Orų prognozės: pasauli, pulk, jei būtina

Kartais atrodo, kad esame apsėsti orų prognozių – jas kasdien matome telefono ekrane ir vakarinėse žiniose, įtraukiame į pokalbius („kaip faina dėl pailgėjusių dienų“, „kaip bjauriai lyja“); girdime – nesušlapk, neperkaisk, nepaslysk. Išgirdę prognozes, nusiteikiame – pasauli, pulk, jei būtina. Aš pasiruošęs (angl. world, attack if you must. I’m ready), perfrazuojant vieną iš vykusios parodos „Orų prognozės“ kūrinių a try to attempt. Žiemą galerijoje „Atletika“ Vilniuje jaunuosius šiuolaikinius skulptorius subūrusios parodos (kur. Indrė Urbelytė ir Greta Eimulytė) aprašyme formuluojama kartų ir istorinių įvykių susidūrimo svarba: brutalūs ir painūs istoriniai įvykiai, jaunajai kartai iki šiol pažinti tik mitų, filmų, vadovėlių ar kitų pasakojimų forma, įsuka į naują apmąstymų verpetą. Kartų kaita, savų pasakojimų ieškojimas ir asmeninių-sinoptinių antenų, nukreiptų į pasaulį, duomenys duoda pradžią šiam susibūrimui.

Parodoje pasitinka ryškus garsas, tampantis palydovu – Barboros Matonytės daugiakanalė garso instaliacija Scream for me (2023). Tai pokalbis, kuriame dviem balsais dalyvauja tas pats žmogus – graulinantis balsas kelia klausimus ir dainuoja priedainį (ar gali parėkti ir ar galiu išeiti, jei bus nepatogu), kalbantis balsas pritaria atsakymais. Iš pirmo žvilgsnio growling asocijuojasi su egzorcizmu, Žiedų valdovo orkais, bjaurumu, demoniškumu, kažkuo, sutrikdančiu drausmę ir tvarką. Visgi suklustu išgirdusi klausimą demono išvarymo balsu: ar tai apie smurtą? Atsakymas: aš manau, kad smurtas yra gyvybiškai svarbus, jis turi turėti vietą kiekvieno gyvenime. Bet, mano nuomone, tai nėra apie patį smurtą. Manau, kad tai apie suvokimą, kad gali būti atsakingas už ekstremalų smurtą ir sugebėjimą susivaldyti. Atrodo, kad smurto tema įvairiais būdais lydi šią parodą. 

Onos Barboros Šlapšinskaitės Druzhba/Дружба (2023) – modelinu suformuotas tekstas, kilęs iš pasivaikščiojimų Naujojoje Vilnioje, pavertus juos naujais simboliniais vienetais. Menininkė vaikščiojo maršrutu, kuriuo paauglystėje eidavo su draugais, daugiausiai rusakalbiais, iš dailės mokyklos Naujojoje Vilnioje. 2014 m. su Maidano įvykiais, kai draugystės ir dailė buvo persipynusios, išryškėjo, kad gyvenama skirtingose informacinėse aplinkose. Draugystės po truputį blėso. Sugrįžimas į vaikystės ir paauglystės vietas bei šių vietų socialinis ir asmeninis tyrinėjimas nugulė į sistemizuotą maršruto Naujojoje Vilnioje formą pagal Google Maps ar kitokią žemėlapių ir palydovų kombinaciją. Grafinė maršruto forma suskirstyta į dalis, kurias klijuojant ir grupuojant atsiranda abėcėlė. Komunikacijos priemonė abėcėlė išsiveržia iš kūno atsiminimų ir kraštovaizdžio lyg sakydama, kad susikalbėjimo galimybė gali kilti atsigręžus į fizinę vietą ir tai, kaip joje gyventa ir kurta.

Vietokūros (angl. place-making) tema išryškėja tekste-laiške, parašytame naująja abėcėle. „perkirsti tranzitinių // maršrutų // dialogo tarp mūsų nėra // skaičiai virsta // prakeiksmais // draugystės // stotelėje // druzhba druzhba // druz // hba.“ Draugystė žymi erdvę ne tik kalbiniais ar kūno prisiminimais. Ji – ir stotelė, ir kino teatras (Stepono Batoro g. 43, kur dabar įsikūrusi Maxima), ir galimai naftotiekis (pavadinimu Druzhba). Naujoji Vilnia perdengta socialiniais-istoriniais įvykiais: čia būrėsi Vilniaus apylinkės pramonė, suklestėjusi dėl XIX amžiaus viduryje nutiesto geležinkelio, tremtiniams į Sibirą tapusio paskutine stotele Lietuvos teritorijoje. Po sovietmečio Naujoji Vilnia buvo gerokai paveikta deindustrializacijos. Kas įvyksta, kai vieta įgauna draugystės vardą, atneštą kolonijinės galios? Laikas ir smurto šmėklos persipina su vieta ir, atrodo, belieka modelinu iščiupinėti senų gatvių posūkius ir naujų raidžių linkius viliantis, kad atsiras galimybė susikalbėti besidalinant ta pačia vieta.

Galerijoje vestibiuliui keičiant koridorių esi pakviečiama keturių ekranų ir memų apglėbtin su Erik Siliuk ir Algio Sprindžiūno dueto kūriniu a try to attempt (pradėtas 2020 m.). Ekranų skleidžiama šviesa nesukuria jaukumo, bet įtrauktas besikeičiančių paveikslėlių nepastebi, kaip sutemo. Eksponuojami memai turi autorystę, nors ir grupinę – įkvėptą privačios feisbuko draugų grupės. Jie sukuria subversyvią akimirką – emociniai nepatogumai ir galios kritika atsistoja šalia ir bent akimirkai apvalo frustracijos jausmą. Mintis apie Dievą ir maisto išsinešti užsakymas vyksta tuo pačiu momentu, taip pat esi pasiruošęs pasaulio leidžiamai strėlei į savo trapų ir grakštų kūną; esi ir cool kid, ir įkvėptas Mickevičiaus (ar Mickiewicz?), ir žaidi žaidimus su plastikinėmis širdimis. Kam žaboti chaosą (fone vis dar skamba: ar gali parėkti)?

Įžengusi į buvusią sporto salę, toliau esi kviečiama daryti vaizduotės pratimus, nulemtus kūrinių kreipimosi į lankytojų kūnus. Čia pasitinka keturi kūriniai: Gretos Eimulytės Pavėsis (2023), Norbert Hinc Sužadėtuvių žiedai (2023), Deniso Kolomyckio Vietininkas (2023) ir Liudviko Kesmino Prašome Nelipti (2023). (Ne)žaboti kviečia ir pastarasis kūrinys. Tolimiausiame kambario kampe esanti instaliacija yra sudaryta iš dviejų beveik lubas siekiančių žirgų portretų su laipiojimo sienelių kybiais ir einančio balto žirgo projekcijos ant sienos. Projekcija perdengia lankytojo kūną, o kybiai ant žirgų provokuoja judesiui. Bet visgi tai – galerijos erdvė, prašome nelipti. 

Sužadėtuvių žiedai ir Vietininkas kreipia žvilgsnį į tikėjimo ir susisaistymo institucijų ribas: kaip ribos saugomos, kaip tai sukelia smurtą ir kaip tai permąstyti. Tačiau kūrinių technikos labai skirtingos. Hinc kūrinys – tai trimatės žiedų vizualizacijos, užčiuopiančios naujos idėjos gimimą. Galime tik spėlioti, ar tokie žiedai paskatins klientus įsigyti žiedus, ar jie liks virtualūs kokioje nors Antrojo gyvenimo (angl. Second life) iteracijoje. Visgi Vietininkui labai svarbi fizinė erdvė ir laikas: kūriniui pasirinktos fanera ir tvora yra pernaudotos, ant pastarosios parodos metu buvo rišami raudoni mazgai. Tai proceso kūrinys, paremtas renkama kasdienybės kolekcija, nuolatiniu veiksmu-darbu ir pergalvojantis santykį su tikėjimo institucija, kurią nurodo ir pati triptiko forma. 

Galiausiai, Gretos Eimulytės Pavėsis žaidžia su percepcija. Iš pradžių atrodo, kad tai nebaigta dažyti galerijos siena, vėliau pradeda ryškėti medžių siluetai, spyna, erdvės gylis. Atvaizduotas tentas įprastai uždengia statybų procesą imituodamas aplinką. Šis vaizdas acetonu ir kitomis priemonėmis įtrintas į sieną, taigi viena ar kita forma pasiliks „Atletikoje“. Kažkas uždengiama, kažkas persišviečia, kažką replikuoja, kažką saugo nuo saulės smūgio. Ranka išraižytas tekstas ant gretimos sienos primena apie vasaros karštį, kaip šis, ratilais eidamas per miestą, jį tuština, blukina seniai stovinčius reklaminius stendus, nudegina odą. Poilsis, išvargintas kūnas, besikeičiantis gimtasis miestas – karštis po truputį įskelia kalkėmis apsaugotą sodinuko kamieną, ar įskels tiek, kad jį pradės pulti kenkėjai.

Atrodytų, dažnai prognozės kalba apie katastrofas ir krizes. Bet jaunųjų skulptorių prognozės neįplėšia laiko tėkmės, o remiasi jos daugiskaita (rusakalbių ir lietuviakalbių, vidinis ir išorinis, asmeninis ir miesto laikas; klasikinių formų suderinimas su asmenine tikėjimo institucijos patirtimi, kolektyvinis emocijų procesavimas, virtualumas, tradicijų provokacijos). Menininkų prognozės nukreipia žvilgsnį į taškus, iš kurių kunkuliuojantys ugnikalniai jau veržiasi ar tuoj išsiverš. Paroda nemezga labai aiškios ekologinės gijos, kurios galbūt tikėtumeisi išgirdęs parodos pavadinimą, tačiau žvelgia į tai platesniu kampu: kad aplinka ir ekologiniai ryšiai yra kasdienybę lydintys santykiai, visi tie takeliai, kuriais einame į repeticijas, dailės mokyklas, bažnyčias, sporto sales, pavėsio link. Tik kintančios smurto formos tuos ryšius sutrauko.

Paroda „Orų prognozės“ galerijoje „Atletika“ (Vitebsko g. 21, Vilnius) veikė iki vasario 19 d. 

Fotografijos: Laurynas Skeisgiela