Naujas muziejus kaip procesas (tęstinumai, įtrūkiai ir gražūs sutapimai)

2018 m. spalio 31 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Skaidra Trilupaitytė

Š. m. spalio 18-21d. keturių dienų maratonu Vilniuje prasidėjęs MO muziejaus atidarymas buvo startas, pasak organizatorių, „pilnas gyvybės, garsų, balsų ir, žinoma, žMOnių“. Pagal starchitekto Daniel Liebeskindo projektą sostinės senamiesčio siluetą iškirto balta aštriabriaunė dėžė, daugumą kultūros žMOnių įvykis taip pat „iškirto iš koto“ (tokios greitos naujo muziejaus realizacijos Lietuvoje dar nematėme), supurtė šventiniu šurmuliu. Pasak Marijaus Gailiaus, visa tai „turėjo sukelti Stendalio sindromą arba bent estezę ir ekstazę. Vilniuje buvo susprogdinta meno bomba“.[1] Po smūginio įspūdžio galima džiaugtis ne vien žiniasklaidoje gausiai aprašytu pristatymu, bet ir pagalvoti, kaip didžiausias privatus modernios dailės muziejaus „įsipaišo“ į platesnį egzistuojančių institucijų kontekstą. Juolab, jog dar prieš statinio atsiradimą MO jau gyvavo kaip ekspozicinių patalpų neturintis Modernaus meno centras, o Danguolė ir Viktoras Butkai Lietuvos kultūroje žinomi jau ne vienerius metus.

Lankantis dabartinėje parodoje „Visas menas – apie mus“ (kuratorė Raminta Jurėnaitė) ne pirmą sykį į dienos šviesą ištrauktus kūrinius galima buvo permąstyti naujoje aplinkoje ir per „lietuviškos tapatybės prizmę“, kaip siūlė parodos rengėjai. Tačiau apžiūrinėjant į kelias temas susiskirstytus maždaug 300 darbų (iš 5000 objektų rinkinio) neapleido mintis ir apie sudėtingesnius organizacinius klausimus bei tolimesnę lietuviškojo meno reprezentavimo perspektyvą. Tarkim, kalbant apie kolekcijos įveiklinimą svarbus tampa valstybės bei privataus sektorių santykis. Individuali iniciatyva šiuo atveju susidūrė ir net savaip susipynė su valstybės kultūros politika, todėl jau dešimtmetį besitęsianti MO istorija aprėpia ir bendresnius procesus.

Su biotechnologijomis ir genų inžinierija dirbusio sovietmečio mokslininko gana staigus tapsmas turtingu verslininku ir galiausiai kultūros mecenatu vyko daugeliu požiūriu keistoje dinamiškoje visuomenėje. D. ir V. Butkai nemažai keliavo, užsienyje pradėjo domėtis garsiais muziejais, kaupė neišdildomus įspūdžius. Galiausiai jiems šovė į galvą mintis, kad kažką panašaus galima būtų sukurti namie. Susipažinę su meno šedevrais kaip eiliniai, ekspertiniame meno pasaulyje nedalyvaujantys žiūrovai, verslininkai neslėpė susižavėjimo tuo, ką pamatė. O svetur į akis visų pirma krisdavo, jog modernaus meno šventovės būdavo pilnos edukacinių iniciatyvų, neva sunkiai suprantamus šiuolaikinio meno kūrinius apspitusių vaikų, į žinovo statusą nepretenduojančių smalsuolių. Žmonių dėmesio nestokojantis ir nenuobodus muziejus atrodė būtent tai, ko trūko Lietuvoje.

Ir, rodės, trūko visai nedaug, jog pagaliau taptume „normalia“ (suprask, vakarietiška) šalimi. Lietuvos kultūra – jau nebe „posovietinė“, o ir kultūros politika jos strategų lūpomis jau kadaise buvo žadėjusi „pilnai susitvarkyti“ (sunku būtų ir išvardinti progas bei datas, Seimo sprendimus ir ministerijų nutarimus, turėjusius tą naująjį normalumą paskatinti). Vis dėlto netikėtomis mentaliteto samplaikomis intriguojančio (po)sovietmečio tradicijos praslydo ir į naujojo tūkstantmečio laiką bei status quo puoselėjančias struktūras. Šalies narystė ES nesuteikė ilgai lauktų garantijų meno kūrėjams mokesčių srityje, nuo vadinamųjų europietiškų standartų šviesmečiais atsilieka ir apgailėtini kultūros darbuotojų atlyginimai. Įstatymai ir formaliosios taisyklės gali būti pakeisti pernakt. Tačiau tapo akivaizdu, jog neformalūs nerašyti įpročiai kartais tęsiasi ne vieną dešimtmetį (panašiai kaip kai kurių institucijų vadovų kadencijos). Artinantis valstybės šimtmečio jubiliejui valdžia pasiuntė menininkams signalą, jog nacionalinių įstaigų asignavimams lėšų neliks. Visai neseniai žiniasklaida vėl pastebėjo, jog “pirmasis specialiai pastatytas privatus meno muziejus Vilniuje atidarytas tuo metu, kai Finansų ministerija planuoja beveik 6 mln. eurų sumažinti asignavimus, skirtus kultūrai kitų metų biudžete.[2]

Tokiame kontekte MO siekia ne tik pagyvinti – išjudinti ir praplėsti – Lietuvos moderniojo ir šiuolaikinio meno istorijos pasakojimo galimybes. Naujasis muziejus ėmėsi klibinti ir tranzitinėje būklėje užstrigusius kultūros politikos reikalus. Kaip minėta, svarstant apie tokį klibinimą pažangos ir modernizacijos retorika gali būti kiek apgaulinga. Verta nepamiršti, jog po nepriklausomybės atgavimo jau išgyvenome ne vieną daug žadančios pradžios momentą ir ne vieną nusivylimą; išnaudotos kai kurios puikios galimybės, tačiau būta ir neišsipildžiusių ar net nepagrįstų lūkesčių. Vis dėlto įsijungus į ES bendriją prasidėjo ir paviršiuje ne visada matomi reikšmingi pokyčiai, pagausėjo tarptautinių intelektualinių mainų, kūrybinių kelionių bei ligi tol nematytų iniciatyvų. Visuomenė norom nenorom darėsi atviresnė, kultūrinė įvairovė tapo ne tik vadovėliniu raktažodžiu. Vis labiau brendo ir kritinė naujojo meno savimonė, klojusi simbolinius pamatus taip pat ir tam, ką matome šiandien.

MO muziejus, 2018. Norbert Tukaj nuotrauka

Pvz., radikali miesto kaita ir viešųjų erdvių nykimas provokavo alternatyvas ir kultūrinę opoziciją, kuri regimuoju pavidalu išsikristalizavo 2005 m. pavasarį, kai šalia šviežiai uždaryto kino teatro “Lietuva” susibūrė ligi tol precedentų neturėjusi pro-testo laboratorija. Tyliai ir ne itin skaidriai pastatą privatizavę verslininkai čia buvo numatę greito pelno šaltinius. Tačiau nemaža kultūrinės visuomenės dalis staiga nedviprasmiškai pasipriešino anuomet įprastai laukinio kapitalizmo „neišvengiamybei“. Dar po dešimties metų, 2015 m. kovo mėn. sklypą su kino teatro liekanomis įsigijusios bendrovės „MMC projektai“ įkūrėjas V. Butkus galiausiai žiniasklaidai prasitarė, jog šioje vietoje ruošiasi statyti ne komercinės paskirties patalpas, o tik muziejaus pastatą. Naujieji valdytojai simboliškai perkalibravo sovietmečio urbanistinę erdvę, o „naivuolių menininkų“ noras išlaikyti miesto kultūrines funkcijas, pasirodo, nebuvo vien utopinė svajonė. Taigi kolekcionierių inicijuotą konversiją netiesiogiai lėmė ir naujasis sąmoningumas „iš apačios“.

Žinoma, reikėtų minėti ir kai kurias politines injekcijas „iš viršaus“. Ypač 2009 m. Lietuvos Tūkstantmečio ir Vilniaus Europos kultūros sostinės įvykį, kurio metu prasidėjo ir vėliau pagreitį įgijo Vilniaus meno mugės, formavosi kai kurių galerijų tarptautinė veikla, stiprėjo į ankstesnio laikotarpio kūrybą labiau orientuotas Vilniaus aukcionas. Vis dėlto Lietuvos dailei 2009 – ieji svarbiausi buvo dėl to, jog duris pagaliau atvėrė Nacionalinė dailės galerija, kurios kolekcijai teko itin daug profesionalų dėmesio, taip pat ir kritikos. Pastarąją didele dalimi lėmė tai, jog institucija kūrėsi ne kaip ilgamečius lūkesčius atliepiantis naujas muziejus, bet kaip Lietuvos dailės muziejaus padalinys. NDG tiek fizine, tiek retorine prasme atsiskyrė nuo bendros šio muziejaus politikos. Tačiau pusiau-viešas prieštaringų ekspozicijos sudarymo aplinkybių aptarinėjimas anuomet išryškino ir institucinį tęstinumą.

Tarp šiuolaikinio meno atstovų tvyrojo nepasitenkinimas visų pirma dėl to, jog NDG tik minimaliai eksponavo naująjį meną. O bent šiek tiek susipažinusiems su realia biudžeto situacija akis badė finansavimo stoka. Juk po nepriklausomybės atgavimo valstybinė naujų kūrinių užpirkimo sistema patyrė savotišką kolapsą. Nors muziejų rinkinių saugotojai ir toliau teikdavo pasiūlymus, o Kultūros ministerijos komisija ir skiriami bendri finansai lemdavo tiek LDM, tiek ir M.K. Čiurlionio dailės muziejaus objektų įsigijimą, itin santūri valstybės parama neįgalino adekvačiai formuoti pereinamojo laikotarpio vizualiojo meno vaizdo. Todėl ir NDG vadovė Lolita Jablonskienė anuomet ne veltui primygtinai pabrėžė, jog 2009-aisiais žvelgėme ne į kokią nors inauguracinę dabarties meno parodą, o į „ekspoziciją, parengtą iš LDM rinkinio“.

MO muziejus, 2018. Norbert Tukaj nuotrauka

Atsidarius NDG, maždaug tuo pat metu pradėjo ryškėti ir kolekcionierių Butkų iniciatyva (R. Jurėnaitės kuruotų parodų pavidalu), ilgainiui pavadinta Modernaus meno centru, kas jau šiandien pristatoma kaip “Lietuvos dailės aukso fondas nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų“. Mecenatai akcentuoja, jog valstybinėje NDG pristatomas šiuolaikinio meno vaizdas yra neadekvatus nepriklausomybės laikotarpio įvairovei, todėl jiems norėjosi išspręsti vadybos ir nevisaverčio reprezentavimo problemas. Kitaip tariant, ne vien surinkti dirbtuvėse vis dar tūnančius svarbius sovietmečio kūrinius (anuomet ideologiškai „neteisingi“ darbai funkcionierių ne itin domino), bet ir koreguoti Lietuvoje drastiškai sunykusią užpirkimų sistemą. Žinia, čia linksniuojami valstybinis ir privatus muziejai skiriasi ir savo dydžiais, ir administravimo ypatumais bei finansavimo modeliais, todėl nekorektiška būtų švaistytis vienprasmiškais vertybiniais verdiktais. Vis dėlto, kad ir kokios būtų individualių kolekcionierių galimybės kurti Lietuvos dailės naratyvus, NDG visada išliks pagrindine nacionalinės auksinės kolekcijos sergėtoja, nors ir ne monopolininke. Egzistuoja valstybinių muziejų ir privačių rinkinių savininkų bendradarbiavimo būdai, veikia įvairūs skolinimosi parodoms mechanizmai, o apie tolimesnį bendravimą su kolekcionieriais bei kitais muziejais kalba visų institucijų vadovai.

Sunku nuspėti, ar pasakodamas savas istorijas „žmogui iš gatvės“, ir tuo pat metu – labiau patyrusiems kultūros dalyviams, MO muziejus taps NDG savotišku papildiniu, stipriu konkurentu ar pastarosios light versija. Autoriai daugmaž tie patys. Tiesiog visiems nuolatos teks pri(si)minti, jog MO tikslas yra ne tiek ekspertinio kultūrinio kapitalo auginimas (žinoma, tai neišvengiama, ką rodo ir tolimesnis parodų planas), bet jaunimo lavinimas, pramoga platesnei publikai. Atraktyvia aplinka viliojantis Mo šiandien turi daugiau šansų nei bet kuri kita institucija atvesti už rankos nepatyrusį žiūrovą prie meno ir jį savaip auklėti. Tą byloja ir raktiniai atidarymo žodžiai – kūrybiškumo platforma, dinamika, vyksmas. Norą būti arčiau žmonių, įsilieti į kasdieninį miesto gyvenimą iliustravo ankstesnės MMC iniciatyvos (kalbančios Vilniaus skulptūros, Literatų gatvės projektas ir pan.). Kaip teigė D. Butkienė: „Mes tikrai norime, kad žmonės, niekados nesusidūrę su menu, nebijotų ateiti, rastų draugišką terpę, draugišką aplinką“; be to, pasak kolekcionierės, vienas iš muziejaus uždavinių yra „įgalinti žmones kažką veikti <…> būti aktyviais piliečiais.[3]

MO muziejaus atidarymas. Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Beje, tiek NDG, tiek ir MO duris atvėrė ne visai planuotai. Nacionalinę dailės galeriją ketinta atidaryti dar 2007 m., pirmosios Lietuvos dailės parodos šimtmečio proga, tačiau publika ją išvydo jau šventiniais Tūkstantmečio ir VEKS metais, kas buvo labiau gražus sutapimas, nei išankstinis sumanymas. Panašiai nutiko ir su MO, kuris pastatytas tik iš trečio karto, po dviejų prieš tai nepavykusių konkursų (pirmasis, kur kas didesnis, pastatas planuotas Neries krantinėje prie NDG, kitas – jau buvusio „Lietuvos“ kino teatro vietoje). Taigi ir paskutinysis sėkmingasis variantas atsirado ne dėl jubiliejaus. Pasak Butkaus, tai yra “sutapimas, bet labai gražus sutapimas. Malonu įvardyti, kad tai yra šimtmečio dovana arba šimtmečio projektas. Ir mūsų atidarymo scenarijus buvo paremtas būtent skaičiumi 100.“[4]

Šioje vietoje tarsi pasakoma, jog MO negali egzistuoti atsietai nuo valstybės; ne vien todėl, jog eiliniams valstybės piliečiams (labiau, nei ekspertams) šis muziejus pirmiausiai ir skirtas. Ne kartą minėta, jog tai – mecenatų dovana savo šaliai, tačiau institucijos išlaikymo klausimas lieka atviras. Bendra visų kaštų suma, anot V. Butkaus – maždaug 600 000 EUR per metus. Šiai sumai pritraukti sukurtos finansinės schemos, daug vilčių dedama į naujojo muziejaus vadybinius resursus, vis dėlto savininkų minimi hipotetiniai pajamų šaltiniai nėra savaime garantuoti. Gražią iniciatyvą siekiama „perduoti Lietuvai“, tačiau tam visų pirma reikia kietų valdiškų pasižadėjimų. Politikai dovanos kol kas kratosi. Anot D. Butkienės, „siūlėmės padovanoti muziejų valstybei ar miestui, tačiau šiandieninė situacija tokia, kad tiesiog nėra kam tos dovanos įtekti“, mat „visi puikiai suvokia, kad muziejų priėmus, reiks jį išlaikyti.[5]

V. Butkus taip pat kažkada yra kalbėjęs, jog Lietuvoje turime tikrai geros dailės, tiesiog potenciali tarptautinė publika to nežino, visai panašiai, kaip ir mūsų „paprastasis“ pilietis. Todėl vienas svarbesnių MO uždavinių ir būtų simboliškai įteisinti, išpopuliarinti sukauptą meną jį „išsukant“ kur kas plačiau, nei dabar. Tai, deja, labai sunkus uždavinys. Mat meno vertę (post)kapitalistiniame pasaulyje nustato ne emocinis „patinka-nepatinka“ principas (žmogui iš gatvės toks pažinimo būdas, žinoma, svarbus), bet meno rinka. O tarptautinės meno rinkos epicentruose Lietuvos dailininkų kūriniai beveik necirkuliuoja. Čia mintimis vėl tenka grįžti į nelemtąjį sovietmetį. Dauguma MO kolekcijoje sukauptų kūrinių gimė tada, kai Lietuvos visuomenė buvo uždara arba dar tik vadavosi iš uždarumo gniaužtų, todėl atvirame ir seniai globaliame meno pasaulyje lietuviškieji tapybos, skulptūros ir grafikos objektai nėra tokie populiarūs, kaip didieji pasaulio vardai. Vienetiniai pastarojo laikotarpio artefaktai parduodami per muges ar siauresniais kanalais, tačiau ankstesnių dešimtmečių darbai nėra didelis jaukas užsienio aukcionuose. Taigi, nepaisant Lietuvos menotyrininkams kai kurių nuo seno žinomų atvejų[6], lietuviškasis aukso fondas nėra aiškiau įvertintas tvirta plataus pripažinimo valiuta.

MO muziejaus atidarymas. Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Kol kas sunku spėlioti apie Lietuvos meno populiarinimo būdus platesniame, galbūt regioniname, kontekste. Nei chronologinės pradžios taškai, nei menininkų vieta istorijoje nenustatoma visiems laikams – įprastos hierarchijos kartais pakoreguojamos netikėtomis aplinkybėmis. Viena tokių aplinkybių ir yra MO atsiradimas, iliustruojantis žaismingus Butkaus samprotavimus apie investicijas ir „išvesticijas“ (mecenato sukurptas terminas). Natūralu, jog kaupiant simbolinį kapitalą tokie žodžiai kaip kaina ar investicinė grąža praranda šaltą racionalų skambesį. Skola – dar viena iš pirmo žvilgsnio paradoksali mecenatystę apibūdinanti (ne)finansinė sąvoka. Ne sykį girdėjome, jog sąmoningi turtingieji savo kolekcijas paverčia viešąja gėrybe ir tokiu būdu atiduoda savotišką duoklę juos užauginusiai visuomenei. Taigi retoriškai gali būti orientuojamasi ir į platųjį pasaulį, ir priešinga kryptimi. Pvz., vasaros pabaigoje Užupyje atidarytas (nors ir ne iki galo atviras) Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ – kito turtingo kolekcininko Rolando Valiūno iniciatyva – deklaruoja kultūros vertybių gražinimo į savo šalį intencijas (centras siekia surinkti ir pristatyti užsienyje išbarstytą mažai žinomą istorinį lituanistikos paveldą). Nepaisant skirtingų užmačių ir santykio su žiūrovais ar valdžios struktūromis, kaip minėta, ilgalaikę sėkmę tegali garantuoti autoritetingi arbitrai, kurie ir suteikia kūriniams ar jų rinkiniams atitinkamą statusą.

Galbūt savalaikis privačių institucijų iššūkis ne tik šalies politikams, bet ir naujiems Lietuvos turtuoliams paskatins netikėtas edukacinės veiklos kryptis? Arba išjudins puikių, tačiau globalioje meno rinkoje nedalyvaujančių (taigi „prasimušti nespėjusių“) vietinių menininkų gretas? Šiaip ar taip, kultūros gyvenime jau dabar įvyko reikšmingas poslinkis. Kalbu ne apie meninės raiškos naujoves ar besiplečiančius kritinio sąmoningumo akiračius, bet dar vieną žingsnį link „normalios“ visuomenės. Kultūrinio planavimo literatūroje kartais ne be ironijos teigiama, jog kiekvienas save gerbiantis miestas privalo turėti gerų restoranų, madingų parduotuvių ir netoli centro esantį menininkų kvartalą (pastarosios rekomendacijos paveikumu galima įsitikinti žvilgterėjus į šypseną neretai keliančias pastangas Vilniaus Užupį turistams pristatyti kaip naująjį Monmartrą). Tenka pripažinti – Lietuvos sostinę šiandien išties reprezentuoja kone visi minėti ingredientai, Šiuolaikinio meno centras, taip pat ir Nacionalinė dailės galerija, užsienio mugėse vis dažniau dalyvaujančios galerijos bei naujas libeskindiškas muziejus, kurio MoMA emblemą primenantį ženklą akimirksniu atpažins kiekvienas nors kiek prakutęs moderniojo meno geografijoje. Tikėkimės, šiame mieste nepristigs ir kultūrinio turizmo bei lavintis vis labiau trokštančios publikos.

MO muziejaus atidarymas. Ryčio Šeškaičio nuotrauka

[1] Marijus Gailius, „Mano MO, mano“, Literatūra ir menas, 2018 10 26.

[2] „MO muziejaus įkūrėjas V.Butkus: su D.Libeskindu susitarėme per 3 sekundes“, www.lrt..lt, 2018 10 18

[3] „MO muziejaus įkūrėjas V.Butkus:..“, ten pat.

[4] Ten pat.

[5] Kęstutis Šapoka, „Prieš startą. Pokalbis su viena iš MO muziejaus įkūrėjų Danguole Butkiene“, Kultūros barai, 2018 nr.9.

[6] Vienas reikšmingiausių sovietmečio dailės rinkinių svetur yra JAV Rutgers Universtiteto Zimmerli meno muziejui 1991 m. padovanota Norton ir Nancy Dodge‘ų nonkonformistinio meno kolekcija.

Straipsnio autorius:
Skaidra Trilupaitytė - menotyrininkė, kultūros politikos tyrinėtoja, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja, Lietuvos kultūros tarybos narė.

Komentarai

  1. Arvydas Každailis

    Dėkoju ir sveikinu p.p. Butkus sukūrus pirmą tokį, neeilinį muziejų Lietuvoje. MMO yra privačios ir asmeninės kultūrinės iniciatyvos vaisius. Architektūrinis sprendimas, mano požiūriu, įdomus ir funkcionalus. Negaliu nepastebėti ponios S. Trilupaitytės rašinyje nuoskaudos ir nostalgijos, kad MMO neseka ŠMC kosmopolitine politikos linija (apibrėžtų teritorijų įsisavinimo). Laikau MMO pozicoją teisinga ir adekvačia Lietuvos kulturinei situacijai – išsaugoti kultūrinį tapatumą, bet ne savitikslėmis naujovėmis veržimosi į kosmopolitinę rinką.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *