Neturiu troškimo išsinerti iš odos, labiau – visiškai į ją įsinerti. Pokalbis su Egle Budvytyte

2020 m. spalio 26 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė


Aistė Marija Stankevičiūtė (A. M. S.): Egle, esi vaizduojamojo meno ir performansų kūrėja, ypatingą dėmesį skirianti judesiui. Mėgsti išmušti žmones iš vėžių ir nepalikti jiems kito pasirinkimo – tik spiestis ir užsiimti keista grupine veikla, ištrinančia skirtį tarp organo ir organizmo, tarp vieno ir daugybės kūnų. Tarsi tūkstančius kartų save klonuojantys sifonoforai, sukibę čiuptuvais ir verčiantys žmones atsisukti.

Pastarąjį kartą Tavo kūrinį sutikau antrojoje Rygos šiuolaikinio meno bienalėje. Vaizduojamajame darbe grupelė paauglių braidžiojo vandeniu, kopomis, Nidos pušynais plaikstomi vėjo ir dainų, skambančių garso takelyje. Tada svarsčiau, kas jaunus jų kūnus taip traukia prie žemės – glaustis prie kerpių ir vienam prie kito, tarsi turėtų tuoj tuoj susigerti į miško paklotę. Atrodė, tie švarūs jų kūnai taip nedera prie aplinkos, gaudžiančios apie mirtį, kuriai kūnai jau pusiau paruošti Marijos Olšauskaitės, Julijos Steponaitytės ir dirvos vabalų sukurtais drabužiais. Nenatūralia ir hipnotiška elgsena Tavo performansuose pasižymi ne tik mutuojantys kūnai, privilioti komposto dainų, – į nepatogią padėtį įstumi ir bėgančius vyrus, virš miesto stogų kalbančią moterį, moteris, virstančias raidėmis ir architektūra… Tavo darbais teka sraunios poetinės srovės, todėl įdomu, kaip tavo kūrybinėje praktikoje veikia žodžiai.

Eglė Budvytytė (E. B.): Įdomu, kad pastebėjai švarius kūnus, čia mes būsim praleidę galimybę padirbėti su oda… Vis dėlto tos dainos gaudžia ne tiek apie pačią mirtį, kiek apie takią ribą tarp gyvavimo ir irimo, puvimo procesų, kurie labai matosi miško gyvenime.

Kalbant apie žodžius, kažkada užtikau J. L. Austino knygelę Kaip daryti dalykus su žodžiais (How to Do Things with Words). Jis išvystė sąvoką performatyvios kalbos veiksmas. Man atrodo, tada aš ją skaitydama ne iki galo supratau arba supratau, kaip man tuo metu norėjosi, bet pasilikau mintį, kad kalba ir žodžiai turi galią ne tik apibūdinti reiškinius, bet ir juos performatyviai atlikti pačiame ištarimo procese. Man patinka idėja, kad žodžiai ir pasakojimai turi galios įkalbėti dalykus į būvį ir taip transformuoti tikrovę.

Dažnai suvokiu darbą su žodžiais kaip spell making (kerėjimo, užkalbėjimo) praktiką. Atsimenu Sun Ra mintį, išgirstą jo 1971 m. vykusios paskaitos Black Man in Cosmos įraše, kad kalba ir žodžiai yra vibracijos, kurios formuoja mus pagal taip, kaip juos vartojame, ir kad mes tampame tuo, ką kalbame.

Dirbu su kalba kaip su labai medžiagiška, apčiuopiama materija, gilinuosi į jos skambesį, greitį, ritmą, pasikartojimus. Mėgstu kapstyti – pasiimti ar gal pasivogti pavienius žodžius iš tarpusavy nesusijusių šaltinių – podcast’ų, knygų, dainų, žodynų. Dainavimo atveju žodžiai tampa kūno tęsiniu, seilių judėjimas burnoje ir kvėpavimas irgi tampa pasakojimo dalimi.

Eglė Budvytytė, Songs from the Compost: Mutating Bodies, Imploding Stars, 2020 (kadras iš filmo)

A. M. S.: Esu skaičiusi apie kraupoką sporų gebėjimą prasiskverbti į smegenis. Po kurio laiko vaizduotėje, jei palaikai ją drėgną ir gūdžią, pridygsta keisčiausių minčių. Tad smalsu – kokį dėmesį jai skiri Tu savo kasdienoje ir kūryboje? Turiu galvoje vaizduotę kaip erdvę netikėtoms jungtims, kaip terpę keistiems šnabždesiams tarp nesusikalbančių būtybių, kurių Tavo kūriniuose – daugybė. Visokio plauko gyvybės, išnirusios iš vandens, išsiritusios iš komposto, dainų ir žinduolių įsčių, susisuka guolius žmonių galvose, pradeda šertis. Ir, net jei nėra visai tikros, jų plaukeliai aplimpa tikrovę.

E. B.: Vaizduotę stengiuosi maitinti skirtingais dalykais, pastaraisiais metais ypač daug naujų jungčių toje erdvėje atsirado skaitant rašytojos O. E. Butler knygas. Ji yra visokio plauko gyvybių, mutavusių ir evoliucionavusių kūnų – sąmonių ir tarprūšinių sąjungų – mama.

Turbut vaizduotė yra kaip raumuo, kurį galima visaip kultivuoti: man padeda pokalbiai su draugais, pasivaikščiojimai, kolaboracijos ir somatinės praktikos. Manau, išlavinta vaizduotė labai reikalinga išlikimui, jos trūkumas masinėje ir dominuojančioje kultūroje yra destruktyvus. Aš ją naudoju ir virdama sriubą, ir užsiimdama savigyda, klastodama dokumentus.

A. M. S.: Tęsdama apie tikrovę ir kūno dangas, norėčiau pakalbėti apie drabužius Tavo performansuose. Šiemet Rygos bienalėje ir Šmėklų miško parodoje Nidos meno kolonijoje dalyvavusiame kūrinyje Dainos iš kosmoso: mutuojantys kūnai, bliūkštančios žvaigždės paaugliai buvo apsivilkę Marijos Olšauskaitės, Julijos Steponaitytės drabužiais, kurtais bendradarbiaujant su dirvos gyventojais. Papasakotum apie juos plačiau?

E. B.: Kažkada Marijai paminėjau, kad man pasidaro neramu, kai gatvėse matau žmones labai šviežiai apsirengusius, su labai naujais rūbais (matyti, kad dar niekada neskalbti), nes iš karto įsivaizduoju išteklius, kurių reikia tam įvaizdžiui sukurti. Pamaniau, kad būtų įdomu apversti mūsų prisirišimą prie naujumo ir pasiūlyti nušiurimą, audinių susidėvėjimą kaip geidžiamą estetiką. Kai pradėjome dirbti prie filmo, Julija jau buvo susipažinusi su ilgamečiu rūbų pūdymu kaip kompleksiška audinio apdirbimo praktika, naudojama vieno mados kūrėjo Paryžiuje. Marija pasiūlė įsigyti dėvėtų drabužių bei audinių ir juos užkasti pasibūti po žeme porai savaičių ir mėnesiui. Į kai kuriuos dar pridėjome bananų žievių ir daržovių gabalų, kad paskatintume požeminius spalvų ir materijų mainus. Marija su Julija pratęsė rūbų kūrimo procesą pasitelkdamos žirkles ir švitrinį popierių. Buvo labai džiugu juos išsikasti ir tarp susiformavusių vaizdų rasti šikšnosparnio atvaizdą. Pamaniau, kad toks audinių pakasimas galėtų būti nauja pranašavimo, ateities spėjimo technologija, gal tokia jau yra? Kai kuriuos audinius labai suėdė, girdėjau, tai reiškia, kad dirvožemis sveikas ir kad ten gyvena pakankamai mikroorganizmų.

Eglė Budvytytė, Songs from the Compost: Mutating Bodies, Imploding Stars, 2020 (kadras iš filmo)

A. M. S.: Nesu tikra dėl audinių pakasimo kaip būdo nuspėti ateitį, tačiau apie biologiškai skaidomuose audiniuose ir micelio karstuose pakasamus kūnus esu girdėjusi. Kaip tik anądien domėjausi naujausiu Loop kokonu, Loop Living Cocoon, pirmuoju pasaulyje gyvu karstu iš grybienos, augintos be dirbtinių išteklių. Jis turėtų palengvinti prasmegimą. Beje, Loop jau priima išankstinius užsakymus pirmajam šimtui.

Dažnai pagalvoju, kad kiekviena gyvenimo akimirka turi jai skirtą audinį. Ir mirčiai duota savotiška uniforma, net jei tai micelis ant tavo krūtų. Žūtbūt reikia dangstyti. Viena vertus, drabužiai kūnus šiek tiek pakylėja – apvilkti jie neatrodo tokie bejėgiškai trapūs, silpni, žemiškumas ne taip akis dirgina. Ir sistema žiūri draugiškiau – „tinkamiems“ lengviau panirti. Tavo drabužiai pavojingesni – kapitalizmas bijo šikšnosparnių, ypač iš sveiko dirvožemio ir antrųjų rankų. Vaizduotė pragraužia skyles tokiuose audiniuose, kūnas gali pradėti mutuoti, visaip lankstytis, užčiuopti keistus dalykus.

Kita vertus, drabužiai yra visą žmoniją liečiantys paviršiai, kuriais teka aukšta abipusė įtampa: tarp kūno, bandančio save pranokti, ir aplinkos, kuri atrodo pakankamai erdvi esminiam pokyčiui, bet vienintelis stabdis – pats kūnas. Jis varžo drabužius, jis nusidėvi, jį norisi nusivilkti. Nuogumas nėra variantas, kai norisi išsinerti iš odos.

Dėl to Tavo kūriniai atrodo pakibę utopinių vizijų, sąmoningumo, pritaikymo ir vilties skyriuje. Šalia – žemė ir krintančios žvaigždės.

E. B.: Apie micelio pomirtinius kostiumus girdėjau! Girdėjau, kad ta grybiena ne tik suvalgo kūnus, bet ir neutralizuoja juose esančias toksiškas medžiagas, kurias kitokiais būdais palaidoti kūnai skleidžia į aplinką. Pomirtinė ekologijos galimybė.

Aš manau, kad kūnas yra neištirta teritorija, noriu išmokti, kaip jame visiškai įsikūnyti, neturiu troškimo išsinerti iš odos, labiau – visiškai į ją įsinerti. Mano draugė Corazon pasakojo, kad ji įsisavino dieviškumo (divine) egzistavimą dalyvaudama skrodime – stebėdama neįtikėtino kompleksiškumo pasaulį, atidengtą skalpelio. Labai įdomus pastebėjimas, nes jis apverčia daugumos religijų praktikuojamą kūno nuvertinimą binariniame santykyje su sąmone / protu. Traumos irgi yra įstrigusios mūsų raumenyse ir fascijoje, ne tik smegenyse. Man rodos, viena iš modernybės problemų yra ta, kad esame ganėtinai išsikūnyję (disembodied), todėl lengvai manipuliuojami išorinių jėgų ir galios struktūrų.

Eglė Budvytytė, Songs from the Compost: Mutating Bodies, Imploding Stars, 2020 (kadras iš filmo)

A. M. S: O grįžtant prie metaforų ir performatyvios kalbos veiksmo – žodžiai prie kūnų priglunda ne prasčiau už drabužius. Jie taip pat leidžia judesį, varžo, jie dėvisi ir būna nepatogūs, vartojami tarsi greitoji mada, greitasis maistas skrandžiui užkimšti. Jais dar ir paspringti galima! Metaforos, kuriomis prieiname prie daiktų, gali juos nuvesti ne į pačius maloniausius kambarius. Dėl to virusus vedame su jais kovoti, bandyti įveikti, arba švaistome laiką, užuot buvę produktyvūs, t. y. vertingi. Čia puikiai tiktų Lakoffo pasiūlymas įsivaizduoti kultūrą, kurioje į ginčus žiūrėtume kaip į šokius, į jų dalyvius – kaip į šokėjus, kurių tikslas – harmoningas judesys[1]. Net jei vienintelis judantis organas būtų liežuvis.

Tavo kūriniuose šoka ir kūnai, ir žodžiai. Būtų įdomu sužinoti, kur link šiuo metu jie veda. Kam dabar skiri daugiausia minčių?

E. B.: Dabar labai daug galvoju apie struktūras, kurios įgalina šiuolaikinio meno produkciją, jo globalią cirkuliaciją ir savo kūrybą, veikimo būdus šiuose kontekstuose. Pastaruoju metu neapleidžia nuojauta, kad šiuolaikinio meno centrai, muziejai ir meno mugės yra mirusios zonos storomis sienomis, dažnai labai nepralaidžiomis gyvenimui arba tik ribotoms ir tam tikroms gyvenimo, gyvybės formoms. Kažkuri mano dalis yra labai prisirišusi prie šių veikimo ir kūrybos būdų, dažnai apibrėžtų kvietimų, terminų ir įvertinimo ekonomikos, bet kita dalis ilgisi veikimo būdų, įsivėlusių į transformatyvią politiką konkrečių bendruomenių ir geografijų kontekstuose. Iš smalsumo prieš porą dienų atvažiavau pasigilinti į šiuos klausimus į kaimą šiaurės Ispanijoje, kuris yra socialinės skulptūros ir kultūrinės strategijos Inland – Campo Adentro viena iš sudedamųjų dalių. Bandau paleisti savo įprotį mąstyti apie meną arba kūrybą kaip apie autonominį reiškinį, kas istoriškai iš tiesų yra labai jauna ir problematiška idėja.

Taip pat daug galvoju, kaip suorganizuoti gyvenimą ir rutiną, kad pavyktų daugiau laiko praleisti ne tik žmonių, bet ir kitų gyvybės bei sąmonės formų draugijoje.

[1] George Lakoff and Mark Johnsen, Metaphors We Live By, 2003, London: The University of Chicago Press.

Akimirkos iš Eglės Budvytytės viešėjimo Ispanijoje. Asmeninio menininkės archyvo nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *