Pamačiau užtektinai. Agatos Orlovskos paroda „ša naqba imuru“ Pamėnkalnio galerijoje

Esu tikra, kad esame viską užmiršę, o saldžios pažinimo akimirkos, tie džiaugsmo šūksniai ką nors nauja atradus – viso labo prisiminimai, užplūdę mūsų užmaršties kamuojamus kūnus. Vienas jų – Gilgamešo Epas, seniausias žinomas literatūros kūrinys, užrašytas dantiraščiu, kurio moliniai puslapiai, rasti dabartinės Irako valstybės žemėse, laikui bėgant skilo, dužo, dūlėjo ir pasiklydo laike, kartu su nuosekliu šio pasakojimo vertimu. Laikui bėgant, kolektyviai nutarta, kad epas aptaria tai, ką žmogui smalsu pažinti, gal tiksliau tai, ką taip malonu prisiminti – gyvenimą anapus.

Individą, gebantį regėti abi puses, lankau šiapus Pamėnkalnio galerijos durų, Agatos Orlovskos parodoje „Sha naqba 𝑖̄muru“ (liet. apie viską regėjusį). Praėjusiais metais jaunojo tapytojo prizu apdovanota menininkė čia pristatė savo į tapybos discipliną nebetelpančius kūrinius. Iš karto susiduriu su nejauka užeiti į vietą, save atskyrusią nuo kasdieniško miesto ir meno patyrimo. Nepaisant greta esančios kavinės, judrioje gatvėje įsikūrusi amžinai veikianti institucija užvėrė save, atverdama visą įmanomą intrigą. 

Parodos kuratorius – lokalaus meno lauko chuliganas Linas Bliškevičius – Orlovskos minčių gijomis ir kūriniais rezgantis praleistas Gilgamešo epo eilutes į visa apimantį parodos kūną. Jautriai sujungęs visas dedamąsias, apynuobodę miesto galeriją pavertęs nuo išorinio pasaulio izoliuotu dariniu, nušvitusiu nauja spalva. Erdvė virtusi kone The house of dust – taip angliškuose Gilgamešo epo vertimuose įvardinamas pomirtinis pasaulis, nevalomas mirties prieangis, kuriame už šiapusybės ribų viskas virsta į dulkes. 

Neapčiuopiamu dulkių kvapu kurtu su menininke Laime Kiškūne užsipildžiusi erdvė yra kūrybinės alchemijos pavyzdys. Kartu su rūdžių, dažų pigmentų, geležies, purvo ir pelėsio asociacijomis – kaip amžinybės ar bent ilgaamžiškumo liudininkais – Orlovskos studijos ir Vilniaus arkikatedros erdvių kvapai sumaišomi ir perkeliami į ekspozicinę erdvę. Paroda aktyviai veikia žiūrovą dydžiais, kvapais, garsais ir poetine autorės lengvybe, kuri stengiasi prasibrauti į labiausiai intriguojančius kultūrinius simbolius. Žiūrovo smalsumas sužinoti, kas yra už mūsų juslių ribų, čia nuosaikiai maitinamas egoistišku menininko poreikiu plėsti ribas. 

Kol mano kūno bažnyčios dumplės vėdinasi parodos dulkėse, girdžiu siekį kvėpti orą mechaniniais plaučiais, primenančiais tuos, kurie girdimi mišiose. Tai kompozitoriaus Arturo Bumšteino ir Agatos Orlovskos specialiai šiai parodai kurta atmosferinė garso kompozicija. Aštuonių valandų ilgio garso takelyje oro instrumento partiją sugrojo pati parodos autorė. Kuriant tokią įvairiapusišką parodos patirtį, siekiant aprėpti ir medžiagišką, kūnišką kūrinio patyrimą ir efemerišką, juslinį, kartu sutalpinamos ir kasdieniškos gamtos jėgos, tokios kaip saulės energija, laiko tėkmė, oro cirkuliacija bei tikėjimas. 

Tikėjimą, kad egzistuoja anapusybė, kaip gyvenime taip ir parodoje, lydi dvasingumas ir greta jo sutinkami liturginiai simboliai. Vieni jų – aptakūs kaip vargonų garsai ar arkikatedros kvapai, pakibę erdvėje, kiti – brutaliai aiškūs, kaip metaliniai ikonos šarvai, dengiantys šventosios Mergelės Marijos atvaizdą ir kabantys ant galerijos sienos. Kūrinys iš metalo skardos – lyg vartai, saugojantys dvasinio pasaulio paslaptis ir dengiantys reikšmes, kurių plika akimi pastebėti neįmanoma. Tuo pačiu Aušros Vartų Švenčiausiosios Mergelės Marijos apkaustas virtęs šaltu, industriniu tapybos darbu, išryškina už dekoratyvumo esančius ir laike kintančius ženklus.

Atmosferiška paroda, jungianti visas galimas dedamąsias, perkūrė galeriją ir jos pasakojimą iš esmės. Kūrinys „Herzensschatzi Komm“ nepalenkiamu tapybinio kūno minkštumu praplėtė ne tik fizinę erdvę. Minėto kūrinio aprašyme skaitau: „Menininkė kuria vizualųjį tekstą, paremtą nelinijinio naratyvo principu ir referuoja į naujų kalbos formų gimimą“. Linksiu galva pritardama, kaip puikiai autorei sekasi nekartoti laike to, ko kartoti nėra privaloma. Mūsų praeities, kartu ir kultūrinės, ignoruoti ar neigti tiesiog neįmanoma. Net sąmoningai netęsiant tradicijų, jos kitomis formomis tęsiasi ir be padėkų ar inauguracijų. 

Vis labiau ir labiau meno lauke pastebima nostalgija ikimoderniesiems laikams. Autorė nuogąstauja, kad greitai bėgant per begalinį kasdienybės žinių srauto paviršių, pro akis prasprūsta gylis ir sakralumas, kuris, rodos, buvo lengviau pasiekiamas prieš mus gyvenusiems žmonės. Ji sako esanti suinteresuota pirmine meno funkcija ir siekia leisti žiūrovui patirti tuos sunkiai juntamus, subtilius, kasdienybėje paskęstančius dalykus bei visa apimantį jų grožį. 

Į laiko tėkmę, leidžiančią pajausti amžinybės trukmę, autorė dėmesį atkreipė ir kūriniu „Marcelio Duchampo replika Nr 5“. Skaičiuojami keturi skirtingų autorių, skirtingu laiku sukurti medicininių ampulių rinkiniai, virtę Duchampo kūriniais, o penktą sukūrusi Orlovska savavališkai save įtraukė į pageidaujamą modernaus meno pasakojimą. Replikuodama objektus, kažkada virtusius modernaus meno kūriniais, ji toliau pasakoja konceptualaus meno kūrinio istoriją su nedidele vertimo interpretacija. Kūrinys apie amžiną norą sukurti panacėją, kuri (jei tikėsime dvasios nemirtingumu) yra tik betikslė tuštybė, tačiau ją vis stengiamasi užkimšti stikliniame butelyje.

Penki didelio dydžio objektai užpildė parodos erdvę dulkių takumu. Vienas jų – saulės kolektorius. Kūrinys „Neišeik švelniai į laibąją naktį“ surinktas iš Saulės energiją sugeriančių modulių, sutinkamų atvirose erdvėse, uždarytas jam ankštoje galerijoje, kurioje vienintelis energijos šaltinis yra žmogus – pats energijos vartotojas. Objekto, kurio nepasiekia saulės spinduliai, kūnas techniškai ir kruopščiai surinktas iš stiklinių dalių, kuriančių atspindžius, subtiliai plečiančių erdvę ir žiūrovo patirtį. Pajaučiu, kaip veidrodžiai ir kiti trapūs regėjimo įrankiai, kuriantys papildomas nišas realybėje, viso labo atspindi mūsų pačių vaizduotę.

Prieš porą dienų akiniuotam bičiuliui linkėjau niekada nesulaukti dienos, kai atrodys, kad pamatė užtektinai, o aplankius susitaikymui, kad visko nepamatysi, neapleistų smalsumas regėti ryškiau. Kiek grožio yra atstume tarp manęs ir viską regėjusio, apie kurį pasakoja Orlovska. Atstume, kurio nieku gyvu nelinkėčiau trumpinti.