Narcisyphus goes Thrash. Džiugo Šukio paroda „Kūno tęsiniai“ galerijoje „(AV17)“

2019 m. rugsėjo 18 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė

 

Sisyphus was a king,
So clever he tricked the gods,
And for this was condemned
To roll a boulder up a hill.
The boulder would then roll back
And Sisyphus would roll it up again,
Ad eternum.
Cleverness has been a punishable
Offence since the beginning of time.
Camus slapped a smile on Sisyphus’
Face and made a point:
“One must imagine Sisyphus happy.”
Joy can be found in the struggle itself.
Now imagine the Grecian king
Holding a smartphone and capturing
His own image, under strain of the rock.
A myth updated to our post-modern age:
Joy no longer lies in the struggle itself,
But in making sure everyone
Observes us while we struggle. [1]

Žmogus, pakliuvęs į situaciją, kai norai arba lūkesčiai viršija fizines jo kūno galimybes, susierzina, ir pradeda daug apie tai kalbėti, tada imasi veiksmų. Vėl ir vėl. Pradeda konstruoti mechanizmus savo negalėjimą kompensuoti – kad galėtų pakilti aukščiau negu įprasta (kaip Otto Lilienthal 1896-aisiais ne ypač sėkmingai – nusilaužė kaklą), išjudinti per sunkius objektus, transformuoti erdvę… Žodžiu, kovoti prieš sunkio ir svorio jėgas. Vėl ir vėl. Toks yra ir pagrindinis Džiugo Šukio parodos leitmotyvas: tyrinėjami fizinių kūnų ir aplinkos santykiai, kuriuose būtent žmogaus kūnas desperatiškai bando užimti dominuojančią poziciją.

Parodos pavadinimas „Kūno tęsiniai“ siūlo apie eksponuojamas konstrukcijas ir įrankius galvoti kaip apie savotiškus patobulinimus, potencialiai įgalinančius žmogų neįprastai elgtis. Tačiau pasinaudoti jais kažkaip nepavyksta – neaišku, kaip jie turėtų veikti, nes kreivi pastoliai užgriozdina koridorių – žiūri, kad neįsivarytum rakšties. Sunkius kūnus išjudinantis įrankis pats atrodo nepajudinamas, o kambario viduryje įspraustas statybinis kranas iš viso sukelia įtarimą, kad viskas… absurdiška? beprasmiška? netikra? Būtent. Na, bent jau taip siūlo parodos aprašymas.

Nors Šukio skulptūriniai objektai išvaizda ir artimi schematiškai paprastaĩ ir logiškai minimalizmo krypčiai, jai būdingas nuasmeninimas autoriaus išmušamas video performansais. Viena vertus, bandymas ištrinti menininką kaip formos ir medžiagos valdovą, paliekant tik smalsią, judrią ir ieškančią, viskam atvirą jo figūrą [2] video performanse gali būti įžiūrimas (juk, jei kas nors užtikrintai kartoja tą patį judesį, pats repetatyvumas, pakankamai ilgai žiūrint, tikriausiai sudaro prasmės įspūdį). Kita vertus, destruktyvūs veiksmai – talžomas, mėtomas, į šaligatvio bortą braukomas skardos gabalas – atliekami prieš dokumentuojančią kamerą, kelia įtarimą, kiek pačios absurdo ir beprasmybės sąvokos nėra tik hashtag’ai, žymintys nesibaigiančią kančią tam, kad būtų lengviau ją surasti pertekliniame nusivylimo žmogaus fiziniu kūnu sraute. Netransliuojamas gestas – tikriausiai beprasmis, tiesiog kamuotis neužtenka – svarbu, kad žiūrėtų.

Joy no longer lies in the struggle itself,
But in making sure everyone
Observes us while we struggle.

Video performanse Sizifas, savo pastangas fiksuodamas kamera ir pats savo atvaizdą kabindamas ant galerijos sienos, gali tapti savotiška Narcizifo versija, beprasmybę paverčiančia užloopintu vaizdiniu, kuriame jo likimas priklauso ekranui. Jo akmuo yra jo savastis. [3] Tik tą akmenį parodos atidarymo metu ištinka agresyvūs Narcizifo gestai: betoninis luitas paverčiamas mušamuoju instrumentu. Svorio kategoriją kaip kūrybinę atspirtį pasitelkiantis autorius groja sunkią muziką, taip tarsi testuodamas aplinkos ir talžomos masės ryšį. Mušamo, daužomo kūno sukeltos vibracijos išjudina svorį ir garso pagalba išsklaido jį po erdvę [4] ir atrodo, kad viskas… absurdiška, beprasmiška ir šiek tiek abejotina. Narcisyphus goes Thrash?

Sugrįžtant į pradžią ir dar kartą stabtelėjant prie Džiugo Šukio parodos pavadinimo – Kūno tęsiniai – jis iš tiesų atrodo kaip prie ekspozicijos priklijuotas, tačiau jai nepriklausantis žodžių junginys, trumpinantis žvilgsnį iki žmogaus kūno ir kūriniais jį paneigiantis. Atsidūrusi parodoje be aprašyto karkaso, arba bent jau be kūno tęsinio sąvokos, galėčiau galvoti apie vienoje erdvėje esančių skirtingos prigimties kūnų santykį, performanso vibracijomis suliejamą į vienį, kuriame visų kūnų atomai suvirpa bendru absurdu.

Each atom of that stone, each mineral flake of that night filled mountain, in itself forms a world. The struggle itself toward the heights is enough to fill a man’s heart. [5]

 Bet jei netransliuojamas gestas – beprasmis, tiesiog kamuotis neužtenka – svarbu, kad žiūrėtų.

You go, Narcisyphus.

[1] Mr Woods, Narcisyphus, 12/10/18. https://www.poempigeon.com/poem/21404/narcisyphus/

[2](AV17)GALLERY, Džiugo Šukio parodos “Kūno tęsiniai” aprašymas.

[3] Jo likimas priklauso jam. Jo akmuo yra jo savastis.
Albert Camus, Sizifo mitas, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Vilnius: Baltos lankos, 2007.

[4] AV17)GALLERY, Džiugo Šukio parodos “Kūno tęsiniai” aprašymas.

[5] Albert Camus, The Myth of Sysiphus, http://schmieder.fmp-berlin.info/collectibles/pdf/sisyphos_eng.pdf

Kiekviena šito akmens kruopelytė, kiekvienas mineralo žybtelėjimas šitam nakties apgaubtame kalne jau pats savaime – ištisas pasaulis. Jau vien sunkaus kopimo į viršūnes pakanka žmogaus širdžiai užpildyti. (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė).

Nuotraukos: (AV17) galerija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *