Nauja skulptūra kairiajame Neries krante

Vilniuje, kairiajame Neries krante, priešais Pedagoginį universitetą, baigta statyti Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“.  Tai ore pakibusį pilkapį primenantis kūrinys, sujungiantis pakrantės peizažą ir žemės meno tradicijas.

Skulptūros statybos darbus vykdė ir rėmė UAB „Inžineriniai tinklai“.

R. Antinio skulptūra „Puskalnis“ sukurta įgyvendinant „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ Viešųjų erdvių humanizavimo programą, skirtą šiuolaikiškai įprasminti atvirą miesto erdvę. Dar dvi šios programos skulptūros – Mindaugo Navako „Dviaukštis“ ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ – Neries krantinėje pastatytos šių metų pradžioje.

Projekto architektas – Linas Tuleikis,  konstruktorė – Jūratė Vašeikienė, koordinatorė – Elona Lubytė.

Projekto partneriai: UAB „BONARTA“, „Skulptūrų zona“ (Kaunas).

„Puskalnis“

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Roberto Antinio skulptūra „Puskalnis“ sujungia Neries pakrantės peizažą ir žemės meno tradicijas. Tai skulptūra, pratęsianti į aukštį pakrantės vingio formą – atrodo, kad iš žemės išauga natūralus tramplinas. Jis primena ore pakibusį pilkapį ir suteikia netikėtą žvilgsnio perspektyvą.

„Puskalnis“ pastatytas ant Neries krantinės briaunos priešais Pedagoginį universitetą. Žvelgiant iš apačios, nuo upės, skulptūra atrodo kaip slenkančio debesies šešėlis. Kadangi kiaurai žemės kauburį nutiesti vamzdžiai, krantine einantis žiūrovas gali matyti ne tik slenkančio „debesies“ siluetą, bet ir tikro dangaus plotus, žybsinčius pro vamzdžių angas.

„Dviaukštis“

Tai monumentali skulptūra iš granito, primenanti archajiškus statinius ir išryškinanti Vilniaus architektūrinio peizažo ypatumus. Mindaugo Navako skulptūra kviečia žiūrovą patirti pirmykščių formų poveikį tiesiogiai – įeinant į skulptūros vidų ir ją apeinant. Viršutinėje skulptūros dalyje sumontuotas ametisto geodas.

M. Navakas – vienas iškiliausių Lietuvos skulptorių, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Baltijos asamblėjos premijos ir Herderio prizo laimėtojas, atstovavęs Lietuvai Venecijos bienalėje, dalyvavęs reikšmingose tarptautinėse meno parodose.

„Krantinės arka“

Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“ sukurta iš metalinių dalių, atkartojant Neries krantinės formą. Ji pastatyta netoli tos vietos, kur veikia menų platforma „Kultflux“. Toliau už jos stovi Energetikos muziejus su senovinių mechanizmų ekspozicija ir modernus Lietuvos energijos pastatas. „Krantinės arka“ atkartoja Neries krantinės formą ir kontrasto būdu išryškina Karaliaus Mindaugo tilto konstrukciją.

V. Urbanavičiaus skulptūra iš tolo primena į paviršių iškilusią architektūrinę – komunikacinę konstrukciją. Tokia „vamzdžių“ estetika arba funkcionalių elementų iškėlimas į pastato paviršių yra būdingas postmodernios architektūros bruožas. Vienas pavyzdžių – Pompidou centras Paryžiuje.

„Krantinės arka“ sumontuota iš dujų vamzdžių – tai šiuolaikiškas energetiniais tinklais susaistyto pasaulio komentaras. 2008 m. Venecijos architektūros bienalėje estų menininkai dujų vamzdžiu sujungė Rusijos ir Vokietijos paviljonus. Vladas Urbanavičius savo skulptūros projektą sukūrė anksčiau ir akcentavo ne politinius, o estetinius ir socialinius aspektus.

Tai skulptūra, kviečianti diskutuoti apie meno viešojoje erdvėje paskirtį ir tikslus, aktyviai reikšti savo nuomonę.

Apie Viešųjų erdvių humanizavimo programą:

“Vilniaus – europos kultūros sostinės 2009” Viešųjų erdvių humanizavimo programa buvo sumanyta kaip alternatyvios miesto vizijos kūrimo ir diskusijų platforma, kuri keistų sustabarėjusį požiūrį į meną viešojoje erdvėje. 2008 m. buvo paskelbtas konkursas, kuriam menininkai siūlė skulptūrų eskizus konkrečioms Vilniaus erdvėms. Pateiktą medžiagą vertino tarptautinę skulptūrinių projektų organizavimo patirtį turinti komisija. Atrinkti Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus ir Roberto Antinio projektai buvo toliau tobulinami ir derinami su architektais, paveldosaugininkais, dailės specialistais.

Visos trys skulptūros – tai konkrečiai vietai sukurti modernių formų kūriniai. Šiuolaikiniam menui vieta labai svarbi. Kūrinys ne šiaip “įstatomas” į vietą, jis  yra ta vieta. Toks konkrečiai vietai skirtas menas apibrėžiamas “site-specific”(įvietinto meno) terminu. Skulptūra kuriama atsižvelgiant į būtent tos vietos kultūrinį ir socialinį kontekstą, landšafto ypatybes.

Būtent tokiu kūrybos  principu vadovaujasi didžiausią tarptautinį pripažinimą pelnęs Miunsterio “Skulptūrų projektas” (pagrindinis kuratorius – Kasparas Konigas), vykstantis kas10 metų nuo 1977-ųjų. Žinomi menininkai kviečiami į Miunsterį kurti darbus, kurie eksponuojami gatvėse ir aikštėse, parkuose ir kapinėse, prie upės ir prie bažnyčios, požeminėje perėjoje ir viešajame tualete, autobuso stotelėje ir prieplaukoje 100 dienų, o paskui išmontuojami arba nuperkami ir lieka visam laikui. Projekto metu neišsiskiriantis Vokietijos miestas tampa turistų ir meno visuomenės traukos centru, prilygstančiu Venecijos bienalei. Kitas svarbus skulptūrų projektas – Artscape Nordland Norvegijoje (kuratorė Maaretta Jaukkuri). Jo pagrindinė idėja – kad meno kūrinys sukuria vietą ir veikia aplinkos suvokimą pačiu savo buvimu.

www.vilnius2009.lt informacija