Onos Juciūtės paroda „Legroom“ galerijoje „La Halle“ Prancūzijoje

Iki gruodžio 21 d. galerijoje „La Halle“ (Place de la Halle. 38680 Pont-en-Royans, Prancūzija) veikia menininkės Onos Juciūtės paroda „Legroom“.

Menininkę Oną Juciūtę domina daiktuose slypintis atminties krūvis ir pačioje medžiagoje atrandami gestų pėdsakai. Kaip skulptorė, ji ypatingą dėmesį skiria rankų darbui gamybos procese, taip pat skirtingoms medžiagų savybėms.

Stebėdama savo artimą aplinką, O. Juciūtė su tam tikromis gamybos technikomis, ypač staliaus darbais, susipažino dar vaikystėje. Dėl masinės baldų gamybos industrializavimo baldininkystės amatas keičiasi, sykiu mąžta ir dėmesys medienai, jos rūšims ir pluoštams. Dėl našesnio mašininio darbo ir kompozicinių ar dirbtinių medžiagų naudojimo pjūviai ir apdaila tampa vis tikslesni. Šiame kontekste menininkė plėtoja asmeninę praktiką, kurioje jungia nykstančias technikas ir kadaise itin plačiai naudotas medžiagas.

O. Juciūtė įkvėpimo semiasi iš praeityje naudotų rankų darbo metodų ir to, kaip šios praktikos palaikomos šiandien. Per savo karjerą ji sutiko įvairių toliau šias tradicijas plėtojančių žmonių, su kuriais aktyviai bendradarbiauja. Anuomet ekonominiais sumetimais naudotos technikos šiandien laikomos veikiau dekoratyvinėmis, jų būklė šiuolaikybėje tarsi tarpinė. Pritaikydama, supaprastindama ir perduodama praeities amatus bei technikas kitiems, O. Juciūtė bendradarbiauja su įvairiais specialistais ir mokosi atkartoti senuosius amatų gestus, sykiu pakeisdama galutines kūrinių formas. Taip buitiniai daiktai praranda savo pirminę funkciją ir yra transformuojami iki tokio lygmens, kad pradinis jų modelis suvis pamirštamas.

Erdvėje „La Halle“ rengiamai parodai menininkė sukūrė kūrinių seriją, parengtą 2024 m. rugsėjo mėn. kūrybinės rezidencijos „La Fabrique des Luddites“ Chatte miestelyje Prancūzijoje metu. Ekspozicijoje O. Juciūtė pristato naujus kūrinius, susijusius su istoriškai šiame regione paplitusiomis gamybinės veiklos rūšimis (tekstilė, medžio anglies gamyba ir kt.), kurių ji imasi žvelgdama per lietuviškos tradicijos prizmę arba atliepdama jas iš toliau atkeliaujančių technikų pagalba. Savo meninėje praktikoje O. Juciūtė susitelkia tiek į formų gamybą, tiek į netikėtus medžiagų pokyčius, nulemiamus kaskart vis naujų komponentų bei elementų susidūrimo.

Vienu žodžiu rašomas naujas terminas „Legroom“ (angl. erdvė kojoms) vartojamas kiekybiškai apibūdinant mūsų komforto zoną, pavyzdžiui, rezervuojant daugiau erdvės kojoms suteikiančią vietą lėktuve. Šis žodis taip pat gali būti taikomas apibrėžiant tinkamą balansą ar būtiną tarpą tarp kūrinių parodoje siekiant sukurti sąlygas patogiam pasivaikščiojimui po erdvę. Tiesiogine (ir kiek humoristine) prasme „Legroom“ nurodo į šviesos instaliaciją, specialiai sukurtą vitrinos erdvei priešais „La Halle“, kur lankytojus pasitinka lietuvių liaudies objekto fotoreprodukcija, aktyvuojama sutemus. Šis objektas – tai iš medžio drožta piesta, kurios autorius ir tiksli sukūrimo data nežinomi. Daugiaprasmiškas, neįprastos formos ir mįslingos funkcijos objektas suteikia bendrą kryptį visai parodai, kurios centre – meninė prieiga tyrinėjant elementų transformaciją, lemiančią formalų dviprasmiškumą.

Meno centro salėse (ir kitur) atrandami eksperimentinio pobūdžio kūriniai persmelkti ugnies ir šviesos. Menininkė praplečia savo įprastą apmąstymų apie gamybą lauką, kvestionuodama medžiagos energetines savybes ir vizualinius apdirbimo karščiu bei šviesa pėdsakus.

Šis metodas aiškiai matomas serijoje „Kcals“. Rezidencijos Verkoro kalnų regiono papėdėje metu O. Juciūtė atrado iki šiol rankinės medžio anglies gamybos tradiciją tęsiančio Sébastieno Perroud veiklą. Vystydamas šią praktiką jis sujungia įvairias disciplinas – nuo meno iki mokslo, – medieną versdamas anglimi. Šio susitikimo ir bendradarbiavimo kontekste O. Juciūtės skulptūros ir ready-made kūriniai patiria metamorfozę – traukiasi, sprogsta ir tamsėja S. Perroud pirolizės krosnyje. Per 24 valandas kūrinio panašumas į pirminį objektą ženkliai sumažėja: jis fiziškai susitraukia, pakinta jo tankis, kai kurios dalys suyra. Vis labiau išsikreipiant pradinių įrankių išvaizdai, šias – dabar jau pasenusias – nuorodas keičia nauja kūrinio vizija. Kadaise pažįstamos formos tampa nežinomomis, sustingusiomis į sukietėjusią masę, tačiau itin trapiomis. Gana paprastai eksponuojami kūriniai šiuo atveju yra ne išbaigtos formos liekanos, o nauji ženklai, suvoktini atsižvelgiant į bendrą jų visumą.

Kūrinyje „Night Outs“ aukščiau minėtas procesas materialiai, formaliai ir laiko atžvilgiu apsukamas. Iš kasyklos išgautus mineralinės anglies gabalus O. Juciūtė transformuoja siekdama, kad jie primintų žmogaus akiai gerai pažįstamą objektą – peleninę, – kadaise naudotą kaip įprasta interjero puošmena. Tarsi meteorai, perskrodę pirmąją salę, objektai savo paviršiumi atspindi šviesą. Peleninės asocijuojasi ne tik su dūmais ir degimu, bet ir su poilsiu bei vakarais, praleistais lauke nepaisant tamsos.

Ant sienų iškabinti tekstilės elementai atrodo kaip abstrakčios formos. Tačiau įsižiūrėjus atidžiau galima atpažinti dėvėtus drabužius („Head&Shoulders“) bei audinio atraižas („Inside Outs“). Menininkė išardo šių drabužių siūles, atriša mazgus, išlygina juos ir atskleidžia pirmines medžiagų formas, egzistavusias prieš susiuvant ir paverčiant jas drabužiais bei daiktais. Saulės, darbo ir laiko išblukinti kūriniai – nelyg transformacijos sergėtojai, žymintys iš naujo prasidėti galintį ciklą. Ši grįžimo ir cikliškumo idėja taip pat užfiksuota O. Juciutės filme „Fakes“, kuriame ji tyrinėja Senko Hanabi – nedidelio rankų darbo japoniško fejerverko – gamybos būdus. Jo gamyba niekada nebuvo industrializuota, o receptas saugomas kaip iš kartos į kartą perduodama paslaptis. Menininkė pabandė atkurti sprogmenį iš spekuliatyvių internete randamų instrukcijų – šio bandymo rezultatas tik iš dalies primena originalą. Įžiebimas, pirminė liepsna ir kibirkštys – tai trumpos intensyvios džiaugsmo akimirkos, kurias ji išsaugo bei ištempia kilpinės struktūros videomontažo pagalba, kvestionuodama „klaidingais“ tradicinės gamybos metodais.

Netikėtoje vietoje atrandamas kūrinys „A Day In Bed“ – tai skulptūra-ženklas, kuriame sujungiant aliuminį ir iš pirmo žvilgsnio su juo nesuderinamą elementą – sluoksniuotą tešlą – išgaunama nauja medžiaga. Nei organiška, nei inertiška, ji reprezentuoja kitokią sudedamąją dalį, įšaldančią metalo lydymąsi, užfiksuojant degančios tešlos sprogimą.

Visuose parodoje pristatomuose O. Juciūtės kūriniuose iškristalizuojamas gestas ir praktika, trukmė ir procesas, tačiau jie nepretenduoja į jokią simbolinę reikšmę ir nesiūlo vertybinės skalės. Šie darbai iškyla kaip efemeriški skirtingų veikimo būdų pėdsakai. Tarpdami įtampoje tarp praėjusio laiko ir dabarties, kūrybos ir išnykimo, jie užfiksuojami vos užčiuopiamoje ir jau bene pasenusioje akimirkoje. Nei „puristinis“, nei „melancholiškas“ O. Juciūtės požiūris apima cikliškumą ir galimybę, kad visa, kas vyksta, gali būti transformuota, ištrinta ir sykiu perkurta.

Teksto autorė: Giulia Turati
Vertėja Alexandra Bondarev

Ši paroda ir rezidencija surengtos kaip Lietuvos sezono Prancūzijoje 2024 dalis, pristatoma bendro projekto „Ciconia Ciconia“ kontekste (organizatoriai – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Studio Ganek (Lionas), partneriai – La Halle, Centre d’art contemporain de Pont-en-Royans ir Polaris (Korbas). Lietuvos sezoną Prancūzijoje 2024 organizuoja Lietuvos kultūros institutas ir Prancūzų institutas Paryžiuje. Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos veiklas finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Fotografijos: Blaise Adilon