Netolygus delikatumas. Antono Lukoszevieze paroda „Pamesta opera“ galerijoje „Trivium“

2018 m. gruodžio 5 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Tautvydas Bajarkevičius


Labai tikėtina, kad apylinkėse, kuriose įsikūrusi galerija Trivium, šiuo metu, kai Jeruzalės gatvėje rašau šias eilutes, taip pat sninga. Sninga, tikriausiai, ir Sėlių gatvėje Žvėryne ar, sakykime, Basanavičiaus gatvėje Vilniaus centre. Galerijos taip paprastai, vadovaudamasis vien žemėlapiu, nesurasi. Nuo troleibusų stotelės Savanorių prospekte link jos reikės pėdinti pušų tankme, laiptuotu takeliu į kalvą. Ja pakilus atsivers properša, prie kurios priartėjęs, pateksi į gyvenamųjų namų stačiakampiu apsuptą kiemą. Tik tada jau bus galima orientuotis išimtinai pagal adresą.

Bute-galerijoje tave pasitiks pats Antonas Lukoszevieze, parodos Pamesta opera autorius, ir galerijos savininkė, vilniečiams neblogai žinoma menininkė Aistė Kisarauskaitė. Kadangi kaip apžvalgininkas iš stropumo būsi atvykęs ankstėliau už kitus parodos atidarymo svečius, pro durų plyšį išvysi ant kėdės pasilypėjusį ir palubėse kažką krapštantį menininką. Žinoma, dar turėsime progų bent du kartus anglų kalba išsamiai viską aptarti. Pasigirsiu, antrosios viešnagės metu netgi būsiu nufilmuotas 8 mm kamera. Taip nufilmuoto dar nesu savęs matęs.

Antonas Lukoszevieze yra violončelininkas. Gyvena Londone, kartkartėmis apsilanko Lietuvoje. Jeigu atmintis manęs neapgauna, buvau jo pasirodymo 2013 m. festivalyje Jauna muzika liudininkas. Nors, prisipažinsiu, keleto kitų koncertų programa į atmintį tąkart įsirėžė gerokai ryškiau, tų metų balandžio 2 d. vakaro koncertinis repertuaras ir dabar kutena vaizduotę. Kūrinius atliko Antonas Lukoszevieze (violončelė) ir Antanas Jasenka (elektronika). Repertuarą sudarė tuometinio festivalio kuratoriaus Antano Jasenkos kūrinys Eurydice violončelei arba elektronikai (2013), 2013 m. pabaigoje anapilin išėjusio žymaus lenkų eksperimentinės muzikos kūrėjo kompozicija Nerve Cell_0 violončelei ir kompiuteriui (2012) bei paties Antono Lukoszevieze kūrinys American Poets and Cello violončelei ir įrašui (2010). Šiuolaikinės muzikos žinovams įspūdį galėjo padaryti ir Antono Lukoszevieze indėlis į 2014 m. Lietuvos muzikos informacijos centro išleistą, Jurgiui Mačiūnui dedikuotą kompaktinę plokštelę Muzikos notacijos sistemos.

Taip skaitytojui pristatyta pažintis su menininku noromis nenoromis verčia pamažu nuo galerijos prieangio jį palydėti link pačios parodos. Joje išvysite keliomis netolygiomis linijomis delikačiai eksponuojamas grafines mozaikas, kurias galėtume pagrįstai vadinti ir grafinėmis partitūromis. Kiekvienoje iš jų rasite bent po vieną tikrą penklinę. Tačiau jei manęs paklaustumėte, ar partitūrose – o ir mozaikose – esama kokios nors sistemos, vienareikšmiško atsakymo neišgirstumėte. Iškalbingas vien jau faktas, kad nė viena iš partitūrų niekada nebuvo atlikta. Mozaikose, ypač kai bent keletas jų atsiduria greta, sistemą taipogi galima įžvelgti. Tačiau dažniausiai, kaip ir šįkart, niekas neįpareigoja tam įdėti pastangų.

Operai, tikriausiai, lemta pasimesti kaip tik čia: tarp eskizinio popieriaus skiaučių, perrašytų užrašų, panaudotų nuotraukų, jų negatyvų, rašmenimis ir kitais grafiniais ženklais pakoreguotų piešinių. Matyt, netgi tarp šių mozaikas-partitūras interpretuojančių eilučių. Nebent tai būtų miniatiūrinė opera, užuominos apie kurią keistu būdu galėtų tilpti į portfelį arba kelioninę kuprinę. Tačiau jei jūs manęs paklaustumėte, kas sudaro šiuos karpinius žymėmis išmarginusių įrankių penalą, būtų įdomu šį tą išvardinti. Gal net mintyse pasidėliot ant stalo.

Liniuotė, žinoma. Mozaikos nedidukės, tad penklinių linijos šen bei ten nutrūksta, užsidengia kokia nors iškarpa ar kitokiu vaizdu. Tarpai tarp jų smulkučiai. Linijoms brėžti naudotasi tušu ir pieštuku. Kai kur jos, berods, spausdintos. Į penklines įspraustas natas galima sugroti tiksliai. Na, bent jau intonuoti ar išlaikyti trukmę, mat negalėčiau tiksliai pasakyti, esą kuriame nors iš šių eskizų būčiau įsidėmėjęs smuiko ar boso raktą. Kitur ketvirtinės su aštuntinėmis tarsi išnyra iš niekur, o jų „galvutės” tarsi nutupia ant kokios nors raidės ar užtušuoja mažytį piešinio lopinėlį. Gali akivaizdžiai stebėti, kaip vienur natos tarsi rikiuojasi į gretą, o kitur tarytum šoka ornamentais. Pirmosios tarsi melodingesnės, aiškesnio tono, tuo tarpu antrosios – grafiškai kur kas išraiškingesnės, grakščiai pabirusios, tarsi ištrūkusios į laisvę.

Plunksną ir pieštuką jau turbūt minėjau. Bet ar penale būta žirklių? Nesu tikras. Akivaizdu tik, kad skiautės plėšytos ir lipintos. Galbūt ne visos, tik kai kurios iš jų. Kelios galėjo būti ir atkirptos. Prisimenu keletą spalvotų ir juodai-baltų fotografijų fragmentų, keletą iškarpų iš knygų puslapių, gal net vieną kitą atspaustą atviruką ar jo dalį. Kita vertus, jei mozaikos smulkios, o tu kruopščiai patiki jas pirštams ir turi liniuotę, žirklių juk gali ir nebeprireikti… Pieštukų, tiesa, būta ir spalvotų. O kaip kitaip nupieši žalsvas eglės šakeles? Būta net guašo. Grafitas, bet jau ne pieštuko, irgi pasitarnavęs dėmėtumui, tik jo charakteris abiem atvejais labai skirtingas.

Kur dėjosi krūvelė laikraščių, žurnalų ir knygučių skylėtais puslapiais, nuspėti nesunku. Ne į šiukšlių dėžę juk. Turbūt į stalčių, ant spintelės ar lentynos. Tvarka yra tvarka. Kruopščiai padirbėjus, ji turi būti atstatyta.

Pamiršau paminėti, kad parodos atidarymo metu, mielas skaitytojau, taip ir nespėjome deramai susipažinti su viena kokių aštuonerių metų mergaite. Nepaklausiau jos vardo, neturėjau progos pats prisistatyti. Nepriklausomai nuo to, ar bute-galerijoje vyksta paroda, ji ten gyvena. Kai susitikome, ji sėdėjo ant sofos. Virš baldo ant medinio skulptūrėlės formos pakabuko kabėjo aliumininis švilpukas, parodoje užimantis ypatingą vietą. Kažkada juo buvo duotas startas vienam Fluxus koncertui, kuriame Antonas Lukoszevieze atliko violončelės partiją.

Svečių į atidarymo vakarėlį, žinoma, atklydo ir daugiau. Kambaryje pasklidęs šurmulys pamažu ėmė stelbti eskizuose nuščiuvusių partitūrų tylą. Tačiau vakarui grimztant į užmarštį, už lango sningant, nejučia imi įsivaizduoti kambario centre į grindis kojele atsirėmusią violončelę, jos blizgų, erdvų korpusą ir kimią tylą. Prisirišt prie jos užbaigiant pasakojimą nutylėjimu būtų kiek infantilu. Reikėtų dar būtinai pridėti keletą punktyrinių pastraipų apie šios operos mozaiką. Greičiau, jos praradimą…

Senu papratimu parodoje stabtelėdamas prie įrėminto paveikslo ar paveikslėlio, stabteli prie jo it prie natos. Tas judesį kaustantis dėmesio fokusas veikia itin neįprastai, kai tavasis žvilgsnis atsiremia į mozaiką, deklaratyviai pavadintą partitūra ir į partitūrą pretenduojančią jai priskiriamais, meno istorijos kanonuose aprašytais požymiais. Eskizas tik iš pažiūros yra nekaltas dalykas. Ypač kai jame gausu nuoplaišų, perrašytų žinučių iš panaudotų laiškų, citatų iš tam tikros (neįvardintos) serijos knygų pažymėtomis vietomis, miniatiūrinius ženklus tik autoriui perprantama ikonografija sujungiančių linijų.

Suslėgtame ore delikačiai numegzto strykčiojančių reikšmių voratinklio audinyje kiekvienas žodis įkliūva it muselė. Žodžius lydintys tarpusavyje bendraujančiųjų gestai tarsi susmulkėja, blakstienos kartais tampa iškalbingesnės už ištiestą delną ar rūbo klostę. Partitūrose įrašytos natos ima šokčioti iš grafikos albumo į kamerinį kūrinį, o violončelės smičius ima atrodyti smailesnis už dirigento lazdelę. Pokalbiui besimezgant, mozaikos įstiklintuose rėmeliuose ima šokčioti it klavišai improvizuotame muzikos kūrinyje. Žinoma, bet kada gali atsiprašyti kompanjono ir, atsukęs jam nugarą, nupėdinti sumuštinio.

Niekada nežinai, ar ataušusio vakaro pėdos atseks tave paryčiais it parodoje eksponuoto negatyvo veidrodinis atspindys. Drėgnu grafitu atspausta dėmė apatinėje eskizo lapo dalyje turbūt jau bus užsimiršusi, pasirodys nebuvusi itin reikšminga. Kaip ir pati opera, nelygu vadinosi paroda. Prieš akis tikriausiai jau drieksis urbanistinėse panoramose vertikaliai aukštyn iššovę meno istorijos knygose kirilica aprašyti asambliažai – kaip niekada modernistiniai, kaip visada nemodernūs.

Penklinėmis surikiuoti taškai ir skaičiai, kadruotėmis sužymėtos sportiškos besistiebiančiųjų ar besiverčiančiųjų į priekį bei atgal figūros, į pastelinių spalvų kaligrafinį peizažą įsirėžę gaidų suodžiai, tarp panagių pasimetančios tik lupa prie akių priartinamos raidės, numanomi indeksai ir nenumanomi jų šifruotojų įpročiai, ir tas miniatiūrinis miniatiūrinis formatas. Dar, žinoma, įgūdžiu tapęs suvokimas, jog tikroji visa ko prasmė iš esmės priklauso tik nuo registro. Kad ir koks sakinys galėtų pakeisti prieš tai užrašytą.

Pasija iškilmingumu operai nė kiek nenusileidžia. Tiesa, kamerinio vakaro aprašymo eskizui tokia iškilmingumo rūšis nėra išpuoselėto takto apraiška. Bet, kaip pasakytų komentatorius ar apžvalgininkas, kai žaidžiame kultūrą it klases, neturime teisės atsisakyti dar vieno kontrapunkto. Operą išradingai pametėme Vilkpėdės gatvėje. Pasiją ištvermingai sužaidėme kitapus miesto. Vėl sninga…

Straipsnio autorius:
http://audio-z-blog.livejournal.com/ http://users.livejournal.com/___neon____/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *