti. „Seki dalykus, stebi miestą, ir supranti, kad viskas susiję, viskas yra vienoje ekosistemoje, tačiau pastebėjau, kad yra daug susipriešinimo tarp žmonių ir organizacijų, kurios siekia tobulinti mūsų patirtis mieste. Nustembu, kad Pėsčiųjų asociacijos ir Dviratininkų asociacijos, kurios rūpinasi tvariu judėjimu mieste, pokalbiuose sunkiai randa bendrus vardiklius, yra daug esminių nesutarimų. Kai sritys pradeda veikti atskirai, nors ir turi panašius tikslus, sunku pasiekti rezultatą.“ O kodėl taip yra? „Žmonės pamiršo, kad jėga yra sutarti, pamiršo kas yra sutartinė! (Juokiasi). Tai apima ir didesnius klimato kaitos klausimus – didžiausios pasaulinės organizacijos lyg ir siekia to paties, bet vieningų sprendimų neranda. Badymas pirštais vieniems į kitus ir prašymai atsistatydinti ne visada veikia, iš biurokratų pasigendu geros valios vedinos charizmos, aistros ir ryžto, didesnio nei biurokratinė mašina… .“

Apie buvimą kitų vertybių ar estetinio suvokimo ratuose ir bendrų taškų ieškojimą kalba ir Jonas Narbutas-Kabloonak: „Kai išgirdau bendrą žmonių nuomonę (aut. past. – apie nešienaujamas pievas), supratau, kad esu kitame socialiniame ir kultūriniame mindset, kitaip viską matau. Dėl to kartais dvejoju, ar verta dalintis savo nuomone. Tai buvo tvarus, šiuolaikiškas sprendimas, smilgos siūbuoja šalia didelės gatvės, pievos pilnos gėlių… Estetikos suvokimas persiduoda į didesnių erdvių, parkų, aikščių „tvarkymą“. Kiekvienas, gyvendamas savo burbule, [miestą] supranta skirtingai. Dabar stengiuosi pasigilinti, kodėl vieni ar kiti sprendimai yra priimtini didžiajai daugumai, vildamasis, kad ir pats būsiu geriau suprastas. Juk daugumoje nesusikalbėjimo atvejų egzistuoja tam tikra inercija. Ne dėl to, kad žmonės linkėtų kažko blogo – tiesiog neįvyksta pokalbiai, o kai pasikalbi, kartais imi ir randi bendrų taškų.

Mano senelis (aut. past. – geologas rašytojas Vytautas Narbutas) visada buvo labai iniciatyvus Vilniaus reikalais ir yra daug nuveikęs dėl jų. Aš tikriausiai iš jo paveldėjau jausmą, kad pamatai ir neduoda ramybės. Turi dirbt savo darbus, bet galvoji apie kažkokią viešąją erdvę ir vykstančią neteisybę. Anksčiau dažnai parašydavau socialinėse medijose. Parašai, papostini, ir tau lengviau pasidaro, o jei dar kas nors pritaria, jau išvis gerai. Ir atseit net realaus pokyčio neįvyksta. O iš tiesų kažkas vis tiek vyksta. Kažką pakrutini, ir kažkas gali pakrutėti. Įmanoma, kad kinta dalykai net ir taip. Bet ten, kur sukasi dideli varikliai, kaip Reformatų parke, prieš kurio renovaciją protestavo nemažai intelektualių ir netgi įtakingų žmonių, sudėtingiau… O didžiausia įtakingų žmonių įsitraukimo nauda ta, jog jie gali formuoti aplinkinių žmonių nuomonę, o ta publika po to eina į rinkimus.“

Kalbantis su pašnekovais pajutau, kad būtent paveldas ir ekologija yra tos temos, kurios gan lengvai sujungia skirtingus visuomenės narius, nes liečia pamatines jų teises ir vertybes. Tarp gyventojų atsiranda naujas sąmoningumas apie gyvenamąją aplinką ir jos įtaką gyvenimo kokybei. Čia tinka prisiminti filosofų-psichoanalitikų Guattari ir Naes išplėtotą ekosofijos kryptį, jungiančią socialinius, mentalinius, aplinkosauginius aspektus, bei ieškoti būdų keisti struktūrinius klausimus per vertybinius, ilgalaikius, ne technokratiškus sprendimus. Tam, kad išmoktume ne išnaudoti gamtą kaip įrankį, o žvelgtume kaip į lygiavertę aplinkos dalį, reikalingas švietimas nuo pat mažens: „Nugriauti tai, kas buvo prieš tai, padaryti savo tvarką, yra labai lengva. Tai siejasi ir su patriarchatu. Galime kalbėti apie ekologiją, bet reikia kalbėti apie požiūrį ir vaikus, augančius konkurencinėje visuomenėje, kuriuos moko kovoti vienas prieš kitą, ir tie vaikai tapę valdininkais nesupranta, kad galima eiti kitu keliu… Manau, kad per mažai laiko skiriame edukacijai. Tai, ko vaikai mokosi per biologijos pamokas, nėra tai, ką jie po to pritaiko. Galime mokytis apie tvarumą, bet po mokyklos švenčių visada lieka vienkartinių indų, šiukšlių kalnai. Taip pat privaloma aplenkti sąsiuvinius plastikiniais aplankalais, nors galime juos pasigaminti patys iš kitų medžiagų. Na taip, gal nespėjama, per didelis tempas (kodėl jis toks?), bet tai ir prioritetų klausimas“, – apie švietimo atskyrimą nuo realaus gyvenimo samprotauja Lina Lapelytė.

Apie gamtinio ugdymo spragas kalba ir Aurelija Juškevičienė: „Neužtenka prisodinti vienos veislės rūšinių augalų, kurie galbūt kai kam atrodo gražūs, bet neprisideda prie bioįvairovės mieste. Gaila, kad brandūs medžiai ir krūmai Vilniaus miestui yra ne prioritetas. Statybų metu ar dėl nepriežiūros pažeistas medis ne tik trumpiau gyvena, bet pažeistos jo šaknys nebeleidžia turėti tokio paties stabilumo audrų ar liūčių metu. Jis gali lūžti, išvirsti. Tada visi skelbia, kad medžiai pavojingi, bet daugumą tokiais padaro patys žmonės dėl savo nemokšiškumo. Įdomu tai, kad miškininkas Raimundas Ereminas, kuris veda ekskursijas vaikų grupėms po miškus, padarė išvadą, kad vilniečiai vaikai daugiau išmano apie medžius. Jis tai aiškina tuo, kad regionuose gyvenantys vaikai jau savaime laikomi gyvenančiais gamtoje, ir nematoma reikalo užsiimti papildomu ugdymu. Vilniečiai vaikai geriau žino, kad medžių kirsti negalima, kad jie reikalingi ne tik žmonėms, bet ir vabalams, kirminams, paukščiams. Gal vaikai, kurie nuo mažens ugdomi vertinti želdinius, tapę merais ar kitais [už viešuosius sprendimus] atsakingais savivaldybės darbuotojais, šitaip neatsakingai su jais nesielgtų?“

Šiandien miestų politika ir planavimas susiduria su miesto realybe, kuriai nebėra būdingi daugiau ar mažiau homogeniški gyvenimo modeliai ir erdvinės praktikos, bet jame ryškus gyvenimo būdų pliuralizmas ir fragmentiškumas bei įtampos, kylančios dėl skirtingų tapatybių sambūvio ir vis didėjančios atskirties.^[10] Dėl to natūralu, kad reikia ieškoti netradicinių sprendimų, taip pat į miestų valdymo ir priežiūros procesus turėtų įsitraukti visuomenė bei kuo įvairesnių specialybių atstovai, gebantys prižiūrėti, kritikuoti, vertinti, diskutuoti miestiečiams svarbiais klausimais. Visuomenėje atsirandančios nuomonių prieštaros ir disensusas šiame kontekste man atrodo itin naudingi, įgalinantys individualias kompetencijas kaip socialinę jėgą, skirtą kurti naujas, „egalitarines, decentralizuotas, dalyvaujamąsias demokratijas, orientuotas į aplinką tausojantį gyvenimo būdą“^[11]. Lygiai taip pat svarbu atsikratyti binarinių priešpriešų: „mes-jie“, „arba-arba“, ir keisti sąmoningumą bei visuomeninį intelektą palaipsniui. Juk žinome, kad miestų kūrime ir valdyme nėra jokio baigtinio produkto, tai yra nuolatinis procesas, kuriame amžinai sveriamos skirtingos etinės ir estetinės paradigmos. Menininkų žvilgsnis, sekantis šiuos procesus, man išlieka įdomus dėl jautrumo, kūrybingų sąlyčio taškų su mokslu ir naujų būdų kalbėtis apie tai, kas rūpi visiems.

---

[1] Jono Narbuto-Kabloonak citata.

[2] Nuo tapytojos Paulos Rego, kuri kovojo už abortų legalizavimą Portugalijoje, iki klimato aktyvistų šiandien, kurie atkreipia į save dėmesį muziejuose į meno kūrinius mėtydami dažus, prisiklijuodami rankas prie sienos šalia žymaus kūrinio ir pan.

[3] https://www.facebook.com/Vilniaus-Dangos-747187452306737

[4] J. Basanavičiaus g. 14A uždaroji akcinė bendrovė „Dobilo daigas“ planavo šalinti devynis medžius, tačiau po visuomenės spaudimo buvo užsakyti papildomi nepriklausomo arboristo tyrimai, kurie paneigė šių medžių kirtimo būtinumą.

[5] Citata iš Kevino Robinso knygos „Prisoners of the city: whatever could a postmodern city be?“.

[6] Architekto ir urbanisto Stefano Boeri citata.

[7] Citata iš Erico Corijno ir Jacquelinos Groth knygos „The Need for Freezones: Informal Actors Setting the Urban Agenda“.

[8] Pavyzdžiui, pabandykime apskaičiuoti paprastojo ąžuolo finansinę vertę. Apie 3–4 metrų medelio skersmuo 1 m aukštyje būtų apie 4,5–5 cm (dažniausiai kitose šalyse matuojama kamieno apimtis). Šis medis pagal Aplinkos ministerijos įstatymus priklauso III grupei ir kiekvienas cm vertinamas 9 eur, tad pagal skaičiuoklę sudaroma vertė – 45 eur. Rinkoje – medžio kaina šiuo metu siekia apie 180 eur su PVM (be transportavimo, dirvos parengimo, sodinimo, įtvirtinimo ir priežiūros darbų kaštų).

[9] Apie nuveiktus drauge darbus galima pasiskaityti Fondo tinklalapyje: https://www.vigfondas.lt/vilniaus-tauro-kalno-projektas/.

[10] Citata iš Saskia Sassen knygos „Analytic Borderlands: Race, Gender and Representation in the New City“.

[11] Andrew Carter citata.