Nepatirta galimybė: pokalbis su tapytoju Gyčiu Arošiumi

Galerijoje „Vartai“ Vilniuje gegužės mėnesį tapytojas Gytis Arošius pristatė personalinę parodą „Ateities praeitis“, kuri tyrinėja skirtingų laikmečių sankirtą. Kūriniuose juntama nostalgiška praeities įtaka dabarčiai, stipri civilizacijos istorija ir jos likučiai, virpinantys nuolatinę pabaigos nuojautą. Kalbamės su Gyčiu apie jo kūrinius, kuriančius skirtingus dialogus su aplinka, kiek jie gali keisti bei formuoti mūsų dabartines jausenas, o kiek – ir ateities virsmus.

Gytis Arošius (g. 1996 m.) Vilniaus dailės akademijoje 2019 m. baigė tapybos bakalauro, 2021 m. – tapybos magistro studijas. Menininkas yra surengęs kelias personalines parodas, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje, šiuo metu gyvena bei kuria Vilniuje.

Kaip vertinate meno potencialą katalizuoti dialogus ir įkvėpti kolektyvinius veiksmus siekiant sušvelninti mūsų dabartinės realybės pavojus? Ar tai jums yra svarbu kūryboje?

Galbūt mano prieiga prie vaizduojamųjų motyvų nėra pilnai suprantama ir ištransliuojama žiūrovui, kalbu užuominomis. Mano tikslas nėra kurti dialogą ir skatinti imtis veiksmų. Kadangi esu stebėtojas, antriniu stebėtoju tampa ir žiūrovas. Įkvėpdamas praeities, iškvepiu ją dabarčiai ir ateičiai. Be abejo, tam tikros meno rūšys turi didelį potencialą transliuoti žinią ir paveikti žiūrovą, tačiau norint kurti dialogą su platesne auditorija, meno kūrinį prasminga išnešti už galerijos ar ekspozicinės salės ribų, kontekstualizuoti kaip protesto kūrinį, padėti žiūrovui įsisąmoninti jį, įlieti kūrinį ne tik į kultūrinį, tačiau ir socialinį sluoksnį.

Jūsų parodoje „Ateities praeitis“ įtraukiama ne tik vizualinė, bet ir sensorinė patirtis: eksponatai apšviesti neonine šviesa, kvepia kambarinės gėlės. Kodėl jums buvo svarbūs šie elementai?

Instaliatyvumo aspektas ekspozicijoje yra svarbus kolekcijos pajautai papildyti. Šiame kūrybos tarpsnyje noriu išreikšti pasaulio emocinį dvilypumą, šalia pozityvios simbolikos tūnančias destruktyvias pasekmes, nuolatinę kovą, dviejų polių bandymą „peršaukti“ vienas kitą.

Parodoje eksponuojamas rožine spalva šviečiantis flamingas nurodo į XX-ojo amžiaus vidurio socialinius bei politinius kontekstus. Po Antrojo pasaulinio karo palaipsniui atsigaunanti visuomenė levitavo tarp baimės ir vilties. Šaltasis karas diktavo savitą emocinį foną, sukūręs intrigą, kurios kulminacija buvo miglota. Didelė dalis kolekcijos motyvų nukelia būtent į tą laikmetį, kuomet karas ir taika maišėsi į vieną darinį. Ekspozicijoje esantys augalai tarsi braunasi prie žmonijos padarytų klaidų, bando jas užglaistyti ir paslėpti. Kurdami dialogą su augalais, paveikslų tuštumos platybėse išlikę artefaktai įtraukia žiūrovą į šią akistatą.

Džiaugiuosi, jog žiūrovas ne tik pasako, ką mano kūriniuose mato, bet ir ką jaučia. Tai man yra vienas iš būtinųjų kūrybos elementų.

Kaip bendradarbiavimas su kuratoriumi slapyvardžiu Bliss paveikė jūsų meninę parodos viziją?

Su mano kūryba kuratorius Bliss yra pažįstamas jau seniai. Projekto vizijos sinchronizuotai išgrynintos palaipsniui, tad parodos įgyvendinimas vyko labai organiškai, be didelių nuomonių išsiskyrimų.

Pirmąją parodos dalį „Praeities ateitis”, vykusią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre praėjusį rugsėjį, kuravo taip pat Bliss. Tai man buvo svarbi patirtis, pamačiau kuratoriaus darbą iš arti, kaip šalia jo turi dirbti ir pats kūrėjas. Svarbu paminėti, jog Bliss indėlį parodoje apima ne tik tekstai, anotacijos, tačiau ir instaliavimas, parodinės erdvės santykio ir ryšio kūrimas su paveikslais, parodai suteikti kontekstą ne tik kūriniais, tačiau ir pačia erdve. Instaliatyvumo aspektas ekspozicijoje yra svarbus dėmuo, kuriantis ne tik vizualinę, bet ir jausminę patirtį.

Jūsų kūryboje matomos industrializacijos, futurizmo, brutalizmo apraiškos. Kaip šie stiliaus, konceptų niuansai evoliucionavo jūsų kūryboje?

Tai, kas glumino ir sukėlė atgrasias emocijas, labiausiai mane ir pritraukė. Industrinė, mašinizmo ir brutalizmo estetika mane domino dar prieš studijuojant Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau, besilaikant vidinio suvaržymo ir stereotipo nedrįsdavau to imtis kūryboje, nes sovietinio daugiabučio fasadas arba reaktyvinis traukinys mano aplinkoje buvo traktuojamas kaip vizualiai nepatrauklus. Fotografuojant urbanistinius ar industrinius peizažus, neretai likdavau nesuprastas, manęs buvo klausiama, kur čia „grožis”? Žinoma, didelę įtaką man padarė dailės mokykla, tą laikotarpį apibūdinčiau kaip akademinių įgūdžių lavinimą ir realistinio vaizdavimo bandymus, o pačios idėjos likdavo paraštėse. Kartais būdavau ir papeiktas dėl nesaikingo juodos spalvos naudojimo, o dailės akademijoje natūros analizavimas ir motyvai lyg nevalingai nušvisdavo mėlynais atspalviais. Ko gero, mano kūrybos koloritas ir gimė iš dviejų polių, kurie retkarčiais bandė mane pristabdyti.

Žiūrint į jūsų darbus, gali būti jaučiama distopinės ateities neviltis. Ar, jūsų nuomone, žmonija gali išsigelbėti? Koks jūsų santykis su šia tema?

Svarbu įsivertinti, ar neviltis ateina iš vidinės frustracijos ar iš išorės veiksnių. Kiekvienas į aplinkos faktorius reaguoja įvairiai. Gyvendamas sąlyginai ramiais laikais į pasaulio kismą žvelgiu stebėtojo akimis, lyg pasiduodant ir nevalingai priimant „įkaito“ rolę. Neretai mėgstu pastatyti save į paranojišką poziciją ir sukelti baimes, kurios natūraliai ruoštų blogiausiam scenarijui. Lenkų sociologas Ulrich Beck knygoje „The Risk Society and Beyond” postmodernistinę visuomenę įvardijo kaip „rizikos kultūrą’’. Visgi, šiuolaikinė visuomenė turi didesnes galimybes susidurti su didelio masto destruktyviomis pasekmėmis. Ulrich Beck teigia, jog piliečiai suvokia riziką ne tik remiantis asmenine ar kito patirtimi, bet ir tuo, kas dar gali nutikti. Baimės ir nepasitikėjimo jausmai palaiko žmogaus gyvybę sukuriant savisaugos būklę. Kitą vertus, nuolatinė civilizacinė kaita ir noras gerinti savo būtį gelbėja žmoniją, o dabarties globalios problemos yra naujas iššūkis – tačiau kitokiame, modernesniame lygmenyje, su daugiau rizikų ir pasekmių.

Kaip matote savo tolimesnę kūrybos trajektoriją – kokius ateities projektus ruošiate ar tematikas norėtumėte tyrinėti?

Šiuo metu nesijaučiu išsisėmęs tyrinėjamoje tematikoje, tad viliuosi, jog kolekcija bus praturtinta ir papildyta. Kol kas mano kūrybos plėtra bei idėjiniai pokyčiai sunkiai nuspėjami, tačiau mintys apie naujas kūrybos plotmes aplanko neretai. Be abejonės, dabartinis ciklas bus užbaigtas, tuomet imsiuosi kitų tyrinėjimų. Galbūt pasitelkiant kitokias raiškos priemones, daugiau dėmesio skiriant eksperimentais su medžiagomis, inkorporuojant tarpdiscipliniškumą. Dažnai kyla minčių neapsiriboti tik tapybine raiška. Ko gero, kūrėjo kelyje svarbu nelikti ties „saugiu variantu”, o suteikti galimybę visoms naujoms idėjoms, nes su kiekvienu nauju kūrybos elementu atsiveria kitokios koncepcinės plotmės, arba senosios tampa dar labiau išgrynintos bei papildančios viena kitą.

Gyčio Arošiaus paroda „Ateities praeitis“ galerijoje „Vartai” (Vilniaus g. 39, Vilnius) veikė iki gegužės 26 d.

Fotografijos: Lukas Mykolaitis