Nesu tikra – paroda „Kartais Vėra taip atrodo“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Gavusi pasiūlymą parašyti apie Veronikos Šleivytės parodą „Kartais Vėra taip atrodo“ Nacionalinėje dailės galerijoje (paroda veikė liepos 29 – spalio 16 d.) labai nudžiugau, nes V. Šleivytės asmenybė ir kūryba mane, kaip ir daugelį kitų meno, fotografijos ir feminizmo tyrėjų, domino bei traukė jau ilgą laiką. Pirmoji pažintis su ja įvyko visai netyčia. Kažkada, rengdama tekstą apie kitą fotografę Violetą Bubelytę, radau Agnės Narušytės straipsnį „Écriture feminine fotografijoje: Veronika Šleivytė ir Violeta Bubelytė“ (2011)[1], kuriame abiejų kūrėjų fotografijas ji tyrinėjo kaip „moteriškojo rašymo“ apraiškas. Prisimenu, kokį didelį įspūdį tuomet paliko lagaminuose rastas unikalus ir drąsus V. Šleivytės tarpukario fotoarchyvas ir, aišku, A. Narušytės pasirinktas būdas palyginti šias menininkes. Vėliau pažintis tęsėsi ruošiant edukacinę programą apie tarpukario Lietuvos politikes ir menininkes bei skaitant menotyrininkės Ievos Burbaitės disertaciją apie 1938 m. įkurtą Lietuvos moterų dailininkių draugiją, kurios pirmininkė bei veiklos dokumentuotoja buvo V. Šleivytė. Visgi pirmasis tikras susitikimas su Vėra ir jos fotografijomis įvyko tik dabar – Mildos Dainovskytės ir Agnės Narušytės „parašytoje“ parodoje „Kartais Vėra taip atrodo“[2].

Po apsilankymo parodoje pradėjus galvoti apie savojo teksto rašymą, džiaugsmas greitai dingo, bet tikrai ne todėl, kad paroda nepatiko. Anaiptol, „Kartais Vėra taip atrodo“, mano nuomone, yra labai vertinga ir svarbi savo išsamiu kolekcijos pristatymu ir pasirinkimu kalbėti vis dar kontraversiškomis temomis – apie fotografės homoseksualumą ar santykį su sovietine ideologija. Paroda įdomi ir į ją darniai įsiliejančiais kitų menininkių darbais. Ekspoziciją papildo Laimos Kreivytės eilėraštis „esu“ (iš poezijos knygos „Artumo aritmetika“, leidykla Homo liber, 2019) bei specialiai šiai parodai Eglės Ridikaitės aerozoliniais dažais ant drobės sukurtas „Angelų choras“ (2022). Džiaugsmas dingo, nes nepaisant anksčiau minėtų faktų rasti ryšį su Vėra ir „raktą“ į  parodą bei tekstą buvo sunku, galvoje liko daug neaiškumų ir apniko nesu tikra jausmas. Galiausiai supratau – būtent neaiškumas/netikrumas ir yra šios parodos „raktas“ bei atsakymas į visus klausimus.

Nežinia Veronikos Šleivytės foto palikimą lydi nuo pat jo tyrimo pradžios. 2005 m. Panevėžio kraštotyros muziejaus organizuotame seminare „Fotografija muziejuose: aktualijos, problemos, tyrinėjimai“ tarp kitų fotografijos rinkinių saugotojų bei tyrinėtojų dalyvavo ir Kupiškio etnografijos muziejaus vyriausioji rinkinių saugotoja Lucija Dobrickienė. Ji atsivežė dėžutę eksponatų iš V. Šleivytės nuotraukų kolekcijos, tačiau nežinojo, kaip deramai juos aprašyti ir pristatyti. Seminare dalyvavo ir menotyrininkė Agnė Narušytė, į ją muziejus ir kreipėsi su prašymu padėti ištirti daugiau kaip 4000 nuotraukų sukaupusį V. Šleivytės archyvą, kurį pati A. Narušytė vėliau apibūdino kaip neaiškių gyvenimo nuotrupų krūvą, tarsi jokios reikšmės ar simbolinės vertės neturinčių, nieko nepasakojančių vaizdų chaosą[3]. Paroda „Kartais Vėra taip atrodo“ ir yra bandymas išnarplioti šią neaiškią, chaotišką vaizdų krūvą, atrinkti ir sugrupuoti nuotraukas pagal būdingiausias temas, svarbiausius naratyvus. Kuratorės Milda Dainovskytė ir Agnė Narušytė parodoje išskyrė septynis naratyvus: „Autoportretai“, „Daiktų detektyvas“, „Viktariškiuose“, „Kaune“, „Vėros meilės įstatai“, „Socialiniai kūnai“ ir „Gėlių tapytoja“, kuriais jos supažindina su įvairiu V. Šleivytės fotoarchyvu, bando atsakyti į klausimą, kodėl Vėra fotografavo. Vienas iš pagrindinių atsakymų būtų „rašymas sau“ – svarbių akimirkų, progų, savęs ir šeimos dokumentavimas bei išsaugojimas atminčiai, ateičiai. Tarp tokių įvykių užfiksuota buitis ir įvairios šventės su šeima gimtuosiuose Viktariškiuose, sunkios ligos ir gulėjimas ligoninėse, pirmojo tautinio eucharistinio kongreso dokumentacija, Kauno meno mokyklos peržiūros, mokytojavimas ir smurtas bei skurdas Vaikelio Jėzaus draugijos našlaičių amatų mokykloje, Moterų dailininkių draugijos parodų atidarymai ir užkulisiai, kelionių po Europą ar poilsio pajūryje įspūdžiai, kasdienės ar romantiškos akimirkos su draugėmis ir kt.

Amerikiečių rašytoja ir aktyvistė Susan Sontag esė „Atvaizdų pasaulis“ rašė: „Tikrovė visuomet buvo interpretuojama remiantis atvaizdų teikiamomis žiniomis“[4]. Atvaizdai, tai yra fotografijos, pasitelkiamos interpretuoti realybę ir šioje parodoje – autobiografinis V. Šleivytės archyvas tampa dokumentu kuratorėms konstruoti Šleivytės „gyvenimo filmą“, pažinti ir įsivaizduoti kūrėją. Ją pažinti padeda ir foto nugarėlėse palikti V. Šleivytės komentarai – informatyvūs, kartais sarkastiški, o kartais liūdni įrašai tarnauja kaip menininkės dienoraščio ištraukos, o vienas iš jų – „Kartais Vėra taip atrodo“ – tampa ir parodos pavadinimu. Tiesa, V. Šleivytės fotografijų analizei svarbūs įrašai pačioje parodoje buvo pateikti labai nepatogiai. Gaila, kad nebuvo pagalvota juos atspausdinti, kad lankytojai galėtų keliaudami per parodą juos turėti šalia savęs.

Tačiau parodoje paliekama ir abejonė. Ją liudija parodos pavadinimas, simbolizuojantis nestabilumą, kaitą, ir anotacijoje įrašytas klausimas: „O kur ta tikroji Vėra?“, ir ekspozicijoje pateiktas „atsakymas“ – menininkės Laimos Kreivytės eilėraštis „esu“, prasidedantis žodžiais: „esu du viename“. Neaiškaus kaip „netaisyklinga proporcija“ gyvenimo rebusas bei dualumas juntamas ir ekspozicijoje: čia susitinka du skirtingi Viktariškių kaimo bei Kauno miesto gyvenimai (juos įkūnija ikoninė dvigubos ekspozicijos nuotrauka „Kaune ir Viktariškiuose“, 1935), ubagai prie Antašavos bažnyčios ir žinomiausios Kauno menininkės bei menininkai, skriaudžiama, grandinėmis prirakinta našlaitė ir nuogi, laisvi, nesuvaržyti kūnai paplūdimyje, ir galiausiai pati V. Šleivytė – bežemio valstiečio duktė ir nusipelniusi menininkė, kuratorė, Lietuvos moterų dailininkių draugijos pirmininkė, drąsiai eksperimentuojanti su fotografija ir lytimi fotografė, bei tradicinių peizažų, natiurmortų ir gėlių pastele tapytoja. Taigi, o kur ta tikroji Vėra? Nesu tikra.

Atvaizdą, kaip būdą interpretuoti realybę ir save bei ieškoti atsakymo į klausimą „O kur ta tikroji Vėra?“, naudojo ir pati fotografė, prieš kamerą atlikdama performansus ir režisuodama fotografijas. Parodoje gausiai eksponuojamuose autoportretuose menininkė kaskart konstruoja vis naują tapatybę, personažą. Vienoje nuotraukoje ji nusiskutusi plaukus, apsivilkusi vyrišku kostiumu, kitoje žaismingai kerpasi savo atostogų nagus, dar kitoje po daugelio metų stovi užsikimšusi ausis prie tarsi subombarduoto, o išties naujametinės petardos apgadinto balkono. V. Šleivytė režisuoja ne tik save, bet ir kitus. Į fikcines situacijas ji komponuoja savo giminaičius: dukterėčias – į išmaldos prašančias ar ją duodančias mergaites, motiną Barborą, kuri prieš objektyvą demonstratyviai pila vandenį į Vėros puodelį. Su tokiu pačiu malonumu Šleivytė režisuoja geidulingas scenas gamtoje su vienuolėmis – iš jų rankų ragauja vynuoges ar nuo medžio skanauja obuolį, taip pat – fotografijas su moterimis, komponuojamomis pagal romantinių nuotraukų šablonus: susikibus už rankų, prigulus ant kelių, susiglaudus kūnais. Romantinis filmas kuriamas ir unikaliame fotodienoraštyje „V. Šleivytės gyvenimo filma 1952–1953“, skirtame meilei Rėdai Kuzmaitei. Iki šiol neaišku, kas yra tikroji šio kūrinio autorė, neaišku, ir kiek jame yra tiesos, kiek sapno, apie kurį pasakojama albume. Išties V. Šleivytė drąsiai ir atvirai režisavo savo darbus, taip sugriaudama fotografijos, kaip patikimo šaltinio tirti ir pažinti tikrovę, mitą bei dar labiau sustiprindama netikrumo, kur yra tikrovė, o kur tik fotografinė fikcija, jausmą.

Kaip teigia A. Narušytė, Vėra fotografijose kūrė savo gyvenimo fikciją: „Regis, visas Šleivytės fotoarchyvas yra sulipdytas iš sau pačiai suvaidintos pasakos-sapno-iliuzijos nuotrupų“[5]. Fotografijų albume „Foto Vėros Šleivytės“ kuratorė šį išgalvotą gyvenimo pasakojimą palygina su prancūzų filosofo François Laruelle sukonstruotu „fotofikcijos“ aparatu. Pasak A. Narušytės, šiame aparate susilydo ir technologijos nulemtas panašumas į tikrovę, ir neapibrėžtoje formoje užsifiksavęs „kvantinės“ minties netikrumas, ir materialiais ženklais paversta neapibrėžto subjekto išgyventa patirtis, ir subjekto, kaip fotografo-filosofo galutinumas[6]. Taigi, tam tikra prasme „fotofikcijoje“ fotografija veikia tiek kaip materialus, tiek kaip subjektyvios patirties, vaizduotės darinys. Panašią fotofikcinę patirtį siūlo ir parodos „Kartais Vėra taip atrodo“ architektūra (architektas Vladas Suncovas), kurioje nuolatos maišosi skirtingi būviai, medijos, realybės. Fotografijose dažnai regimi objektai, detalės, meno kūriniai tarsi atgyja parodos erdvėje, čia galime išvysti natiurmortą, kabojusį Šleivytės namuose, ar jau pabaigtą piešinį „Kaunas pro arką“ (1966), abu juos galėjome matyti ir parodos fotografijose. Ribos tarp tikrovės ir fotografinės tikrovės ir skirtingų medijų trinamos ir Eglės Ridikaitės kūrinyje „Angelų choras“, tarsi atkartojančiame V. Šleivytės nuotraukose matomus buto Žemaičių g. 11 tapetus.

Trintis tarp kelių realybių, laikmečių juntama ir bendroje parodos architektūroje, šiuolaikinėje galerijoje bandančioje atkartoti tarpukario parodų, kuriose Vėra dalyvavo bei jas fotografavo, interjerus. Keliomis eilėmis eksponuojamos nuotraukos ant erdvėje stovinčių skydų, jų spalvos, medžiagos, raštai, kaip ir parodos viduryje suprojektuotas S raidės suolas, kuria panašumą į to laiko tikrovę. Fotofikcinę patirtį sustiprina ir rekonstruojama V. Šleivytės 18 fotografijų ekspozicija iš 1933 m. vykusios pirmosios Lietuvos fotomėgėjų sąjungos parodos. Iš 15 šią dieną rastų fotografijų bandoma tiksliai imituoti prieš beveik 90 metų egzistavusį vaizdą, tačiau iki galo neleidžiama patikėti šios ekspozicijos tikrumu, šalia parodant nuotrauką, iš kurios buvo atkuriama ši Vėros „gyvenimo nuotrupa“. Nuotrupų parodos erdvėje yra ir daugiau, pavyzdžiui, senas lagaminas, kurį vaizduotė sieja su tuo, kuriame ilgus metus buvo saugomi Vėros fotografijų negatyvai, juostelės, užrašai, laiškai. Šalia jo eksponuojama daugelyje fotografijų matyta, ant sienos panašiai kaip ir šioje parodoje kabojusi rankos skulptūra, tik ši – kopija, atkurta pasitelkus 3D technologijas, nes tikroji nėra rasta. „Technologijų pagalba sukurtas panašumas į tikrovę“ priverčia suabejoti ir kitų eksponatų tikrumu – ar tai tikrai tas pats lagaminas, o gal taip pat tik butaforija? Kiek parodoje yra tiesos, kiek melo, „būrimo iš sapno“? Nesu tikra.

Negalėjimas būti tikram ar rasti „tiesą“ yra vienas iš siaubingiausių potyrių mokslininkui, įpratusiam prie tradicinių mokslinių metodų, tai yra klausimo išsikėlimo, hipotezių ir jų patvirtinimo. O tyrėjui, kuris yra atviras nežinomybei, Nesu tikras jausmui, tai yra vienas iš smagiausių detektyvų, vaizduotės pratimų. Parodos komanda, pasirinkusi šį variantą, leidosi į žaidimą bei flirtą su tikrove ir fikcija kaip ir pati Vėra. Tarsi bandydami pretenduoti į tiesą, išnarplioti neaiškią ir chaotišką vaizdų krūvą, jie iš tiesų tik dar labiau ją supainiojo, o mokslinio tyrimo įvadą primenantį klausimą „O kur ta tikroji Vėra?“ anotacijos gale paliko tik kaip dar vieną erzinantį teaser‘į, neišsprendžiamą galvosūkį parodos lankytojui.

Paroda „Kartais Vėra taip atrodo. Veronikos Šleivytės (1906-1998) fotografijos” liepos 29 d. – spalio 16 d. veikė Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius).

[1] A. Narušytė. Écriture feminine fotografijoje: Veronika Šleivytė ir Violeta Bubelytė, Acta Academiae Artium Vilnensis, 2011, t. 62, p. 81–103.
[2] 2017 m. Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotoje parodoje „Vėros Šleivytės gyvenimo filma“, apsilankyti, deja, nepavyko.
[3] A. Narušytė. Écriture feminine fotografijoje: Veronika Šleivytė ir Violeta Bubelytė, p. 83.
[4] S. Sontag. Atvaizdų pasaulis, Apie fotografiją. Vilnius: Baltos lankos, 2000, p. 153.
[5] A. Narušytė, Būrimas iš sapno ištraukų, Foto Vėros Šleivytės, 2019, p. 283.
[6] Ten pat, p. 283.

Fotografijos: Laurynas Skeisgiela