Mūsų vasaros praslinko susitikusios. „Patalai ir purslai. Laisvalaikis XX–XXI a. Lietuvos dailėje“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Atvažiavęs į kurortinį miestelį šalies vakaruose, pirmiausia rengiausi nueiti prie jūros ir nusikirpti nagus.

Nuėjau prie jūros, nusikirpau nagus, pamečiau žirkles. Išsimaudžiau, palaksčiau pakrante šūkaliodamas nesąmones, išsitryniau rankšluosčiu, kol oda ėmė maloniai dilgsėti. Po to sėdėjau ir debilo žvilgsniu žiūrėjau į jūrą.[1]

Jam būdingu stiliumi Sigitas Parulskis pradeda savo pirmąjį romaną Trys sekundės dangaus (2002). Žinoma, pirmiausia dėl jūros, o gal dėl debiliško žvilgsnio į ją, ši įžanga man siejasi su parodos „Patalai ir purslai“ (kuratorės Austėja Tavoraitė, Eglė Juocevičiūtė, Goda Aksamitauskaitė), veikiančios Nacionalinėje dailės galerijoje, tema. Kas yra laisvalaikis? Kada jis prasideda ir kada baigiasi? Kuo laisvalaikis skiriasi nuo darbo? Kaip atsiskleidžia tautos identitetas per skirtingas laisvalaikio formas? Definicijų yra daug. Vienas iš laisvalaikio apibrėžimų ar bent jau atributų galėtų būti darbai, kuriems niekada nerasdavai laiko. Atostogų/laisvalaikio metu pagaliau turi progą, sakykim, aplankyti meno parodą, parašyti jos apžvalgą arba nusikirpti kojų nagus.

„Pataluose ir pursluose“ maudosi daugiau kaip šimtas įvairių kartų lietuvių menininkų, tarp kurių yra tokie lietuvių dailės atletai kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Antanas Samuolis, Antanas Žmuidzinavičius. Jie sėkmingai eksponuojami greta šiuolaikinio meno danguje vis ryškiau ir jau gerokai ilgiau nei tris sekundes pulsuojančių Augusto Serapino, Mildos Dainovskytės, Mišos Skalskio. O kur dar nepriklausomo Lietuvos meno veteranai Patricija Jurkšaitytė, Darius Žiūra, Artūras Raila, Jurga Barilaitė ir kiti.

Incognito liksiantis Nacionalinės dailės galerijos darbuotojas man kadaise yra minėjęs, kad vienas iš pikantiškesnių Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fonduose laikomų eksponatų, deja, nepatekusių į šią parodą, yra tautos patriarcho Jono Basanavičiaus kojų nagai. Sunku pasakyti, kokiomis aplinkybėmis jie buvo nukirpti – ar tai buvo darbo ar poilsio rezultatas. Tai privertė suformuluoti idėją, kad aiškių bruožų, apibrėžiančių laisvalaikį ar poilsį, kaip, beje, ir meno kūrinį, nėra. Jeigu žiūrėjimas į jūrą debilo ar „sveikojo“ žvilgsniu gali būti laikomas poilsiu, tuomet tokiu gali būti ir kojų nagų kirpimas. O kad kojų nagai gali būti meno kūriniu, mes žinome senų seniausiai.

And the cotton is high

Jeigu kalbėčiau grubiai, ilgai nedvejodamas sakyčiau, kad „Patalai ir purslai“ yra optimistiška, gero linkinti ir potencialo pakylėti dvasią turinti paroda. Čia sunku rasti vietos karui, ligoms, badui ir kitoms pasaulį gniaužiančioms negandoms (na gal tik užtikrintai į pražūtį žmoniją vedančiai klimato kaitai, juntamai Mišos Skalskio video kūrinyje „Honey For Blood“ (2019). Štai vienas iš įrodymų. Vos įžengus į parodą, kairėje ant sienos kabo 1989 m. sukurtas konceptualus Alekso Andriuškevičiaus darbas Aš jaučiuosi gerai, man sekasi puikiai iš ciklo „Pasikartojimai“. Šiame savo logika XX a. antros pusės konceptualistų Jenny Holzer, Lawrence Weiner, Joseph Kosuth kūrinius primenančiame darbe žodžiai Aš jaučiuosi gerai ir Man sekasi puikiai pakartoti po dvidešimt šešis kartus. Tarytum geros savijautos ir neapleidžiančios sėkmės receptas būtų tie magiški pakartojimai. Kartok šiuos nepretenzingus sakinius kaip mantrą ar maldą, pavyzdžiui, kasryt pabudęs, kasvakar prieš miegą arba kaskart užėjęs į parodos erdvę, ir viskas bus puiku.

Nors užrašyti dar sovietinės santvarkos laikais (anuomet kūrinys, žinoma, skleidė gerokai daugiau ironijos), Andriuškevičiaus sakiniai susisieja su šiandien internete, pavyzdžiui, Youtube kanaluose aptinkamomis afirmacijomis, išsakomomis maloniais įvairaus plauko buitinės psichologijos ir psichiatrijos gidų balsais. Aš esu draugiškas ir man patinka bendrauti su žmonėmis arba ateitis šviesi, aš žvelgiu į ją su viltimi ir džiaugsmu kartojimas padeda išbristi iš depresijos ir nerimo maurų, atgauti pasitikėjimą savo jėgomis (I can do it!), ir gyventi visavertiškesnį, puikesnį gyvenimą.[2] Andriuškevičiaus Aš jaučiuosi gerai, man sekasi puikiai yra tarytum neoficialus parodos motto, lentelėje iškalti žodžiai, kabantys prie įėjimo į darnius namus. O tuo pat metu – ir scenarijus mikro performansui, kuris, jei atliktas teisingai (26+26), labai tikėtina, užtikrins žiūrovui pozityvią parodos patirtį.

Bet kalbėti(s) norisi švelniai (S. Parulskiui, tarp kitko, prieš mirtį irgi norėjosi švelnaus). Taip, kaip kalba Gailės Cijūnaitytės Kalbantis kubas (2022). Jaunosios kartos menininkės kūrinio personažė kalba aptartojo Andriuškevičiaus kūrinio kalba, ir jie neabejotinai rastų bendrų sąlyčio taškų. O fizinis kontaktas čia neišvengiamas ir netgi būtinas, nes palietus senos diskotekos šviesomis švytintį minkštą kubą, apvilktą švelniu trikotažu, kūrinys aktyvuojamas, ir užsimezga kūrinio bei jo suvokėjo pokalbis. Palytėtas Cijūnaitytės darbas prabyla maloniu, padrąsinančiu, lengvai koketišku jaunos moters balsu, paglostančiu ausis pozityvumo prisodrintais – Good!, Ei… Puiku!, Taip, Twist me upside down. That’s great! Kubo dvikalbystė, konkrečiai gimtosios ir anglų kalbų žodžių bei frazių maišymas – šiuolaikinės kasdienybės simptomas. Kaip ir iš ateities namų žaislo vidaus sklindantis paslaugus moteriškas balsas. Tik priešingai nei labiau robotiškos didžiųjų korporacijų panelės Siri, Cortana ar Alexa[3], Cijūnaitytės kūrinio protagonistė, beje, kalbanti savo kūrėjos balsu, nevykdo šeimininkų jai paskirtų techninių, skaitmeninių bei namų apyvokos užduočių, o kuria spalvines gamas emocijų registre.

Daug kur parodoje sutinkama kiliminė danga ir žiedu kūrinio environmentą juosianti draperija sukuria intymią erdvę. Ji tarsi galinė kišenė žioji vientisame ir besąlygiškai atvirame parodos architektūros pamušale, suteikdama žiūrovei progą patirti retą privatumo momentą. Joje minkšta, taktiliška, jauku – tarytum namie (ne veltui šį darbą kuratorės įkurdino parodos „Namų“ kertėje).

Cijūnaitytės Kalbantį kubą inspiravęs kubas ROMPA yra viena iš daugelio Lietuvos kompanijos „Slaugivita“, prekiaujančios neįgaliųjų technika, sensorinės integracijos bei medicinos įrangos produktais, siūlomų prekių. Labiau nei kai kurie kiti, giliau į meno dirvoną įaugę parodoje pristatomi meno kūriniai, Cijūnaitytės darbas yra pasiekiamas plačiam spektrui žmonių, įskaitant autizmo, raidos, kalbos, regėjimo sutrikimus turinčius parodos lankytojus. Šiuo aspektu kūrinys reikšmingai praplečia jau ir taip platų „Patalų ir purslų“ horizontą.

It’s too close for comfort

„Patalų ir purslų“ architektūra kuria atviros erdvės įspūdį. Joje papildomų sienų tėra dvi, ir tik jos, drauge su jau aptarta Cijūnaitytės „buveine“, skaido vienalytį parodos peizažą. Mažoji stovi maždaug salės viduryje ir atlieka labiau funkcinę rolę. Ant vienos jos pusės – būtinoji parodos informacija, ant kitos – keletas kūrinių. Didžiosios rolė daugiau konceptuali. Ji atriboja dalį salės erdvės, sukurdama apendiksą, pakrikštytą „Svetur“.

Parodoje it nedidelės oazės lūkuriuoja architektų Vlado Suncovo bei Povilo Marozo sukurti baldai – mažos apimties darbams eksponuoti skirti staleliai medinėmis kojomis ir geltonais stalviršiais bei sėdėjimui pritaikytos įvairių formų metalinės turkio spalvos konstrukcijos, aptrauktos kilimine danga. Šalimais jų stūkso smėlio maišais paslėgti metaliniai stendai. Juose kabo sovietiniai sveiką gyvenseną skiepijantys plakatai bei ekranai, transliuojantys video kūrinius ir vaizdinę medžiagą iš skirtingų Lietuvos istorijos laikotarpių. Šiais trim minimalistiškais įrankiais architektai grakščiai manipuliuoja parodos erdve, pramindami takelius parodos lankytojų pasivaikščiojimams, įkurdindami poilsiavietes jų atokvėpiams. Kaip įprasta Nacionalinei dailės galerijai, geriausiai šios panoramos dinamiką galima suvokti tyrinėjant parodos architektūrinę struktūrą iš antro aukšto balkono.

Viena vertus, šie funkciniai architektūriniai objektai apsemia sąmonę kurorto įvaizdžių vandeniu, kuriame geltonieji staleliai asocijuojasi su trapiomis ir lengvai transportuojamomis pliažo kėdėmis, sėdimųjų baldų linkiai primena jūros bangų ir kopų keteras, o smėlis maišuose galbūt iš Baltijos kranto, kas žino. Kita vertus, minkšto baldo sąvoka siejasi su intymia namų aplinka. Švelnus kiliminis sėdimų baldų audinys kviečia nerūpestingai klestelėti į jo glėbį ir akcentuoja verčiau žmogaus susikurtą nei gamtos dovanotą poilsį. Tai parodos patalai, į kuriuos galima susisupti bent metaforiškai, jei ne praktiškai – paradoksalu, kad šie baldai ne itin patogūs. Remdamasis į jų liežuvius greičiau įsitaisysi skoliozę (grožis nesiliauja reikalavęs aukų) nei įsitaisysi poilsiui.

Sizzlin’ like a snare

Šį kontrastą (arba jo iliuziją) tarp išorės ir vidaus, poilsio namie bei pliaže paryškina ir parodos kuratorinė sandara. Kaip teigia geltoni efemeriški užrašai ant sienų, tuo pačiu metu esi ir namie, ir prie jūros (ir mieste, ir už miesto, ir svetur). Tai savotiškai suintensyvina dar dvi parodos atmosferą sėkmingai kuriančios medijos – šviesa ir kvapas.

Jaukus parodos apšvietimas yra drauge ir dirbtinis, ir natūralus – jis primena ir vėlyviems skaitiniams lovoje įjungtos lempelės šviesą, ir šešėliuojančią vakarėjančios saulės šviesą, galbūt tokią, kokia matoma ar nujaučiama monumentalioje Giedriaus Kazimierėno drobėje Atsisveikinimas su saule (1987). Tuo tarpu Mildos Dainovskytės sukurti Poilsio kvapai (2022), sklindantys iš penkių „ausyčių“, pritvirtintų skirtingose parodos vietose, susieja skirtingas parodos dimensijas per šnerves. Miestas trenkia tabaku, degalais ir gėlėmis, o prie jūros dvelkia vandens augalais, saulės „nukepinta“ (Mildos žodis) žole ir šilta oda. Specialiai parodai sukurti Dainovskytės kvapai yra geras meno kūrinio ir kuratorinio užmojo sąjungos pavyzdys, padedantis kuratorių išskirtus penkis parodos skyrius charakterizuoti per daugybines jusles.

Kita vertus, prisirišimas prie šių poilsio lokacijų yra ir šiek tiek limituojantis. Kartais norėtųsi, jog kūriniai būtų labiau siejami remiantis ne ikonografija, bet plastinėmis kūrinių savybėmis – erdve, spalva, kompozicija. Kuratorių padiktuotas linijinis parodos skaitymas – iš namų į miestą, iš miesto į užmiestį, iš užmiesčio į pajūrį, iš pajūrio svetur – žinoma, yra tik vienas iš daugelio įmanomų. Iš tiesų jis gana paradoksaliai kontrastuoja su atviros parodos, kuriančios nevaržomą judėjimo laisvę ir siūlančios daugybinius naratyvus, idėja. Einant pasiūlytu maršrutu, ant sienos kabančius daugiausia tapybos kūrinius galima perskaityti kaip nepertraukiamą frizą, kuriame vaizduojami svarbiausi XX ir XXI a. Lietuvos laisvalaikio momentai. Čia juodbruvis Antanas Samuolis pozuoja prie patefono, augalota Raimundo Sližio moteris mažomis rankytėmis dėlioja pasjansą, infantiliški Jadvygos Nalivaikienės valakampiečiai gulinėja upėje ir ant kranto, o Lino Jusionio paprigunčikai šokčioja begravitacinėje erdvėje.

Kryptingą judėjimo trajektoriją sudrumsčia geltonieji stalai, masinantys apžiūrėti ant jų patiektų muziejinio tipo darbų turinį. Čia greta reikšmingų meno kūrinių, tokių kaip Veronikos Šleivytės ir Algirdo Šeškaus fotografijos, eksponuojami nežinomų autorių piešiniai, saldainių popierėliai, sovietiniai ir Smetonos laikų proginiai vokai, mažo formato tekstilės darbai. Tarp kitko Algirdo Šeškaus renesansas, kaip jį įvardija kuratorius Adomas Narkevičius[4], sėkmingai tęsiamas ir šioje parodoje. Kuratorės neatsispyrė drumzlinai fotografo kūrinių patinai ir įtraukė bent po vieną, o kartais ir gerokai daugiau autoriaus nuotraukų ant kas trečio geltonviršio stalo. Kiek labiau intriguojantis negu klasika tapusios Šeškaus fotografijos yra pirmą kartą oficialioje parodoje rodomas autoriaus tapybos darbas Parke (2022), kabantis frize ties miesto žyma. Neabejoju, kad greitai Šeškaus tapyba bus plačiai rodoma, apie ją bus daug kalbama ir galbūt net rašoma.

Nepaliaujamas judėjimas, tai atsitraukiant nuo ant sienų eksponuojamų didesnio formato darbų, tai prisiartinant prie ant stalų rodomų mažųjų kūrinių, tai prisėdant prie video medžiagos, kuria dinamišką parodos patirtį. Mankštinamas ne tik besikaitaliojantis žvilgsnis, tačiau ir kūnas – tai stovima, tai sėdima, tai klūpima (Cijūnaitytė), tai tysoma pusiau sėdomis (Augustas Serapinas Ekspozicijos saugotojų Janinos, Anelės, Audronės ir Zinos kėdės (2022), tai gulima (Dainius Liškevičius ir Linas Rimša High Culture Unexplored Dream (2004). Šis sveikatai naudingas kūno pozų kaitaliojimas yra vienas iš stipresnių „Patalų ir purslų“ kuratorystės nuopelnų. Jis leidžia išvengti didelėms parodoms būdingos stagnacijos ir padeda virškinti gausų „Patalų ir purslų“ turinį. Kartais atrodo, jog jau tuoj vemsi, kaip vemia fotografijų diptike Šeškaus įamžintas Andriuškevičius (šįkart Alfonsas), tačiau paguli ant vieno iš strategiškai parodoje įkurdintų Serapino šezlongų ir puotauji toliau.

Bought it at the five and dime

Kaip jau užsiminta anksčiau, riba, skirianti darbą nuo poilsio, dažnai plonytė, efemeriška ir sutartinė. Ėjimas į meno parodas, domėjimasis kūrinių autoriais ir jų praktikomis, valingas „akies šlifavimas“ (vėl Parulskis, tik šįkart Ernestas) – darbas ar poilsis? Šios parodos recenzijos skaitymas tau – darbas ar poilsis? Man jos rašymas – poilsis ar darbas? Atsakyti keblu. Dėl to net truputį kurioziška, kad paroda „Patalai ir purslai“, atkakliai siekianti būti apie laisvalaikį, didele dalimi vis dėlto tampa apie darbą. Kiek darbo įdėta vien į jos organizavimą – trys kuratorės, du architektai, daugiau nei šimtas autorių, šimtai kūrinių, skoliniai iš dvidešimt dviejų Lietuvos meno ir kultūros institucijų ir t. t. Kaip sako vienas iš Artūro Railos kūrinio Muziejau, pasislink (Roll Over Museum, 2004) personažų Saulius Stepulis, kalbėdamas apie 1983 m. Volkswagen Jetta motoro vamzdžių sistemą – „čia darbo, vienu žodžiu, labai daug“. Tą patį galima pasakyti apie „Patalų ir purslų“ parodą, kuri iš lankytojo reikalauja ne tik gerai paploninto akies lęšiuko, tačiau ir Lietuvos dailės istorijos išmanymo, orientacijos šiuolaikinio meno temų ir idėjų lauke bei gebėjimo pamatyti kūrinius skirtinguose kontekstuose.

Minėtasis Railos muziejus po gana ilgo laiko parvažiavo į Lietuvos nacionalinį dailės muziejų keturių spalvotų fotografijų ir video įrašo pavidalu. Iš dalies ši kūrinio versija tėra atšvaitas originalaus darbo, kuris 2004 m. eksponuotas Šiuolaikinio meno centre. Tuomet Raila į ŠMC atgabeno ne tik fotografijose vaizduojamus vokiškus automobilius Volkswagen bei Audi, tačiau ir jų savininkus. Railos meną apibūdinančios sąvokos „socialinė skulptūra“ bei „paroda kaip įvykis“ NDG parodoje nutrinamos būtent dėl readymade ir žmogiškojo (žmogaus kaip materijos) kūrinio elementų stygiaus.[5] Tai šį tą pasako ir apie institucinio meno raidą. Jeigu 2004 m. į meno erdvę atgabenti automobilį buvo sąlyginai nesudėtinga, tai 2022 m. tai padaryti daug kebliau dėl saugumo reikalavimų ir su jais susijusių kaštų. Nors tiek kuratorių, tiek autoriaus teigimu, užmojis atvilkti šiuo metu netoli Molėtų esančią ir vienoje iš fotografijų pavaizduotą raudoną 1983 Volkswagen Jetta buvo.

 „Šios „laiko mašinos“ liko įstrigusios laike, taip ir nepasiekdamos ateities“[6]

Šiandien šie 2015 m. Lolitos Jablonskienės užrašyti žodžiai skamba kaip išsipildžiusi pranašystė. Tačiau jei „Patalų ir purslų“ nepasiekė Scirocco, Jetta, 90 Turbo Quattro bei jų žmogiškieji avatarai, tai pasiekė Artūras Raila – iki šiol vienas originaliausių šiuolaikinių lietuvių menininkų, kurio kūrybos metodai ir idėjos, kaip matysime vėliau, tebeturi įtakos šiandienos menui.

Galvojant apie darbo sąvoką kaip meno kūrinio pagrindą, apie darbo reprezentavimą ir savotišką jo estetizavimą, galima prisiminti kitą Railos darbą, 2001 m. rodytą ŠMC vykusioje parodoje „NATO sienos“. Tąkart Raila už projekto įgyvendinimui skirtus pinigus nusamdė keturis prie darbo biržos sutiktus bedarbius, kurie už sutartą atlygį tapo projekto darbuotojais ir kūrinio atlikėjais. „Nesvarbu, koks darbas, svarbu pinigai“, – tuomet sakė jie.[7] O jų darbas buvo paprastas – nustatytą valandų skaičių pusmetrio atstumu vaikščioti palei vieną iš ŠMC sienų (projektiniai pinigai, beje, Railos teigimu, buvo skirti „sienai pagražinti“).[8] Įdomu tai, jog bedarbiai pradėjo kurti naujas darbo galimybes, perpardavinėdami savo darbo vietas kitiems bedarbiams už mažesnį atlygį. Argi ne puikus outsourcing pavyzdys į Europą eikliu žingsniu žengiančioje jaunoje valstybėje!

You got (wo)men you got (wo)men on your mind

Kodėl kalbu apie tai, kas 2001 m. nutiko ŠMC? Kaip tai siejasi su tuo, kas 2022 m. vyksta NDG? Tiek 2001 m. ar 2004 m. Railos pristatytuose kūriniuose, tiek „Pataluose ir pursluose“ žmogaus kūnas naudojamas kaip kūrinio medžiaga. Tai įdomiai išryškina aptariamą poilsio ir darbo dichotomijos iliuziją. Pirmiausia turiu galvoje Augusto Serapino specialiai šiai parodai sukurtą kūrinį Ekspozicijos saugotojų Janinos, Anelės, Audronės ir Zinos kėdės (2022). Šio kūrinio forma nauja, tačiau idėja jau matyta. 58-ojoje Venecijos bienalėje Serapinas rodė Kėdes salių prižiūrėtojams/-oms (Chair for the Invigilator) (2019). Tuomet pasitelkęs kėdes, primenančias paplūdimio gelbėtojų, Serapinas tiek fizine, tiek perkeltine prasmėmis išaukštino salių prižiūrėtojas. Autorius pabrėžė bienalės darbuotojų darbo privalumus, tokius kaip geresnį eksponatų matymą užtikrinantį žiūros tašką bei patogesnę darbo vietą, kartu iškeldamas jų figūras, kurios meno pasaulyje retai pastebimos, į pirmą planą.

Abudu Serapino kūrinius sieja readymade’as – suskleidžiamas dryžuotas paplūdimio skėtis. Šis elementas skatino komentatorius bienalėje gretinti Serapino kūrinį su tuomet Lietuvos paviljone eksponuotu čempionišku Sun & Sea (pirmą kartą rodytu 2017 m. Nacionalinėje dailės galerijoje). Tačiau jeigu bienalėje eksponuotos kėdės akcentavo vertikalę, tai „Pataluose ir pursluose“ Serapino kūriniai suveriami ant horizontalios ašies. Nauja kūrinio forma garantuoja aukštesnio lygio komfortą ir dar kokybiškesnį poilsį ne tik prižiūrėtojoms Janinai, Anelei, Audronei ir Zinai, tačiau ir parodos lankytojams, kurie gali nesivaržydami suglebti ant medvilninių gulto pagalvių (žinoma, jei jame neguli viena iš moterų). Ekspozicijos saugotojų kėdės yra funkcionalus meno kūrinys, sėkmingai komunikuojantis su parodos architektų sukurtais parodos baldais ir net nurungiantis juos patogumo atžvilgiu. Jeigu 2019 m. Serapino kėdės kvietė į meno pasaulį žvelgti iš aukšto, tarytum akcentuodamos kontrolę ir aktyvumą, tai 2022 m. jos, priešingai, spinduliuoja pasyvumą, siūlydamos stebėti meno atliekamus judesius apsnūdusiomis akimis. Galbūt su tuo susijęs ir trejų metų laikotarpis, skiriantis šiuos du (meno) pasaulius.

Serapino kūryba prasideda nuo žmonių ir yra apie žmones, tai jis yra deklaravęs ne vieną sykį.[9] Kaip kinivarpa autorius kantriai gręžiasi meno institucijos šerdies link ne tik fizine prasme (su grąžtu, pjūklu ar plaktuku), bet ir socialine – klausydamasis žmonių pasakojimų, megzdamas pažintis, tyrinėdamas vietos mitologiją per jos veikėjus.[10] Jeigu Railos kūrinio Už pinigus, skirtus projekto įgyvendinimui, autorius pasamdė keturis bedarbius, kuriuos surado prie Vilniaus darbo biržos medžiaga buvo keturi bedarbiai vyrai, sutikti prie valstybės institucijos, tai Serapino – keturios pagyvenusios moterys, sutiktos valstybės institucijos viduje. Priešingai negu Raila, Serapinas joms pinigų nemoka (tai daro LNDM). Galų gale jo meninė intencija, rodos, priešinga negu Railos – savo kūriniu labiau akcentuoja poilsį negu darbą, bent taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Siekdamas pažinti medžiagą, komunikuoju su Janina, Anele, Audrone ir Zina. Klausiu, kaip joms sekasi, ką jos skaito, ką manančios apie parodą bei Serapino kūrinį, kurio dalimi yra? Zina sako, jog ilsisi dirbdama, Anelė teigia, kad darbas jai poilsis, Audronė negalinti gulėti ant šezlongo dėl sveikatos problemų, o Janinai, jos žodžiais tariant, taip patogu darbe dar nėra buvę. Serapinas pabrėžia, kad kūrinys pilnai funkcionuoja tuomet, kai yra fiziškai naudojamas – jame ilsisi (dirba) prižiūrėtoja.[11] Transformuotos salių prižiūrėtojų darbo (poilsio) vietos ir žmogiškasis parodos elementas prisideda prie lankytojų ir kūrinių santykių apykaitos bei parodos idėjų mediacijos.

Lyginant su nesaukišku Saukos tapybos darbu Muziejaus salėse (1979), vaizduojančiu rūškanas salių prižiūrėtojas, tarytum varnas ant sniego tupinčias baltame muziejaus interjere (muziejus muziejuje, paroda parodoje), tuo pačiu metu ir savotiškai iliustruojantį bei kontrastuojantį su Serapino Kėdėmis, galima teigi, kad Serapinui pavyko. Jis ne tik suteikė poilsio Janinai, Anelei, Audronei ir Zinai, ne tik sukūrė dar vieną aukštos klasės šiuolaikinį meno kūrinį, tačiau ir, padedamas kuratorių, sėkmingai sukontaktavo su lietuvių dailės meistrais.

The world was new beneath a blue umbrella sky

Tuo tarpu darbas meno pasaulyje niekada nesibaigia (arba niekada neprasideda, priklauso, kaip žiūrėsi). Dar vienos daug žadančios jaunos menininkės Indrės Liškauskaitės Laiko planavimo instrukcijoje (2016–dabar) darbas ir poilsis koegzistuoja toje pačioje dienotvarkių visatoje. Liškauskaitė tiek darbą, tiek poilsį mato kaip lygiavertes gyvenimo užduotis, kurių svarbą atitinka jų dydis popieriaus lapelyje, o įgyvendinimą – nuspalvinimas viena iš autorės pasirinktų spalvų. Instrukcijose greta laisvalaikio veiklų „knyga“ ar „Dovilės gimtadienis“ atsiranda darbai – „susiūti mėlyną patalynės užvalkalą“ arba „nunešti taisyti kompiuterį“. Tačiau taipogi matome tokius įrašus kaip „tapyba“, vienoje iš instrukcijų liekančią neužtapytą, arba „Rupert exhibition opening“. Ar šios veiklos yra darbas ar laisvalaikis, gali pasakyti tik pati autorė, nors nebūtinai.

Du dalykai šiame kūrinyje mane domina labiau už kitus. Pirmiausia – tai, kad autorės darbas vis dėlto yra gana asmeniškas. Deramai išanalizavus visas po stiklu eksponuojamas instrukcijas, galima nemažai sužinoti apie Liškauskaitę, kaip žmogų. Pavyzdžiui, apie jos muzikinį skonį („King Krule“), kaip ir kada ji mankštinasi („21:30 ir 18:15 agility“), kad geria nepakankamai vandens („H2O“ užspalvintas dalinai). O dar daugiau – apie jos meninę veiklą šiuolaikinio meno pasaulyje. Kad ji domisi, siekia bei gauna kultūros finansavimą („Nordic mobility grant ataskaita“ bei „KT išlaidos“), kad komunikuoja su meno spauda („email artnews“), kad dalyvauja Lietuvoje vykdomuose meno projektuose („Verpėjos paraiškų vertinimo etapas“).

Antra, kad kūrinys nurodo ne tik į meno lauką, meno instituciją (NDG, Rupert, Open House Vilnius), tačiau ir į šią parodą, kurioje eksponuojamas. Ne kartą instrukcijose šmėstelėjusios „Austėja“ ir „Goda“ verčia manyti, kad kalbama apie „Patalų ir purslų“ kuratores Austėją Tavoraitę ir Godą Aksamitauskaitę. Nepaisant to, kad langelis „parašyti NDG“ vienoje iš instrukcijų liko nenuspalvintas, darbas buvo atliktas – kūrinys atsidūrė NDG. Remiantis šiomis nuorodomis atrodo, kad Liškauskaitės darbas tarytum nurodė į save patį ateityje. Panašu, kad priešingai negu Railos mašinos, kurios liko įstrigusios laiko kilpoje, Liškauskaitės Laiko planavimo instrukcija vis dėlto made it to the future. Didžiąja dalimi menininkės kūrinys greičiausiai buvo kuriamas be konkrečios meninės intencijos, tai yra, jis buvo dienotvarkės planavimo įrankis, instrukcija. Padedanti planuoti laiką, ji taipogi demonstruoja, kaip jaunai menininkei vertėtų naviguoti šiuolaikinio meno pasaulį, norint patekti į svarbias meno parodas tokiose institucijose kaip Nacionalinė dailės galerija.

Apžiūrėjus „Patalus ir purslus“, belieka smigti į lovą ir gulėti kryžiumi. Kaip guli Lino Jablonskio akvarele ir pieštuku atliktų kūrinių be pavadinimo personažai. Ji (2021) ir jis (2019) ilsisi greta vienas kito atskiruose viešbučio kambariuose parodos užsienyje. Jų kūnai tyso sustingę, aprengti formaliais drabužiais. Ilgas vakaras bare su klientais, parodos atidarymo afterparty, aktyvios komandiruotės pasekmės? Jablonskio piešinių balkšvumas bei linijų trapumas sustiprina pagiringą situacijos aurą. Figūros išnyra padūmavusiuose korporatyvinio pasaulio interjeruose kaip iš liūdnai pažįstamo sapno, kuriame žmogaus laisvalaikis virto darbu, o darbas – laisvalaikiu. Šis klasiškas vieno įdomiausių lietuvių piešėjų „diptikas“ tik dar kartą įrodo, kad šios sąvokos tėra dvi to paties besimainančio gyvenimo medalio pusės. Kaip sakė vienas populiaraus britų sitcomo personažas:

The world turns on its axis:

One man works while another relaxes[12]

***

A song that I had only sang to just a few

„Patalai ir purslai“ yra viena ambicingiausių parodų Lietuvoje per pastaruosius keletą metų. Ji turi savo garso takelį (Skalskis), kvapus (Dainovskytė), baldus (Marozas, Suncovas, Serapinas), augalą (Milda Laužikaitė Kur mano sodas, ten mano namai (2014/2022), tobulą parodos lankytoją (Antanas Gerlikas A Walk (2011), renginių programą (dviračių lenktynių stebėjimas su Linu Jusioniu, Saulės Noreikaitės mankštos parodos erdvėje, Audriaus Dambrausko filmų programa), greitai pasirodysiantį parodos katalogą, o dabar jau – ir antrąją apžvalgą.[13] Galima džiaugtis, kad paroda sudarė sąlygas naujų šiuolaikinių menininkų (Cijūnaitytės, Serapino, Dainovskytės) kūrinių sukūrimui. Tuo, kad dauguma kuratorių pasirinktų kūrinių – aukštos meninės vertės, o jų užmojis, nors ir šiek tiek paviršutiniškas parodos struktūros atžvilgiu, vykusiai įgyvendintas. Vienintelis, tačiau svarbus priekaištas, kurį būtina paminėti, – kad parodos kūrinių metrikose nėra minimos kūrinių atlikimo technikos ir/ar medijos. O juk nuo to iš dalies priklauso meno kūrinių suvokimas. Argumentai, kad tai būtų dar labiau apkrovę ir taip klampią parodą, kad pritrūko laiko bei rankų, yra antraeiliai. Tačiau nebesileiskime į detales. Svarbiausia – bendras efektas, o jis – paveikus ir įsimintinas.

Paroda veikia iki spalio 2 d.

***

Dėkoju vienai iš parodos kuratorių Austėjai Tavoraitei už atsakymus į klausimus ir suteiktą informaciją apie parodą, kūrinius bei menininkus.

Nuotraukos: Gintarė Grigėnaitė / Lietuvos nacionalinis dailės muziejus

[1] Sigitas Parulskis Trys sekundės dangaus, Baltos lankos, 2002, p. 7.

[2] Powerful daily affirmations for Anxiety, Chronic Stress, Panic Attacks by The Anxiety Guy, https://www.youtube.com/watch?v=SWESKYhETmQ

[3] Siri (Apple), Cortana (Microsoft), Alexa (Amazon) yra virtualios asistentės.

[4] LRT laida „Vizionieriai“ su Algirdu Šeškumi, https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000186170/dokumentinis-ciklas-vizionieriai-algirdas-seskus.

[5] Travis Jeppesen „‘The Diagnosis is Naïvety’: Artūras Raila’s Journey into the Woods“, Afterall (Autumn/Winter), 2015, p. 31.

[6] Lolita Jablonskienė „These ‘time machines‘ never made it to the future. They became stuck in a loop“. Iš esė „Navigating Through Chaos with Artūras Raila“, Afterall (Autumn/Winter), 2015, p. 47.

[7] „Nesu joks politinis menininkas“, Artūras Raila kalbasi su Alfonsu Andriuškevičiumi iš Lietuvos dailė: 1996–2005, p. 162.

[8] Ten pat.

[9] Augustas Serapinas kalbasi su Guy Mackinnon-Little, „Augustas Serapinas“ Tank Magazine, gegužė, 2019.

[10] Kalbėdamas apie fizines Serapino intervencijas į institucijos kūną, turiu omenyje kūrinius Georges (2014) M HKA, Antverpenas, bei Behind the Third World (2015), 6-oji Maskvos bienalė.

[11] „as Serapinas notes, the objects only perform their function when a person is sitting in them. This way the art, as well as the artist’s ideas, become activated and begin a longterm communication with the viewer.“ Iš Auguste Petre „The parallel timelines of art“ Art Territory, birželio 3, 2019.

[12] Britų serialo Peep Show penktojo sezono antra serija „Spin War“, pirmą kartą rodyta gegužės 9, 2008.

[13] Pirmąją parašė Alberta Vengrytė, https://artnews.lt/platesnis-suolis-mazesni-purslai-patalai-ir-purslai-laisvalaikis-xx-xxi-lietuvos-daileje-nacionalineje-dailes-galerijoje-74776