Mykolo Saukos paroda „Vaikų kambarys“ VDA parodų salėse „Titanikas“

2023 m. sausio 9 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Iki sausio 31 d. Vilniaus dailės akademijos parodų salės (I a.) „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veikia Mykolo Saukos paroda „Vaikų kambarys“. Tai iš medžio drožtų objektų instaliacija, pasižyminti tais pačiais „saukiškais“ bruožais – ironija ir atmosferiškumu, puikiu amato išmanymu (šiuo atveju orientuojantis į dievdirbiškąją tradiciją). 

Autorius apie ją pasakoja:

Prieš trejus metus užsidariau dirbtuvėje su medžio kaladėmis ir ėmiau drožti. Turėjau ąžuolo rąstų, kelis liepos kamienus, pasitaikė ir uosis, ir pušis. Nebuvo svarbu, kokios rūšies medis, ėmiau, kas po ranka. Svarbu buvo nesustoti. Pradžioje nežinojau, ką drožiu, bet vieną dieną, kai pjausčiau šviežią, dar šlapią liepos kamieną, – prisimenu, kad tada aiškiai jutau jo kvapą – supratau, kad turiu daryti vaikų kambarį. Tuo metu žinojau šį tą apie vaikų kambarius. Prieš trejus metus, kai pradėjau dirbti, juos buvo madinga puošti egzotinių gyvūnų motyvais, vėliau į madą atėjo tapetai su upėmis, medžiais ir kalnais. Šiemet vėl grįžo safario gyvūnai, bet jau kartu su gyvūnais iš tvarto. Dabar itin madingos jais siuvinėtos pagalvės. Bet apie tai daugiau nesiplėsiu.

Mano vaikų kambarys turėjo būti iš medžio, todėl, kad medis man visada rodėsi vaikiškas ir naivus. Geriausiai naivumą su medžiu susiejo Jano Huso nuo laužo mestelėta frazė O šventas naivume, kai senė pasilenkė į ugnį, kurioje buvo deginamas eretikas, įmesti dar malkų. Greičiausiai Husas tylėjo, kosėjo arba jau buvo miręs, kai senė metė malkas, nes žmogus, gyvas deginamas ant laužo, miršta greitai, uždusęs pirmaisiais dūmais.  Bet kur daugiau dėti gražias frazes, jei ne į mirštančio žmogaus lūpas? Kaip ten bebūtų, medis liko susietas su naivumu, – galvoju apie medines vestuves, medinius juokus, visus tuos nebrandžius medinius dalykus.

Dirbau elektriniais įrankiais. Kai kurie, užėję į studiją, jų buvo nedaug, man siūlė pasinaudoti staklėmis – esą jau yra vietų, kur galima nesunkiai frezuoti medį penkių ašių staklėmis. Bet juk visi žino, kad penkių ašių staklės skirtos laužyti kaulams, o geriausia medį apdoroti grandininiu pjūklu ir disku gyvulių kanopoms šveisti, tai patikimiausios darbo priemonės. Bet galbūt ir taip galvoti – naivu.

Taip praėjo treji metai.

Vienas, o gal keli ąžuolo rąstai buvo smarkiai prarūgę ir skleidė aitrų šlapimo dvoką. Bet visi, kurie užeidavo į studiją, visų pirma pagirdavo kvapą, nepaisant jo aitrumo, paskui jie greitai išeidavo. Aš diena iš dienos sėdėjau dirbtuvėje, todėl ilgainiui nustojau justi bet kokį kvapą, ir tai ne dėl persirgtos ligos, o iš įpratimo. Dingus kvapui, dingo ir ryšys su medžiu. Tada nusprendžiau, kad jau laikas baigti.

Mykolas Sauka

Mykolas Sauka (g. 1989 m.) – mokėsi K. Būgos gimnazijoje Dusetose, 2014 metais baigė skulptūrą (MA) Vilniaus dailės akademijoje. Gyvena ir kuria Vilniuje.

Fotografijos: Rusnė Šimulynaitė

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *