Nacionalinėje dailės galerijoje - aštuntasis pokalbių ciklas „Vieta. Erdvės antropologija“

Rugsėjo 20 d., ketvirtadienį, 20 val. NDG auditorijoje prasideda ARCHITEKTŪROS [pokalbių] FONDO rengiamas aštuntasis pokalbių ciklas „Vieta. Erdvės antropologija“. Ciklą pradės Dalios Čiupailaitės paskaita „Socialinė įvairovė neoliberaliame mieste: architektūros vaidmuo“.

„Vieta. Erdvės antropologija“

Aštuntasis Architektūros [pokalbių] fondo ciklas pristato antropologinį žvilgsnį į architektūrą ir kartu kviečia patyrinėti architektūrą kaip socialinį reiškinį, atkreipti dėmesį į socialines jos atsiradimo priežastis, veikimą ir įtakas. Pirmiausia architektūra yra erdvės modeliavimas, o erdvė – esminis patirties matmuo, todėl svarbu suvokti, kokios konkrečios fizinės, juslinės, istorinės ar socialinės savybės mus supa bei perprasti, kaip jos verčia mus elgtis, judėti, jaustis ir mąstyti. „Erdvė“ nuo Dekarto Vakarų kultūroje suvokiama kaip abstrakti idėja. Ji įsivaizduota tarsi tąsi tuštuma, kuri gali būti pildoma įvairiais fiziniais ir socialiniais parametrais. Realybėje ši abstrakcija neegzistuoja, nes kiekviena reali erdvė neatskiriama nuo daugelio konkrečių savybių. Kartu su modernistinio mąstymo kritika, nukreipta prieš abstraktų ir universalų architektūros kaip formos ir funkcijos apibrėžimą, pastaraisiais dešimtmečiais šiuolaikinėse erdvės studijose vis labiau įsigali „vietos“ terminas. „Vieta“ – tai konkreti, lokali, spalvota ir veikli erdvė, kuri riboja ar skatina, kontroliuoja ar įgalina, įkvepia ar slegia, taip pat ji gali būti triukšminga, guodžianti, džiugi ar tyli.

Susidomėjimas socialiniu erdvės vaidmeniu į architektūros studijas įtraukė ir socialinių mokslų disciplinas. Kaip viena ar kita vieta sukuriama ir kodėl ji vienaip ar kitaip veikia – bando atsakyti antropologiniai erdvės tyrimai. Šiame paskaitų cikle pakviesti pranešėjai iš skirtingų perspektyvų žvelgia į architektūrines vietas, nagrinėdami jų socialinę įvairovę, nusikaltimų geografiją, vaikų mobilumą, architektūros socialumą bei vaizduotės architektūrą – architektūros įvaizdžius kine.

Dalia Čiupailaitė. „Socialinė įvairovė neoliberaliame mieste: architektūros vaidmuo“

Dalia Čiupailaitė yra Vilniaus universiteto sociologijos katedros doktorantė, rašanti disertaciją socialinės įvairovės mieste tematika. Savo darbe doktorantė nagrinėja miesto segmentacijos, homogeniškumo ir įvairovės klausimus: kaip reiškiasi, kaip yra valdomas, įgyvendinamas ar naikinamas skirtumas mieste, kokia jo erdvinė išraiška ir koks miesto planuotojų bei architektų vaidmuo šiuose procesuose. Dalia tyrinėja Vilnių, kaip ypatingą miesto kaitos atvejį.

Žlugus posovietiniam blokui, o kartu ir valstybiniam socializmui, dauguma valstybių tampa po-socialistinėmis, o po Antrojo pasaulinio karo valstybių planuoti ir jų lėšomis plėsti miestai tampa neoliberaliais. Socialinė įvairovė – urbanistikos ir miesto studijų klasikų vertinta kaip miesto esmė – mažėja, auga segregacija, kita vertus, įvairovė tampa paskutiniu urbanistikos mados klyksmu. Kyla klausimas, koks architekto vaidmuo šiame procese? Paskaitoje bus kalbama apie architektūrą kaip socialinę praktiką, sąveiką ir procesą. Taip pat bus kviečiama diskutuoti apie tai, kokią socialinę, urbanistinę, architektūrinę miesto raidos kryptį renkamės po-socialistiniame Vilniaus mieste.

Renginys nemokamas, be registracijos.