Nuo folkloro iki kriminalų ir atgal: pokalbis su menininku Mykolu Valantinu

Ne paslaptis, kad transkribuoti pokalbius žurnalistams neretai būna kiek nuobodu. Vis tik klausant garso įrašo, kuriame bene pusantros valandos kalbamės su menininku Mykolu Valantinu, dirbau pagal atsitiktinai susiformavusį garsinį ritmą – Mykolo rankose buvusio žiebtuvėlio caksėjimą. Cakt. Istorija apie fotosesiją, paremtą Šiaulius sudrebinusiu nužudymu. Cakt. Įspūdžiai apie filosofijos studijas. Cakt. Pasakojimas apie pirmus žingsnius fotografijoje, prasidėjusius parduotuvės apsaugos kambarėlyje. Cakt. Staigus posūkis folkloro apmąstymo link ir pažintis su Mečislovu Ežerskiu. Cakt. Po tiek siužetinių vingių baigus transkribuoti man irgi prireikė užsirūkyti. Cakt cakt cakt.

Fotografijos, videomeno ir skulptūrinės instaliacijos medijas pasitelkiantis Valantinas itin lengvai, tarsi žiebtuvėlį laikančiais pirštų galais, šokinėja tarp humoro, absurdo ir siaubo registrų – tarsi patvirtindamas, kad šie žanrai skiriasi ne tiek turiniu, kiek pasakojimo forma ir tonu. Tamsaus, savamoksliškai sukurto folkloro, nejaukos ir socialinio pasipriešinimo motyvai menininko darbuose dažnai sufleruoja psichoanalitinį metodą, taikomą analizuojant save bei pergalvojant aplinkos reiškinius ar kolektyvines traumines patirtis. Tad pokalbis Valantino studijoje iki pat paskutinio cakt vingiuoja greitai – ir dažnai nuteka ten, kur nesitikėjau.

Deimantė Bulbenkaitė: Mykolai, mūsų pokalbį norėčiau pradėti nuo mados fotografijos, per kurią prieš maždaug septynerius metus atradau tavo kūrybą. Prisimenu, vis pagalvodavau, kad tavo nuotraukose mada tarsi išmetama iš jai būdingo dėmesio centro ir parodoma netipiniuose, svetimuose scenarijuose, kartais net išryškinant drabužio dizainą per sukurto absurdo prizmę. Koks šiandien tavo santykis su mados fotografija? Ar matai ją kaip kadaise laiku ir vietoje pasitaikiusį trampliną į meninę fotografiją? O gal kaipautonomišką sferą tavo portfolio?

Mykolas Valantinas: Aš pradėjau nuo gatvės ir vakarėlių fotografijos. O po to tiesiog dirbau su draugais, tarp kurių buvo ir kuriančių muziką ar dizainą, tai turėjau daug mėgėjiškų progų save išsibandyti. O šiaip jau kuris laikas neturiu jokių užmojų būti mados fotografu. Galbūt dėl to daryti tai vėl pasidarė linksma, nes fokusuojuosi ne į gražių/parduodamų kadrų kūrimą, o į sentimentų, prisiminimų ir nostalgijos paieškas. Tų gražių nuotraukų pilnas instagramas Na žinai, klasika – balta studija, geras, dramatiškas apšvietimas, tiesiog tvarkingas kadras. Viskas labai sterilu. Kadangi neturiu tikslo to daryti ar kam nors prilygti, mane tai išlaisvina. 

O ir šiaip madą pastaruoju metu fotografuoju nebent draugams, kai kartu ką nors sumąstom. Pavyzdžiui, kai su dizainere Urte Kat kalbamės apie fotosesijas, sakiau, jog man svarbu, kad nebūčiau tiesiog funkcijos atlikėjas, pas mane neateina kaip pas fotografą su „aš noriu, kad nuotraukos atrodytų taip ir taip“. Aš atsinešu savo idėjų, aptariu, ką norėčiau daryti, ir bešnekėdami mes pilnavertiškai kolaboruojam, kartais nueidami iki labai keistų naratyvų. Pavyzdžiui, planuojant Urtės fotosesiją su jos dukterėčia ir jos geriausia drauge Šiauliuose, mano esminis referencas buvo infamous Šiaulių monstrių istorija, kurią netyčia prisiminiau jutube radęs Kristupo Krivicko laidą „Nusikaltimas ir bausmė“.

Buvo įdomu visų pirma dėl to, kad Urtė, kaip ir dvi merginos toje baisioje istorijoje, augo Šiauliuose ir buvo neformalė emošnikė. Ir jos kolekcija buvo apie ankstyvą paauglystę mažame miestelyje, tai norėjosi tą gyvenimo stadiją ir parodyti. Pradėjau kapstytis internete ir radau istoriją, kaip dvi jaunos merginos Šiauliuose nužudė savo klasiokę, vonioje sukapojo kūną, dalis sudėjo į devynis skirtingus maišus ir išmėtė po miestą. Kiek žinau, jos klausėsi „Evanescence“, avėjo kerzus, buvo neformalės, jų bijojo klasiokai. Dar po to supratau, kad ir Urtė su draugais neformalais leisdavo laiką tose pačiose vietose, pavyzdžiui, kapinėse, kurias rodė ir Krivicko laida – ten pat laiką leidžia ir šių dienų Šiaulių jaunimas, net ir Urtės dukterėčia. Dar taip sutapo, kad ir patys žinojom vieną monstrių klasiokę, kuri tą vakarą buvo kviečiama prisidėti prie įvykių. Žinai, ir tada susiformuoja dar vienas pasakojimo sluoksnis, nuorodos.

D. B.: Nors fotosesijos nuotraukas prisimenu gerai, niekada nebūčiau atkapsčiusi šitokių kriminalinių nuorodų. Bet kai papasakoji – logikos yra. Ar dirbant tau svarbu susikurti tokį naratyvą, kuris nebūtinai išeis į viešumą?

M.V.: Visados! Nežinant kriminalo istorijos ar konteksto, kažin ar išeitų ką nors tokio nufotografuoti. Turint galvoje, kas vyko lokacijose, kuriose dirbau, buvo lengviau sukurti įspūdį, kad kažkas nuotraukose ir jų scenarijuje yra ne taip. Susidėliojau siužetus, aiškesnė buvo ir režisūra, nes galėjau suprasti, kur ir kada merginos turi eiti, kaip planavo nusikaltimą, kaip po jo įvykdymo neva grįžo į kasdienes situacijas. Beje, Urtės dukterėčia ir jos draugė apie Šiaulių monstres net nežinojo. Jos sakė, kad tik yra kažką girdėjusios, o mes daugiau ir nepasakojom. Bet gerai, nes nereikėjo vaidybos, naratyvas pasireiškė per lokacijas, o ir nuo drabužių dėmesys nenukrypo.

D. B.: Po šios gan netikėtos įžangos norėčiau žengti dar žingsnį atgal ir paklausti, kaip tavo gyvenime išvis atsirado fotografija. Kaip ir kodėl pradėjai fiksuoti vaizdus?

M.V.: Aštuntoje klasėje nusprendžiau, kad būsiu filosofas, tad po mokyklos studijavau filosofiją. Po trijų mėnesių studijų supratau, kad idėja ne pati geriausia. Kai susivokiau, kad filosofijoje esu gerų geriausiai vidutiniokas, mąsčiau ir apie tai, kuo čia užsiėmus, kad patikčiau merginoms. Juokauju, nors kas ten žino, gal kažkoks pasąmoninis libidinis stimulas žaidžia savo. Bet tikrai pradėjau rečiau eiti į paskaitas, dažniau linksmintis ir stebėti draugus, kurie užsiėmė gatvės fotografija ar fiksavo kūrybinių projektų vidinę virtuvę. 

Buvo labai smagus metas, tad norėjosi to nepamiršti ir viską, kiek įmanoma, dokumentuoti. Kaune per skelbimus nusipirkau juostinį „Minolta“ fotoaparatą iš „Maximos“ apsauginio. Čia rimtai. Atėjau į parduotuvę, ir jis, nusivedęs į veidrodinį kambarėlį, padavė man fotoaparatą. Taip ir pradėjau fotografuoti. Ir gan greitai supratau, kad įdomios situacijos laukia ne tik vakarėliuose, bet ir išėjus į lauką, gal net ką nors suplanavus.

D. B.: Nuo skelbimuose atrastos „Minoltos“ nukeliavai iki vienos geriausių fotografijos mokyklų Europoje – Luzanoje įkurtos „École cantonale d’art de Lausanne“, kur su pagyrimu baigei fotografijos magistro studijas. Esu kalbinusi kelis ten besimokiusius fotografus ir supratau, kad ši įstaiga garsėja itin griežtu režimu. Kodėl pasirinkai studijas Šveicarijoje ir kokius lūkesčius turėjai tiek mokymosi procesui, tiek sau?

M.V.: Dėl karinio režimo tikrai ne gandai, o tiesa, nes tuos dvejus metus man buvo tikrai labai sunku, atrodė lyg einu kryžiaus kelius. Po bakalauro išgyvenau gan keistą etapą, iš savo fotografijos neuždirbau pakankamai ir jaučiau, kad turiu kažką keisti, o ir fotografuoti pasidarė nebeįdomu, gerai atkaliau tris savamoksliškus triukus ir kaip šuniukas juos kartojau. Tai galėjau arba eiti asistuoti kokiam žinomam fotografui ir mokytis iš jo praktikos, arba toliau studijuoti. Labai patinkančių fotografų aplink nemačiau, o ir nenorėjau būti asistentu, nes tada perimi darbo stilistiką ir net braižą, kas vėliau gali būti rizikinga. Kai pasidarydavo labai sudėtinga, turėjau ir dar vieną fantaziją – keliauti į Aliaską ir dirbti fizinį darbą žvejybiniame laive, nes norėjau mesti sau iššūkį.

Apie studijas Luzanoje man užsiminė kolega fotografas Justinas Vilutis. Pagalvojau, kad čia variantas „trys viename“: ir fotografija, ir studijos, ir dar, pasak gandų, rimtas išbandymas. Sakau, važiuojam, dėl stojimų susilažinau su broliu iš šimto eurų.

D. B.: Laimėjai šimtą eurų?

M.V.: Ne, pralaimėjau, buvau įsitikinęs, kad nepavyks, bet įstojau. Tiesa, iš pradžių sekėsi blogai, ilgai maniau, kad esu niekam tikęs, prasčiausias kurse. Mane spaudė, o ir pačiam buvo nelengva, nes iš techninės pusės apie fotografiją nežinojau beveik nieko. Pirmą savaitę išvis googlinau, kaip blykstę prijungti prie kameros, nes gyvenime to nedariau. Be to, niekada nestudijavau menų, tad sunku buvo net rinktis temas ir apie jas kalbėti. 

Viskas pradėjo keistis kuriant baigiamąjį filmą „Lullaby‘s Fault“ (2025). Studijų gale, kai jau atėjo metas pradėti diplominį, supratau, kad reikia kažką keisti, nes visi kiti studijose padaryti darbai manęs netenkino ir buvo prastai vertinami. Galvojau, jei jau niekas neišeina, tai neturiu ir ko prarasti. Kai reikėjo filmuoti baigiamąjį filmą, visam pusmečiui grįžau į Vilnių. Tuomet nereikalavau iš savęs atsakymų, norėjau įgyvendinti įvairias senas idėjas, kurios buvo kilusios tada, kai dar gyvenau Lietuvoje, ir labiau savimi pasitikėti. Internetinių susitikimų su dėstytojais metu reikėjo patikslinti, koks bus mano darbo planas, scenarijus, apie ką idėja, o aš tiesiog su cigarete burnoje vaikštau po lokacijas įsijungęs „Zoom“ ir pasakoju apie kažkokius du berniukus, šautuvą ir juodą šunį. Turbūt aišku, kad nelabai kas ką suprato. Bet gavau visišką laisvę ir daugumai parodžiau filmą tik tada, kai jį pabaigiau.

D. B.: Ar, žvelgiant atgal, manai, kad buvo verta nesidalinti procesu? Galbūt būtum gavęs naudingų patarimų ar pasilengvinęs naštą, išvengęs klaidų?

M.V.: Manau, kad viskas išėjo taip, kaip turėjo. Tiesiog šitas veikimo modelis man labiau priimtinas – intuityvus, laisvas, ne toks struktūruotas. Iš tiesų buvo viena dėstytoja, kuri labai pagelbėjo su montavimu, bet daugiau dirbau pats. Buvo gera nekelti sau klausimų, kodėl pasirinkau vieną ar kitą sprendimą. Man neatrodo produktyvu įsivelti į racionalius apmąstymus dar neturint jokios medžiagos, kas universitete būdinga, nes programa orientuota į jauno fotografo paruošimą rinkai.

Pastebėjau, kad mokyklos Luzanoje absolventai turėjo gan lengvai atpažįstamą stilių: labai technišką ir švarų, tinkamą būtent komercijai. Pradžioje man jis labai patiko ir net žavėjo, bet einant laikui pradėjau tokiu braižu bjaurėtis. Supratau, kad tai ne apie mane, tad ir baigiamasis filmas veikė kaip protestas prieš mokyklos įtaką. Kai kiti rinkosi ultra aukštą raišką, estetinę švarą ir puikiai suprodiusuotą darbą studijoje, man norėjosi penkių megapikselių kameros ir lietuviško giminaičių kaimo.

Aišku, dabar pasakoju apie daug patirtų sunkumų, bet esu labai dėkingas studijoms, kad atvedė mane į mano kelią. Palaikau ryšį ir su buvusiais bendrakursiais, ir su dėstytojais. 

D. B.: Noriu sugrįžti prie pokalbio pradžioje jau paliestos nuorodų, arba referencų, temos. Vienas stipriausių motyvų tavo darbuose yra nejauka, kuri pažįstamus elementus tarsi perleidžia per distopinį filtrą. Kartais tai sunkiai nusakoma, o kartais – puikiai atpažįstama mūsų kartos auditorijai, užaugusiai tiek su pramoga virtusia kriminaline kultūra, tiek su deficito bei sovietinės urbanizacijos vaizdiniais. Kas yra tavo atspirties taškai formuojant tokias emocines patirtis vaizduose?

M.V.: Teisingai pastebėjai, man patinka nejauka. Kaip ir turbūt daugelis šio amžiaus žmonių, pastoviausia emocija, kurią jaučiu, yra nerimas. Atsimenu, kai buvau devynių ar dešimties metų, per „Liveleaks“ pamačiau su senu, vienu iš pirmų gebančių filmuoti mobiliuoju telefonu filmuotą klipą. Operatorius tiesiog ėjo per visiškai neišsiskiriančius laukus, kurie galėtų būti bet kur Lietuvoje. Klipe jis priėjo konteinerį ir, jį atidarius ir patraukus plastikinę plėvelę, pasimatė baltas negyvos merginos kūnas. Aišku, nuo vaizdo mane supykino, ir šita patirtis taip įsirėžė, kad iki dabar negaliu siužeto išmesti iš galvos. Gal pasąmoningai kurdamas filmą „Lullaby‘s Fault“ siekiau tą jauseną atkartoti – rodyti laukus, kuriuose tikrai įvyks kas nors negero. Norėjau, kad pati atmosfera tai sufleruotų.  

Tad, atsakant į tavo klausimą, pats mūsų regiono kraštovaizdis ir folkloras yra persismelkę siaubo ir mistikos. Jie kūryboje tampa pirminiais nejaukos atspirties taškais. Nežinau, ar tai integrali kultūros dalis, ar pats peizažas iššaukia tokias istorijas. Sunku pasakyti. Bet kuo daugiau skaitau liaudies kūrybos, tuo daugiau siaubo apraiškų randu.

D. B.: Siaubo motyvas įdomus ir tuo, kad reakcijos į siaubą neįmanoma nuslėpti, ji peržengia mandagumo ar susilaikymo ribas bei pasireiškia ne tik emocija, bet ir kūnu, afekto būsena. Siaube, o ir baimėje yra daug grynumo. Siaubą dažnai kelia tai, kas kasdienybei svetima. Kaip suvoki svetimumą?

M.V.: Geras pastebėjimas. Kaip „kitą“, šiandien ypač dažnai priešinimą „tikrajam aš“, kurio buvimu, tiesą sakant, netikiu. Visad geras klausimas, kas tas svetimkūnis. Nelabai galiu tau pateikti pilnai rišlų atsakymą, bet todėl ir atsiranda noras šią temą tyrinėti kūryboje. Kas liečia vizualą, kartais jis randasi nenuspėjamai – tai, kas filmavimo ar fotografavimo metu atrodė gal net kiek kvailokai, linksmai, pernelyg kasdieniškai, montažo metu magiškai pavirsta labai svetimu ir nejaukiu elementu. 

D. B.: Jau minėjai, kad vienas didesnių motyvų tavo kūryboje yra susikirtimai su folkloru, etnine kultūra ir mitologija. Be abejo, kalbu apie „JCDecaux premijos“ parodoje tavo eksponuotas Mečislovo Ežerskio lazdas, bet kažką panašaus fiksuoti galima ir kituose projektuose. Mintyse iškart kyla ir sąsajos su, pavyzdžiui, antropologine mąstysena persmelkta Urtės Kat kūryba, kurioje galima įžvelgti ryšių su Marijos Gimbutienės darbais. Koks tavo santykis ir priėjimas prie mitologinių temų? Ką iš šio lauko atsirenki sau, savo kūrybai?

M.V.: Kai buvau mažas, ketverius metus gyvenau Atėnuose, gal ten atsirado potraukis istorijai ir mitams. O ir filosofijos studijose antikos literatūra buvo vienas įdomesnių kursų. Manau, mituose kristalizavosi iki rašto egzistavusių kultūrų meno funkcija, juose užkoduoti archetipiniai istorijos perteikimo modeliai, kurie veikia iki šiol.

Be to, būdamas menininku, aš nenoriu kurti vakuume, siekiu santykio su žiūrovu, reakcijos. Folkloras yra visiems suprantama kalba, o šiuolaikinis menas kartais veikia priešingai. Kartais su draugais pasvarstome, kas yra šių laikų folkloras. Memai? Interneto kultūra? Popsas? O kokios viso to jungtys su bendražmogiškais potyriais? Nežinau, bet bandau aiškintis. 

Apie drožėją Mečislovą Ežerskį sužinojau atsitiktinai, besimaudydamas duše, kai išgirdau kitame kambaryje per LRT rodytą laidą apie keturis tūkstančius lazdų išdrožusį vyrą. Bėgau iš dušo, pasižymėjau jo vardą ir nusprendžiau, kad turiu pas poną Mečislovą nuvažiuoti. Po pirmo susitikimo nenustojau jo lankyti, nors dar neturėjau planuose nei koloboracijos, nei kokio projekto. Dokumentavau jį patį bei jo drožtas lazdas, jis pats ir jo kūrybos procesas man pasirodė labai įkvepiantys ir net verti romantizavimo. Žmogus mėgsta drožti lazdas. Jis turi specifinį braižą, veikimo būdą, pagrindinius veikėjus ir nieko nekeičia, lieka ištikimas savo idėjai ir dirba tais pačiais įrankiais.  

Pagalvojau, kad čia įdomus folkloro kampas: kai žmogus neįsileidžia išorinių įtakų ir nieko neracionalizuoja bei pasiekia rezultatą paprastais metodais. Galbūt tai obsesija, galbūt tyras vaikiškumas. Šiandien, kai esame linkę konceptualizuoti ir politizuoti savo kūrybinius sprendimus, man tokia mėgėjiška prieiga atrodo labai vertinga ir tikra. Taip pat folkloro atstovai man dažnai atrodo kaip paskutiniai savo srities mohikanai, nes kaimo kultūra šiandien jau dažnai perdirbta, perleista per nacionalistinį filtrą, suformuotą dešimtajame XX a. dešimtmetyje. Aš, kaip augęs mieste, noriu rasti būdų, kaip tą tikrąjį folklorą naujai aktualizuoti, iš jo nepadarant pramogos.

D. B.: 2023-aisiais „JCDecaux“ konkurse-parodoje pristatei projektą  „Mouth to Mouth“, pelniusį publikos simpatijų prizą. Kaip jau minėjome, tavo instaliacijoje rodytos ir M. Ežerskio lazdos, už kurias drožinėtojas gavo specialų paminėjimą už viso gyvenimo darbą. Kaip pažintis su drožėju nuvedė iki bendro meninio sprendimo?

M.V.: Jau studijuodamas pradėjau lankyti Mečislovą, fotografavau jį dirbantį, jo lazdų muziejų. Tiesiog fiksavau, kas man įdomu, bet didesnio tikslo neturėjau. Paskui bandžiau su dirbtiniu intelektu generuoti lazdas kaip 3D objektus, eksperimentavau. Galiausiai supratau, kad taip dirbamas tiesiog išnaudoju menininką vietoje to, kad ką nors kartu su juo sukurčiau. Kam organizuoti fotografijos parodą apie lazdas, jeigu gali pamatyti pačią lazdą? Taip nekalbi už kitą menininką, parodai lygiavertį pasitikėjimą. Aišku, su tokiu sprendimu kilo ir dilema, nes negaliu tiesiog parodyti kito kūrėjo darbo, turiu ir pats kažką pridurti, kas neužgožtų ir neprieštarautų. Ilgai galvojau, ką noriu tokiu bendradarbiavimu pasakyti, koks mano indėlis ir idėja. Į patį procesą Mečislovas per daug neįsitraukė: man bandant nerišliai papasakoti, ką noriu padaryti, tiesiog paklausė, kiek reikia lazdų, ir jas leido naudoti grynai ant pasitikėjimo.

Nors su Mečislovu kartu dirbome ir ruošiantis Anastasijos Sosunovos kuruotai parodai „Obsession“ Nidos meno kolonijoje, bet, manau, geriau bendrą projektą pristatyti pavyko Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, kur vyko „JCDecaux“ paroda. Manau, itin dėkinga buvo projektui pasirinkta erdvė – tarpukario tapybos salė, kurioje įvykdėme intervenciją. Pamačiau ten „Ars“ judėjimo paveikslų, kuriuose atsigręžta į tautodailės autentiką, folkloro motyvus, pavyzdžiui, drožinėtą rūpintojėlį. Ir tokioje erdvėje Mečislovo lazdos pasirodė itin efektingai, nes tai buvo ne atvaizdas ar bandymas prie ko nors sugrįžti, o the real deal. Manau, lazdos toje erdvėje atkūrė kažkokį ikonoklastišką gestą sužaisdamos su priešais eksponuojamais tapybos darbais. 

Greta lazdų rodžiau ir savo video darbą „Mouth to Mouth“. Jame buvo galima pamatyti tuos pačius veikėjus, kaip ir filme „Lullaby‘s Fault“. Tai buvo vaikai nuotykių ieškotojai, lakstantys po laukus. Prisimenu, po vieno filmavimo grįžau namo ir kišenėse radau gausybę visokių smulkmenų: „Pokemon“ kortų, guminukų, žaislų. Pagalvojau, kad folkloras tam tikra prasme yra ir tai, su kuo susiduriame bei žaidžiame vaikystėje, nes tuos objektus prisimename ir suaugę, jie kelia nostalgiją. Tad video rodžiau ir tų smulkmenų 3D versijas. Įdomus sutapimas, kad ant kortos nupieštas pokemonas turėjo galią vaidentis – tarsi iš šiuolaikinės skaitmeninės erdvės atkeliavęs vaiduoklis, gal net avataras, persekiojantis realybėje. O ir nuotrauka, iš kurios žiūri vaikai, veikia kaip portalas į vaikystę.

D. B.: Manau, galima sakyti, kad priklausai grupei menininkų, kurie puikiai veikia tandeme, esi linkęs kolaboruotis, kartu mąstyti bei įgyvendinti projektus su savo kartos kolegomis. Jau minėjome, kad dirbti su Urte Kat, neretai – ir su Pauliumi Janušoniu, Emiliu Šepučiu, Jonu Meškausku. Kaip susiformuoja tavo bendradarbių komandos? Kas jus vienija?

M.V.: Žiūrint iš praktinės pusės, lengviau dalintis nerimu ir abejonėmis. Jei rimčiau, vis tik darbas Vilniuje turi didelį privalumą – nesi vienas, kai kuriuos artimus draugus pažįsti nuo paauglystės ar pirmų studijų metų, pirmų kūrybinių bandymų. Ką visi turime bendro? Tiesą sakant, daugelis esame iš labai skirtingų sferų, tad apibūdinti sunku. Visi turime savas obsesijas. Gražu daryti dalykus kartu ar pildyti svajones, apie kurias kalbėjomės labai senai, kai dar nebuvo nieko, tik aklas noras ir veržlumas. Atsisveikinant, keliem bendradarbiam shout out – Andrius Papinas, Dilemukas, Don Dūda, Gaspa, Erikutis, Aistė Freshmantaitė, Drąsutis, +370.