Neišdildomi vaikystės įspūdžiai. Tauro Kensmino paroda „Stovykla“ Trakų Vokės dvaro sodyboje

2022 m. liepos 7 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Monika Valatkaitė

Kai suaugus ieškoma atsakymų, kodėl tapome vienokie, o ne kitokie, dažnai atsigręžiama į žmogaus asmenybei pamatus padėjusį vaikystės laikotarpį. Pavyzdžiui, vedini psichologo atsakome į klausimus, kokie praeityje buvo santykiai su tėvais, mokytojais ir draugais, kaip jautėmės tuo metu supusioje aplinkoje. Pokalbių metu sugrįžtama į patirtis bei įvykius ir sprendžiama, kaip šie paveikė asmenybės raidą ar kokius elgesio modelius suformavo. Jaunosios kartos skulptorius Tauras Kensminas lyg pro rakto skylutę įsileidžia žiūrovą į savo praeitį per apibendrintus vaikystės vasarų prisiminimus stovyklaujant su tėvais, kuriuos aprašo Trakų Vokės dvaro sodybos rūsyje eksponuojamos naujausios savo parodos „Stovykla“ anotacijoje. Šis tekstas tampa įrankiu suprasti pristatomų kūrinių ar bent jų dalies atsiradimo motyvus ir supažindina su autoriaus asmenybę formavusių aplinkos sąlygų fragmentais.

Į ankštas „kišenėles“ suskaidytoje Trakų Vokės dvaro sodybos rūsio erdvėje Kensminas kertinį parodos kūrinį – nedidelio mastelio skulptūrą pavadinimu „Prisiminimas“ (2015) – įkomponavo ekspozicijos pakraštyje. Iš pirmo žvilgsnio objektas iliustruoja literatūriškai autoriaus parašytos anotacijos pradžią: „Tėvai buvo pasisiuvę didelę kūgio formos, storo karinio brezento palapinę – tipi. Viduje kūrendavome laužą, virš kurio gamindavome maistą, o atėjus nakčiai, sukrisdavome aplink ir užmigdavome“. Betoninis tipio formą atkartojantis objektas, iš kurio vidaus ant keraminių plytelių pagrindo atsispindi raudona šviesa, įtikinamai vizualizuoja cituojamą autoriaus prisiminimą. Bent man ši teksto ir objekto kombinacija sukėlė psichosomatinę patirtį. Atrodė, kad akis ir gerklę tikrai pradeda graužti palapinės viduryje kūrenamo laužo dūmai.

Kartu Kensmino pasakojimas apie tėvų pasidarytą palapinę kaip kirmgrauža sugrąžina į 90-ųjų pradžią. Tuomet, Lietuvai nesenai atgavus nepriklausomybę, stigo įmantrių, pavadinkime, vakarietiškų produktų. Gal retai įvertiname tai kaip teigiamą dalyką, tačiau geriau pagalvojus, tai skatino tiek tėvų, tiek vaikų išmonę prasimanyti aktyvių pramogų ir įdomių daiktų, kurie, kaip tada atrodė, praturtintų kasdienybę, o pasaulis atsiverdavo kūrybišku žvilgsniu. Anuometinį išradingumą Kensmino istorijoje įrodo ir faktas apie jo tėvų savadarbį tipį. Remdamasi amerikiečių antropologo Jared Diamond teiginiu, jog „[b]eveik visose vaiko raidos studijose pabrėžiama, kad vaikystėje patiriamas stimuliavimas ir veikla yra proto vystymąsi skatinantis veiksnys <…>“[1], daryčiau prielaidą, kad 90-ųjų materialiai ribota padėtis posovietinėse šalyse augusių individų mąstyseną nukreipė kūrybiška linkme ir sustiprino gebėjimą interpretuoti. Kitaip tariant, mūsų smegenų raida nebuvo sulėtinta žiūrėjimo į ekranus. Be abejo, suprantama ir tai, kad siekis dėl geresnės gyvenimo kokybės sukurti tai, ko nėra, apskritai yra evoliuciją kūrenantis variklis. Jei anuomet parduotuvių lentynose ir būta ko įdomaus įsigyti, tai vis tik praėjusio amžiaus pabaigoje Lietuvoje pasikeitusi politinė situacija lėmė sudėtingą ekonominę padėtį valstybėje. Ir pati prisimenu, kad vaikams žaislus tekdavo atrasti kasdieniuose ar gamtos objektuose, o dar geriau – pačiam susikonstruoti. Tokį 90-ųjų vaikystės kolektyvinį prisiminą Kensminas pažymi rašydamas: „Apdegindavau lauže tuščias skardines nuo mėsos, žuvies konservų ar kondensuoto pieno, kol šios pajuoduodavo, tada taip sulankstydavau dangtelius, kad galėčiau sukabinti vieną skardinę su kita ir sujungdavau į kelių skardinių grandinę“[2]. Šitaip, menininkas pasakoja, iš po ranka papuolusių buitinių daiktų, net atliekų konstruodavęs traukinius žaidimams[3]. Įtariu, jog vaiko akimis regimas vaizdas nebūna galutinis. Todėl nujaučiu, kad apdegusių skardinių grandinėlė, kad ir kokia paprasta atrodydavo realybėje, vaiko akimis būdavo lyg padengta vaizduotės filtru, kuris „paturbindavo“ savadarbį žaislą ir galėdavo tapti, pavyzdžiui, į ateitį keliaujančiu traukiniu.

Atsižvelgiant į prisiminimą ir stebint dabartinius, jau kaip menininko kurtus Kensmino objektus, matyti, kad vaikiškas gebėjimas transformuoti medžiagą į naujus tvarinius niekur nedingo, tik subrendo. Parodos tekste minimo traukinio motyvo iliustracija parodoje laikyčiau turbūt savadarbę lempą primontuotą ant geležinių kojų, lyg nupjautų elektros stulpų, kuri primena priekinį traukinio žibintą. O belgų siurrealisto René Magritte žymųjį paveikslą „Tai ne pypkė“ (1928-9) perfrazuojantis Kensmino objektas „Trys ne pypkės“ (2021), vaizduojantis tris vertikaliai pastatytas į pypkes panašias formas su silpnomis švieselėmis, anotacijos kontekste panašėja į perono šviestuvus. Vaikystėje traukinio mašinistu svajojusiam tapti Kensminui minėti objektai, mano nuomone, galėtų būti puikiu atspirties tašku parodai apie geležinkelio stoties ar pačių traukinių temą, kaip tranzitinių zonų heterotopiją pagal Michel Foucault filosofiją. Kitu atveju traukinių ar jų stočių temą būtų galima pasitelkti nagrinėjant žmogaus pabėgimą nuo jį pažįstančios aplinkos, kai santykyje su pakeleiviais laikinai persikūnijama į savo paties sugalvotą personažą. Arba paroda galėtų būti apie apibendrintai Trainspotting‘u pavadintą pasaulį, kuriame viskas vyksta tiksliai pagal numatytą laiką, ir žiūrovai parodos atveju ateitų stebėti ne laiku atvažiuojančio traukinio, bet nustatytomis valandomis veikiančios ekspozicijos.

Aptariamos ekspozicijos kolekciją sudaro tiek naujesni, tiek ankstesnio laikotarpio ir jau kelis kartus kitose parodose matyti kūriniai, kurie atrodo įkvėpti mokslinės fantastikos. Šio žanro kilme menininko asmenybės interesų lauke įsivaizduočiau paauglystės laikotarpį, kuris į žmogaus sąmonės srautų autostradą įleidžia šaknis, ne silpnesnes nei vaikystės įspūdžiai. Mėgtos literatūros, Kensmino atveju – Kurto Vonneguto[4] tekstuose, keliami klausimai apie šiuolaikinio žmogaus brutalumą persikelia į menininko kūrinių tarpusavio ryšiu kuriamą „povandeninį“ parodos naratyvą, galimai spekuliuojantį tema apie žmogaus veiklų įtaką gamtai už Žemės orbitos ribų. Trijų skulptūrų kompozicija „Palydovai“ (2018) susideda iš ant atskirų metalinių kojelių pritvirtintų dviejų rutulio formos figūrų su išsikišusiais „spygliais“, ir vienos pailgos formos, turbūt iš betono. Tiek vizualiai, tiek pavadinimu, jos referuoja į planetas supančius astronominius objektus, kurie žmogaus akį traukia ne tik kaip tamsiame nakties danguje žiburiuojantys šviesos kūnai, bet ir kaip potencialūs gamtinių resursų šaltiniai žmonijos ateičiai užtikrinti. Vienas pagrindinių resursų, žinoma, yra nuolat senkantis vanduo. Todėl horizontalioje padėtyje eksponuojamas objektas „Ateities peizažas II“ (2021), kurį sudaro reljefiškai išskobtoje tamsioje faneroje įkomponuotas stiklas pro kurį pulsuoja šviesa, panašėja į nežemiško kraštovaizdžio fragmentą su vandens telkiniu. Kūrinio pavadinimas šiuo požiūriu mintyse nuskamba viltingu tonu, lyg ateitis taptų vizualizuotu pažadu, kaip kažkas, kas tikrai įvyks. Santykyje su minėtais kūriniais ne atsitiktinis atrodo ir erdvėlaivį primenantis objektas „Kosmoso klajūnas“ (2017), kuris tokiame pasakojime tarsi simbolizuoja žmogaus ambiciją pasiekti šviesmečiais nutolusias teritorijas ir jas kolonizuoti. Šį įspūdį parodoje sustiprina ir mastelio kontrastas tarp masyvaus „Kosmoso klajūno“ – kuris, rėminamas rūsio patalpos, vizualiai tampa galbūt net didesniu nei yra, ir tarp kamerinio formato „Palydovų“ kompozicijos, kuri šiuo požiūriu sumažėja ir susitraukia kaip į kampą spendžiama auka.

Taigi, ši paroda atsiskleidžia ir kaip menininko biografijos vizualizacija, ir kaip platforma diskusijai apie fundamentalius žmonijos ateities klausimus.

Tauro Kensmino parodą „Stovykla“ Trakų Vokės dvaro sodyboje galima aplankyti iki rugpjūčio 1 d.

Nuotraukos: Rusnė Šimulynaitė

[1] Jared Diamond Ginklai, mikrobai ir plienas. Visuomenių likimas, p. 22 („Kitos knygos“, 2018. Versta iš Jared Diamond Guns, Germs, and Steel: The Fates of Human Societies, 2017. Pirmasis leidimas pasirodė 1997).

[2] Citata iš anotacijos.

[3] Citata iš anotacijos: „Daugiausia žaidimų buvo susiję su traukiniais. Galbūt dėl traukinio dundėjimo, kuris vakarais, virš upės pakibus rūkui, atsklisdavo iš už keleto kilometrų. O galbūt dėl to, jog pirmuosius kartus į šią vietą atvykdavome traukiniu, ir tik gerokai vėliau tėvai nusipirko pilkai žalią aštuoniasdešimt šeštų metų pasatą. Net ir po to vis dar norėjau būti traukinio mašinistu.“

[4] Deima Žuklytė-Gasperaitienė „Nebijau būti literatūriškas“. Pokalbis su Tauru Kensminu, in: artnews.lt [interaktyvi nuoroda: https://artnews.lt/nebijau-buti-literaturiskas-pokalbis-su-tauru-kensminu-46392 ]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *