Neišvengiama architektūra: meno įtaka žmogaus įgalinimui erdvėje

Dar studijų metais svarsčiau, kad architektūra yra neišvengiama kiekvieno kasdienybėje, tačiau nedaugelis skiria jai užtektinai dėmesio ar svarsto apie ją kompleksiškai. Mąstant apie architektūros įvairialypį poveikį žmogui ir „tamsesnę“, ne tik pozityvią jos pusę, man gimė terminas „neišvengiama architektūra“ (ang. avoidless architecture). Terminas apibrėžia žmogaus ar organizacijos kuriamą architektūrinį galiūną, kuris besidaugindamas kaip papuola nepaiso jame apsigyvenusių organizmų poreikių. Ši architektūra gimsta sekant politinės galios ar užsakovo interesais, o architektas tampa tik įrankiu, tad ir pats nesureikšmina baigto pastato tolesnio gyvenimo eigos. 

Galvodama apie neišvengiamą architektūrą permąsčiau tipologijas su kuriomis žmogus labai dažnai susiduria ir mąsčiau kuri yra mažiausiai išvengiama. Svarstymas prasidėjo nuo gyvenamosios paskirties architektūros kaip paslankiausios individualiems gyventojo poreikiams, ypač kapitalistinės santvarkos sąlygomis, kuriomis daugeliui pavyksta susikurti norimą namų realybę. Toliau mąsčiau apie komercinius pastatus (prekybos centrus, maitinimo įstaigas, paslaugų sektorių statinius), čia išryškėja išoriniai veiksniai, finansinės ir politinės galios įtaka, tačiau galima pasirinkti norimą ar išvengti esamo. Ilgainiui įsivardinau, jog sveikatos priežiūros pastatai yra mažiausiai sąmoningai išvengiama architektūros tipologija (kurią išskyriau į įprastas ligonines, neaptarnaujančias ūmios psichikos sveikatos būsenos pacientų, ir psichiatrines ligonines). Gydymo vietą, be sąlyginių išimčių, pasirinkti sudėtinga, o patekimas į psichiatrijos ligoninę ne visada yra savanoriškas sprendimas. Asmuo dėl pasireiškiančių ūmių būsenų, tam tikros diagnozės ar kitų priežasčių laikinai praranda galią rinktis ir spręsti. Todėl svarbu nagrinėti kokiais būdais žmogus gali jausti orumą, savigarbą ir atgauti ramybę patekęs į erdvę, kuri tam tikru laikotarpiu yra neišvengiama.

Šiame tekste skirsiu dėmesį sveikatingumo architektūrai, klausdama, kaip per meno priemones ji gali būti labiau pritaikyta negaluojančiųjų poreikiams – kaip menas gali leisti šioje aplinkoje jausti orumą, savigarbą ir atgauti ramybę. Aptarsiu Lietuvos konkretų objektą bei pasitelksiu svarbius užsienio praktikų pavyzdžius. 

Sveikatingumo architektūra

Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad sveikata nėra negalios ar ligos nebuvimas, tai – kompleksiška fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena. Analogiškai – psichikos sveikata yra platesnis apibrėžimas nei psichikos sutrikimų ir negalių nebuvimas. Visuotinai priimta, kad erdvė atkurti sveikatai yra ligoninė, tačiau jos paskirties suvokimas vystėsi kintant visuomenės gyvenimo būdui bei vyraujančioms nuostatoms. Prasidėjus industrializacijai, medicina pradėjo matyti žmogaus kūną kaip sudėtingą mašiną, kurią galima diagnozuoti, taisyti, prižiūrėti išorinėmis priemonėmis ir instrumentinėmis intervencijomis. Ryškėjant biopolitinei perspektyvai, žmogiškoji prigimtis buvo redukuota į mechaninę sistemą, bei sumažėjo Vakarų medicinos dėmesys emocijoms, jausmams ir sielai. 

Šią situaciją iš architektūrinės perspektyvos aptaria architektūros tyrėjas David’as Theodore’as. Savo esė „Ligoninės kaip gydymo mašinos nuosmukis“ jis tiria ligoninės, kaip gydymo institucijos, vaidmens nuosmukį, kuriuo pacientai prarado savo ligos istorijos ir kūno kontrolę, tapdami medicininio reguliavimo objektais. Theodore’as pabrėžia architektų vaidmenį ligonines paverčiant daugialypiu dariniu, kuriame jungiasi urbanizacija, technologinė pažanga ir modernizmo idėjos apie kūno ir minties atskirumą. Tiek pacientas, tiek ligoninės pastatas buvo suvokiami kaip mašina, turinti veikti itin efektyviai: vedant užsakovui, architektui pradėjo rūpėti našus greitosios pagalbos automobilio patekimas į pastatą, gydymo mechanizmų spartus pajungimas greitam vaistų įsisavinimui, kiekvieno kvadratinio ligoninės metro ekonominis įveiklinimas ir visa ko sistematizavimas, užmirštant pažvelgti į žmogų iš humaniškos perspektyvos. Rašytoja ir dizainerė Maggie Keswick Jencks 1995 metais pasidalino asmenine patirtimi ir įvardino fizinės aplinkos svarbą išgyvenant bei priimant žinią apie vėžio diagnozę:

„Laukimo vietos gali jus palaužti. Apskritai ligoninės nėra draugiškos pacientams. <…> apšvietimas (kartais net neoninis), vidinės erdvės, kuriose nėra kur nudelbti žvilgsnio, ir apgailėtinos sėdimos vietos prie sienų – visa tai prisideda prie itin didelio psichinio ir fizinio išsekimo. Pacientai, kurie atvyksta palyginus kupini vilties, netrukus pradeda silpti. <…> Šiuo metu daugumoje ligoninių pacientams iš esmės sakoma: „Kaip jūs jaučiatės, nesvarbu. Jūs nesate vertingas. Prisitaikykite prie mūsų, o ne mes prie jūsų“. Labai nedaug pastangų ir lėšų reiktų skirti, kad tai pasikeistų: „Sveiki atvykę! Nesijaudinkite, mes esame čia, kad jus nuramintume, o gydymas bus jums naudingas“. Kodėl pacientas neturėtų laukti vizito į ligoninę?“ 

Galima pasitelkti įvairius metodus siekiant performuluoti šiuolaikines ligonines pagal humanišką perspektyvą. Vienas jų – įrodymais grįstas dizainas (ang. Evidence based design), metodas kurti aplinką, pastatus ir erdves atsižvelgiant į erdvinius parametrus žmogaus fizinei ir emocinei būsenai. Įrodymais grįstas dizainas remiasi empiriniais ir moksliniais tyrimais apie šviesą, akustiką, erdvės planavimą, spalvų teoriją ir medžiagų pasirinkimus, akcentuojant žmogaus poreikius, norus ir elgesį. Šiuo metodu siekiama pritaikyti dizaino sprendimus prie vartotojų poreikių integruojant patikimus duomenis iš įvairių disciplinų (architektūros, psichologijos, sociologijos, medicinos), kitaip tariant – optimizuoti erdvių dizainą aukštai žmogaus gyvenimo kokybei. Vienas žymesnių įrodymais grįsto dizaino tyrimų pavyzdžių – Roger S Ulrich 1984 m. tyrimas „Vaizdas per langą gali turėti įtakos atsigavimui po operacijos“. R. S Ulrich pastebėjo ir įvardino lango padėties palatoje išorinės aplinkos atžvilgiu svarbą ir reikšmę atsigaunant po medicininės intervencijos ar sveikstant po ligos.  

Atsižvelgiant į įrodymais grįsto dizaino metodą ir tyrimus, įdomu, kokį poveikį sveikatai turi menas. Kultūros ir meno poveikio bei sąveikos su sveikatos sektoriumi plėtros galimybių vertinimo projekte išskirtos keturios meno poveikio sveikatai grupės: psichologinis poveikis (išaugęs pasitikėjimas savimi, patirtas džiaugsmas, didesnis laimės pojūtis), socialinis poveikis (užmegzti nauji santykiai, nauji draugai, sumažėjusi socialinė atskirtis), klinikinis poveikis (trumpesnė hospitalizacija, retesnis lankymasis pas gydytojus dėl ligos, mažesnis medikamentų poveikis; pagerėjusi psichikos sveikatos būklė, depresiškumo sumažėjimas), kiti poveikiai (dizainas, aplinka, menas sveikatos priežiūros įstaigose mažina nerimą, depresiją, personalo klaidų tikimybę, gerina darbuotojų ir pacientų sveikatą). 2014–2016 metais Pensilvanijos valstybinio universiteto Vėžio institute atliktame tyrime apie vizualiųjų meno kūrinių pacientų palatose įtaką, mokslininkai pastebėjo, kad meno kūriniai ligoninės patalpose teigiamai veikia ligoninės erdvių suvokimą, padeda įsiminti aplinką bei naviguoti joje.

Šie tyrimai atskleidžia plačią meno įtakos sveikatai amplitudę, tačiau meno taikymo sveikatingumui skirtoje architektūroje diskursas nėra užtektinai išvystytas. Jį svarbu taikyti sąveikaujant valstybiniam ir privačiam sektoriui, pavyzdžiui, diegiant tai šalies statybų techniniame reglamente. Štai Švedijoje nuo 1937 metų galioja įstatymas skirti vieną procentą statybų projekto biudžeto meno dirbinių įsigijimui, produkcijai ir integravimui projekte. Lietuvoje sovietmečiu buvo taikoma panaši reguliacija, 1–2 procentus statybų objekto biudžeto skiriant meno kūriniams. Dėl to Lietuvoje septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose pastebimas tamprus bendradarbiavimas tarp vizualaus meno ir architektūros kūrėjų. Po sovietmečio ši praktika nebuvo taikoma ir minėtas bendradarbiavimas prislopo. Tiesa, Lietuvoje 2022 m. pabaigoje pasirašytas susitarimas tarp Kultūros ministerijos ir savivaldybių dėl meno ir dizaino projektų atsiradimo kultūrinės paskirties pastatų statybos ar rekonstravimo projektuose. Numatyta projektų bendros sąmatinės vertės 1 procentą skirti sukurti ar įsigyti meno ar dizaino objektų iki 2030 metų. Tačiau apie sveikatos paskirties objektus neužsiminta.

Esamą vizualiai praplėsti. Valkininkų ir Antakalnio atvejai 

Norėčiau pereiti prie atvejų, kuriuose sąveikauja menas ir sveikatingumui skirta architektūra Lietuvoje ir užsienio šalyse, aptarimo. Pirmiausia aptarsiu vienus iš ryškiausių minėtųjų vizualaus meno ir architektūros kūrėjų bendradarbiavimo sovietmečio Lietuvoje pavyzdžių.

Buvusioje tuberkulioze sergančių vaikų sanatorijoje „Pušelė“ (architektai: Eduardas Chlomauskas, Zigmantas Liandzbergis), pastatytoje 1970 m. Valkininkuose (dabar senelių namai „Pušelė“), yra Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus 1969–1972 metais kurta garsioji freska, apimanti daugiau nei šimtą kvadratinių metrų. Freska yra siaurame koridoriuje, jungiančiame buvusios vaikų sanatorijos korpusus. Tikėtina, kad vieta pasirinkta neatsitiktinai, norint meno kūriniu pagyvinti koridoriumi besitęsiantį monotonišką einančiojo regos lauką ir palydėti į svajas ar bent jau suteikti vilties. Viename interviu menininkė Birutė Žilytė dalijosi:

„<…> vaizdingumas buvo papildomas organiškai į architektūrą įsiliejančiais meno kūriniais. Jų tiesioginis poveikis žmogaus emocijoms buvo suvokiamas kaip galutinis taškas planuojant pastato interjerus. Kadangi menininkai dirbo kartu su architektais, visuomet būdavo ieškoma ryšio su architektūra. Dailininkai stengėsi, kad jų kūriniai derėtų su aplinka. Tai skatino giliau analizuoti ir pažinti to meto architektūrą, ieškoti naujų kompozicinių sprendimų ir įtaigesnių išraiškos priemonių.“

Kūrinys 2015 metais paskelbtas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, tačiau šiuo metu freska yra kritinės būklės, o jos atkurtą fragmentą galime pamatyti Mo muziejaus bistro Vilniuje. 

Siekdama suprasti sovietmečiu vykusius procesus bei bendradarbiavimą tarp menininkų ir architektų, pakalbinau tapytoją Iną Budrytę. Kūrėja nutapė freskas Antakalnio klinikinėje ligoninėje bei Antakalnio vaikų poliklinikoje (dabar Šv. Roko ligoninė) Vilniuje, kuriuos 1960–1967 m. suprojektavo ir pastatė architektai E. Chlomauskis ir Z. Liandzbergis kartu su konstruktoriumi-inžinieriumi H. Karveliu. Tapytoja dalinosi, kad su pastato architektais E. Chlomauskiu ir Z. Liandzbergu nebuvo susitikus, užsakymą gavo iš savo diplominio darbo vadovo Romo Dalikevičiaus, o temas ir eskizus derino su ligoninės vadovais ir tuometinio „Dailės“ kombinato meno taryba. Vyr. gydytojas norėjo, kad Vilniaus Antakalnio klinikinėje ligoninės didžiojoje auditorijoje būtų pavaizduoti to meto žymiausi gydytojai, tačiau freskoms ligoninės koridoriuje ir poliklinikos patalpoje jokių reikalavimų nekėlė, siužetus rinkosi pati. Menininkei labiau rūpėjo kurti dialogą su žiūrovu nei su pastato architektūra:

„Galvojau, kad ligoniui geriau matyti vaizdus, įtraukiančius į romantizuotus freskų veikėjų ritualus, leidžiančius pamiršti išrgyvenimus dėl savo negalios ir liūdnokos ligoninės aplinkos <…>. Sąmoningai pabrėžto santykio su architektūra nesiekiau, daugiau intuityviai klausiau architektūros diktuojamų sąlygų, kurių neįmanoma ignoruoti.“

Architektūra kaip didelio mastelio meno objektas, suteikiantis viltį gyventi. Maggie Keswick vėžio rūpybos centrai

Iš galimų užsienio projektų, rinkausi teigiamus atvejus, atskleidžiančius į sveikatos palaikymą orientuotų erdvių – įprastos bei psichiatrinės ligoninių – ir meno ryšio kokybę. 

Norisi grįžti prie minėtos rašytojos Maggie Keswick ir aptarti jos iniciatyva įkurtus vėžio rūpybos centrus. Išgyvenusi fizinės ar psichologinės sveikatos sutrikimą bei sutikusi pasidalinti savo istorija su platesne auditorija, Maggie padėjo sukurti pavyzdį vėžio rūpybos centrams visame pasaulyje.

Lietuvos atvejuose pristačiau taikomojo meno vaikų ir bendrose ligoninėse pavyzdžius, o Maggie atveju galima kalbėti apie patį ligoninės pastatą kaip meno objektą, nagrinėti jį per įrodymais grįsto dizaino perspektyvą. Maggie įkurtuose vėžio rūpybos centruose ypatingas dėmesys skiriamas vizualinės aplinkos estetinei raiškai pasitelkiant skulptūrinę plastiką: Pagrindinis tikslas, kurio siekiama, – suteikti socialinį palaikymą bei malonią, saugią ir orią erdvę vėžiu sergantiems asmenims ir jų artimiesiems. Per vizualinę raišką sprendžiami iššūkiai, susiję su svetingumo bei saugumo jausmo sukūrimu, kurių dažnai nesukuria įprasta ligoninė. 

Kiekvienas pastatas yra sukurtas pripažintų architektų – Franko Gehry, Remo Koolhaaso, Thomo Heatherwicko, Zaha Hadid ir kitų. Centrų architektūrinėje užduotyje nenurodytas konkretus patalpų planas, plotas ar medžiagos, o pabrėžiamas jausmas: „Projekto tikslas – pastatyti kuklų, humanišką pastatą, kuris padrąsintų, o ne baugintų“. Todėl kiekvienas projektas yra savitas, su jam skirtu planavimu, kuriame atsisakoma tipinės koridorinės sistemos bei ligoninei būdingos aplinkos, leidžiant vartotojui gana laisvai pasirinkti erdvės patyrimo choreografiją. Projektai remiasi biofiliniu dizainu (angl. biophilic design) – gamtinių formų ir modulių pritaikymu, teigiamai veikiančiu žmogaus emocinę ir fizinę sveikatą. Interjere siekiama sukurti ryšį tarp pastato naudotojų ir gamtos, tad erdvės projektuojamos taip, kad būtų kuo daugiau galimybių patekti natūraliai šviesai, nevengiama vandens elementų, augalų ir natūralių medžiagų. Tokio dizaino tikslas – padidinti gerovę, sumažinti stresą ir pagerinti bendrą pasitenkinimą erdve.

Pasipriešinimo aktas prieš instituciją, pasitelkiant meno formas. Triesto San Giovanni psichiatrijos ligoninės atvejis

Čia norėčiau aptarti pavyzdį, kokį poveikį pacientams gali turėti plastinis menas bei pacientų bendradarbiavimas su menininkais ligoninėje. Dar praeito amžiaus antrosios pusės pradžioje psichiatrijos ligoninių architektūra turėjo mažai bendro su žmogaus teisių ir orumo užtikrinimu. Architektūra veikiau tarnavo kaip įrankis politinei valiai užtikrinti, atskiriant nepageidaujamas žmonių grupes nuo visuomeninio gyvenimo. 

Uždaryti nuo išorinio pasaulio nepaklusnieji ieškojo būdų kalbėti ir atsiverti pasitelkiant įvairias meno formas. Vienas žymesnių pasipriešinimų institucinei segregacijai buvo inicijuotas psichiatro Franco Basaglijos aštuoniasdešimtaisiais Trieste mieste, Italijoje. Įkvėptas Michelio Foucault ir Primo Levis, jis pasisakė už psichikos sveikatos priežiūros reformą. 1973 m. Triesto San Giovanni psichiatrijos ligoninės pacientai, dailininkai ir darbuotojai sukūrė „Marco Cavallo“ (liet. „Arklys Markas“) – keturių metrų dydžio mėlyno arklio skulptūrą. Skulptūra, sukonstruota iš medinio rėmo ant ratukų, padengta papjė mašė ir nudažyta mėlyna spalva, simbolizavo išsilaisvinimą iš atšiaurių ligoninės sąlygų bei galimybę pacientams būti išgirstiems. „Marco Cavallo“ simbolika, primenanti legendą apie Trojos arklį, reiškė stagnuojančios institucijos barjerų įveikimą ir prieigą prie išorinio pasaulio. 1977 m. Franco Basaglia paskelbė apie Triesto San Giovanni psichiatrijos ligoninės uždarymą, pabrėždamas poreikį perkurti ją iš vidaus, kad pacientai, slaugytojai ir psichiatrai įgytų laisvės ir demokratijos. Arklio sukūrimas buvo lūžio taškas, žymintis aiškų kelią link pacientų teisių ir lygybės. 1978 m. pagal Legge Basaglia, „Legge 180“ (Besalijos/ 180 įstatymas) psichiatrijos įstaigos Italijoje buvo uždaromos ir taip užtikrinta psichikos ligomis sergančių žmonių integracija į visuomenę. Šis pavyzdys atskleidžia, kaip menininko atvykimas į izoliuotos architektūros darinį ir kitokio matymo atnešimas gali „praventiliuoti“ pastate nusistovėjusias socialines normas.

Pabaigai

Iškelta problematika, pateikti pavyzdžiai bei tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad kuriant erdves, susijusias su sveikatingumo funkcija, svarbu sutelkti dėmesį ne tik į technologinį ir techninį pastato architektūros ar interjero išpildymą, bet ir pačios erdvės koncepcijos estetinę raišką, padedančią kompleksiškiau atliepti vartotojo poreikius. Žvelgiant į sveikatingumui pritaikytą architektūrą ir jos galimą poveikį žmogaus nedalomai visumai – kūnui ir psichikai, galime dažniau atkreipti dėmesį ir klausti savęs, kaip jaučiamės mus supančioje aplinkoje. Suvokdami, kad tai gali veikti mūsų sveikatą ar psichosocialinį būvį, galbūt labiau kvestionuosime aplinkas, skirtas sveikatos reabilitacijai, bei aktyviau įsitrauksime į diskusijas dėl esamų ar būsimų pastatų ateities bei patys entuziastingiau kelsime klausimus ir, esant galimybei, ieškosime būdų, kaip aplinką pagerinti. Tuo pačiu norėčiau atkreipti įstatymų formuotojų, architektų bei užsakovų dėmesį į šiame tekste keliamą problematiką bei į galimus meno ir architektūros bendradarbiavimo būdus, aprašomus pavyzdžiuose.

Šaltiniai:

Clift S. (2012). Creative arts as a public health resource: moving from practice – based research to evidence based practice. Perspectives in Public Health, 132(3), 120–7.

Cohen, G.D., Perlstein, S., Chapline, J., Kelly, J., Firth, K.M., Simmens, S. (2006). The impact of professionally conducted cultural programs on the physical health, mental health and social functioning of older adults. The Gerontologist , 46 (6), 726–734.

Davies, C. R., Knuiman, M., Wright, P., Rosenberg, M. (2014). The art of being healthy: a qualitative study to develop a thematic framework for understanding the relationship between health and the arts. BMJ Open, 4(4): e004790

Lankston, L., Cusack, P., Fremantle, C., Isles, C. (2010). Visual art in hospitals: case studies and review of the evidence. Journal of the Royal Society of Medicine, 103(12), 490–499.

George DR, Boer C, Hammer J, Hopkins M, King T, Green MJ. Evaluating the Benefits of Hospital Room Artwork for Patients Receiving Cancer Treatment: A Randomized Controlled Trial. J Hosp Med. 2018 Aug 1;13(8):558-561. doi: 10.12788/jhm.2915. 

Margrove, K.L, SE-SURG (South Essex Service User Research Group), Heydinrych, K., Secker, J. (2013). Waiting list-controlled evaluation of a participatory arts course for people experiencing mental health problems. Perspectives in Public Health, 133(1), 28–35.

Murray, M., Crummett, A. (2010).I don’t think they knew we could do these sorts of things’: social representations of community and participation in community arts by older people. Journal of Health Psychology, 15(5),

777–785.

Ulrich R. S. (1984). View through a window may influence recovery from surgery. Science (New York, N.Y.), 224(4647), 420–421. 

Sayers, Tim & Stickley, Theodore. (2018). Participatory arts, recovery and social inclusion. Mental Health and Social Inclusion. 22. 10.1108/MHSI-04-2018-0015.

Orpwood, N. (2008). Hospital design grows into an art form. Health Estate, 62(2), 60-2.

Jencks, M. K., & Centres, M. (1995, January 1). A View from the Front Line.

Vázquez E, Kim M, Santaella ME. Lived experience experts: a name created by us for us. Expert Rev Hematol. 2023 Mar;16(sup1):7-11. doi: 10.1080/17474086.2023.2178410. PMID: 36920861

Schrank, S., & Ekici, D. (2016, July 15). Healing Spaces, Modern Architecture, and the Body. Routledge.

Reddy VP. Examining the therapeutic potential of visual art in clinical settings: a review. J Hosp Manag Health Policy 2019;3:21. https://jhmhp.amegroups.org/article/view/5297/html

Ramsden E. Designing for Mental Health: Psychiatry, Psychology and the Architectural Study Project. 2018 Oct 17. In: Kritsotaki D, Long V, Smith M, editors. Preventing Mental Illness: Past, Present and Future [Internet]. Cham (CH): Palgrave Macmillan; 2019. Chapter 10.  https://www.ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK538043/

„Birutės Žilytės kūrybos paroda „Skaidri tamsa“. Birutę Žilytę kalbina Regina Urbonienė, Literatūra ir menas, 2010 03 12.

Interneto nuorodos:

Statement by Dainius Puras, Special Rapporteur on the Right of everyone to the enjoyment of the highest attainable standard of physical and mental health, 29 October 2019 https://www.ohchr.org/en/NewsEvents/Pages/DisplayNews.aspx?NewsID=25203&LangID=E

https://www.linkedin.com/pulse/value-art-healthcare-architecture-paul-murphy

http://www.mmcentras.lt/menu-ir-architekturos-sinteze-rekreacineje-architekturoje/79325

https://neakivaizdinis-vilnius-uploads.s3-accelerate.amazonaws.com/2022/06/img2017022410085877-800×450.jpg

https://biapsy.de/index.php/en/9-biographien-a-z/151-cavallo-marco-e

A BLUE HORSE AND MENTAL HEALTH CARE

https://www.maggies.org/about-us/publications/

http://www.kulturostyrimai.lt/wp-content/uploads/2018/04/kulturos-ir-meno-poveikio-bei-saveikos-su-sveikatos-sektoriumi-pletros-galimybiu-vertinimas0659.pdf

https://vilniausgalerija.lt/sienu-tapyba-valkininkuose-birute-zilyte-algirdas-steponavicius/http://www.architektusajunga.lt/kiti/1-procentas-menui/?fbclid=IwAR3dfgdT4VcA6hhvpnp5lm8NPAV9P51m0X-Bv4_z7m4fjO8dMqzI9LDtOfo

https://www.google.com/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=&ved=2ahUKEwixuKXXodqBAxUyIxAIHTsYCGEQFnoECA4QAw&url=https%3A%2F%2Fwww.who.int%2Fdata%2Fgho%2Fdata%2Fmajor-themes%2Fhealth-and-well-being&usg=AOvVaw2BzAajyFJoBPVoG0A2iEZo&opi=89978449

Designing for Mental Health: Psychiatry, Psychology and the Architectural Study Project – Preventing Mental Illness – NCBI Bookshelf (nih.gov)

https://digitalcommons.lesley.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1515&context=expressive_theses