Mini galerija „Neverk“

Indrė Ercmonaitė. Mini galerija „Neverk”

Mini galerija „Neverk“ – nešiojamas abstrakčios meno galerijos „kampo“ modelis. Sukurtas 2014 metais kaip momentinė idėja – nunešti parodą į gamtą, leisti jai atsipalaiduoti. To juk norisi net ir parodoms – pasibūti gamtoje, be žiūrovų, be kritikos. Pirmoji buvo surengta tapybos paroda, kuriai pagal mastelį pritaikyta kukli kėdutė. Nunešus parodą prie Neries, paaiškėjo, kad tai absoliučiai nuostabu: galerija su paroda ilsisi, kol įvedami nauji kontekstai ir natūralus aplinkos poveikis – apšvietimas, šešėliai, netikėti praeiviai. O svarbiausia – kiekvienoje mini galerijos „Neverk“ lokacijoje režisuojamas padrąsinimas: „Neverk“ prie Neries arba „Neverk“ ant suoliuko, „Neverk“ per lietų, „Neverk“ medyje.

Galerija, suakmenėjusi festivalyje „Aritmija” V. Vazos skvere, 2022

Mini galerija ėmė provokuoti dialogą – kas yra parodų erdvė? Kaip mes suvokiame parodas? Ar galerijos arba kūrinių dydis yra svarbu? Kad diskusija vyktų, pirmiausiai ėmiau eksperimentuoti su kolegomis menininkais, kad patyrinėčiau, kaip mąsto kiti, kuriantys ekspoziciją tokioje mažoje erdvėje (54x44x22cm). Erdvė tokia maža, o darbai turi būti originalūs, tarpai tarp paveikslų svarbūs kaip patys paveikslai. Labiausiai nustebino, kad visi pakviesti menininkai į užduotį pažiūrėjo rimtai. Pirmoji dalyvė buvo tapytoja Simona Žilėnaitė. Kaip tyčia, ji tuo metu dirbo prie didžiulių drobių ruošdamasi personalinei parodai „Pamėnkalnio“ galerijoje Vilniuje, todėl parodą mini galerijoje „Neverk“ priėmė kaip iššūkį. Manau, jai iššūkis puikiai pavyko: kūrinius įrėmino į patį mažiausią įmanomą bagetą, įstiklino, ir sutarėme šią parodą parodyti kaip parodą-parodoje.

„Neverk“ kviečių lauke, Simonos Žilėnaitės paroda „Tsssss“, 2015

Paroda Simonos Žilėnaitės parodoje „Sakralu“, Pamėnkalnio galerijoje, 2016

Prisimenant šį parodos parodoje kontekstą bei apmąstant buvusias ir būsimas „Neverk“ lokacijas, galvoje skamba frazė iš knygos „Meninis tyrimas“[1]: „Epistemologijoje vyrauja mąstymas, kad kiekviena mokslo sritis pasižymi individualiu ontologiniu lauku – įvairūs reiškiniai egzistuoja ir yra atpažįstami to lauko ribose. Už jo ribų reiškiniai tampa migloti, ima netekti aiškių bruožų: vizualinio meno kūrinį pastačius scenoje, jis tampa scenografijos dalimi ir netenka kūrinio statuso; filme grojant muzikinę kompoziciją, ši netenka nepriklausomybės – tampa filmo emocinio poveikio dalimi. <…> Iš tiesų suvokiame, kad kaip tik tai ir yra epistemos užduotis – apibrėžti jos kontekstą.“ Taigi, natūraliai kirba klausimai, kas yra svarbiau: paroda, esanti mini galerijos ribose, ar parodos sąveika su erdve, kurioje atsiduria mini galerija, o gal pačios galerijos, kaip objekto, kaip medijos, atsiradimas naujame kontekste? Ar ši sąveika advekvati/ kontraversiška/ draugiška/ šmaikšti /aktuali? Įdomiausia yra sugretinimas ir pasvarstymai. Galbūt čia tiktų apčiuopti terminą postkuravimas[2], nors dauguma atvejų mini galerija „Neverk“ tiesiog pasiduoda atsitiktinumui. Kartais daug ką darome intuityviai, nepriskirdami veiksmų terminams, tik po laiko pamatome sąsajas.

„Neverk“ po Dano Aleksos instaliacija „Dialogas“ Energetikos ir technikos muziejuje, 2019

Kitas galerijos dalyvis buvo grafikas Artūras Rožkovas. Jam situacija buvo palankesnė, nes jis kaip tik tapė idealiai tinkančio formato drobes. Tuomet surengėme jaukų parodos atidarymą autoriaus studijoje. Jis sužaidė su mini galerijos pavadinimu „Neverk“ (angl. Don‘t Cry) ir tiesiog pasakė „Cry“. Rožkovas teigė supratęs, kad kurti mini parodą yra smagus žaidimas, galimybė transformuoti įprastą pasaulį neįprasto vaizdo rakursu, eksponuoti tikrus mini paveikslus pankuojant, neštis juos kur nori, atrandant naujas lokacijas, kad viskas būtų taip, kaip nėra, lipti ant stogo, nes taip reikia.

Artūras Rožkovas „Cry“, 2016

Kadangi mini galerija „Neverk“ savaime tapo neįpareigojančia erdve su minimaliais reikalavimais, menininkai, pajutę beribes galimybes, per keletą metų surengė nemažai parodų. Įdomiausia, man kaip galerijos kuratorei (juokais mane visi vadina galerijos direktore) yra tai, kaip artikuliuojama parodos mini galerijoje autoriaus vizuali kalba. Daug kas priklauso nuo to, kokio aplinkos poveikio siekiama. Menininkė Kristina Kurilionok pasitelkė bundančios gamtos kuklias spalvas, kurios bendroje kompozicijoje su paroda sukūrė stiprų tandemą. Tęsiant mintį apie besivystantį dialogą, jis vyksta tarp kiekvieno autoriaus ir parodos vis kitaip, nes autorius yra kūrėjas, parodos architektas ir fotografas, ir viskas viename.

Kristina Kurilionok „Escape plan failed, let‘s stick to reality“, 2016

Kartais parodas skiria nemaži laiko tarpai, nes nėra paprasta prikalbinti menininkus „sumažėti”, todėl vieną sykį tiesiog ėmiau ir atnešiau mini galeriją Algimantui Černiauskui. Prašau, štai – galerija, dabar padaryk joje parodą. Rezultatas buvo geras. Kadangi Algimantas yra socialus žmogus, jis nusprendė, kad padarysim tikrą šou: su daug žmonių, kalbėsime per mikrofoną, aš, kaip direktorė, pristatysiu parodą, o Algimantas padarys improvizuotą performatyvią parodą, kuri atsidarys mini galerijos ribose (ir už jų) jam bedeklamuojant poeziją. Tai tik sustiprino mano tyrimą apie diskusiją tarp mini galerijos „Neverk“ ir visko, kas aplink ją atsiranda. Visų pirma – žiūrovai, jie visais laikais yra patys svarbiausi. Šiuo mini atveju žiūrovai yra dviejų tipų: realaus dydžio žiūrovai ir mini žiūrovai (tai gali būti bet kas – gyvūnai, pritaikyti pagal mastelį žaislai, įsivaizduojami personažai).

Algimantas Černiauskas, „Kas numirė prie tavo durų?” https://www.youtube.com/watch?v=md4MHJ9-Y4I

Kalbant apie žiūrovus, įdomiausia buvo sudalyvauti muzikos ir meno festivalyje „Yaga Gathering: Absurdistan 2020“. Aišku, teko padauginti galerijos apimtis iki keturių mini galerijų, kuriose buvo pristatytos keturios instaliacijos: „Paveikslas irgi žmogus“, „Išskalbti gyvūnai“, „Pliušinių diagrama“, „Senovinis kambarys“. Tai buvo interaktyvios instaliacijos, kuriose buvo galima patiems pakoreguoti eksponatus, perstumdyti baldus, sukeisti vietomis detales.

Yaga Gathering: Absurdistan 2020

Turint daugiau mini galerijų, atsivėrė platesnės galimybės. „Neverk“ ėmė dažniau rodytis kaip galerija-eksponatas, kurti instaliacijas su teminiais interjerais. 2020–2021 m. instaliacijos „Vaivorykščių laboratorija“ ir „Siaubas, kaip žaibuoja“ buvo sukurtos Klaipėdos lėlių teatro Edukacinio centro rengtai parodai „Mažieji pasauliai“. Menų festivaliui Merkinėje „Aritmija 2022“ buvo sukurti net 3 variantai: „Neverk“ transformavosi iš mini galerijos į mini muziejų (su fortepijonu ir paveikslais aukso rėmuose); suakmenėjo – instaliavosi į akmenį ir apėjo akmenimis bei apsimetė akmeniu šalia kitų dviejų tikrų akmenų, taip pat virto kambariu, kuriame jautėsi vaiduokliška atmosfera su užkoduotomis vertybėmis UV šviesoje. Man, kaip galerijos kuratorei, svarbu, kad vyktų aktyvus socialinis galerijos gyvenimas. Buvimas instaliacijos kailyje ir integravimasis į festivalio ar parodos-parodoje kontekstą suteikia didžiausią puokštę netikėtumų, tikslingos publikos, teigiamų dialogų, reikiamo konteksto. Nepamiršiu, kaip Akvilina Šimkevičiūtė tiesiog nusinešė savo tapybos parodą ir instaliavo Kauno Sobore. Ji taip tiko interjere, kad nežinantis praeivis net nepastebėtų.

Akvilinos Šimkevičiūtės tapybos paroda mini galerijoje „Neverk“ – Kauno Sobore, 2020

Besivystant galerijai „Neverk“ kaip visapusiškai erdvei su chameleoniniu charakteriu, išbandant įvairias transformacijas, galerija atsigavo kaip parodų erdvė, į kurią grįžo menininkų solo parodos. Smagiausia, kad vienu metu mini galerijoje „Neverk“ gali vykti ne viena paroda, šiuo metu yra net keturios – Klaipėdoje, Švenčionėliuose ir dvi Vilniuje. Tai Pijaus Čeikausko keliaujanti paroda „Pijin mini ekspo“, Eglės Gudonytės „Monologas“, Evelinos Paukštytės „Neverk, ir tai ištirps: comic sans pasaka“ ir Adomo Žudžio „LINEARv2“.

Pijin mini ekspo, 2023

Eglė Gudonytė „Monologas“, 2023

Evelina Paukštytė „Neverk, ir tai ištirps: comic sans pasaka“

Evelina Paukštytė – prie NDG veiksme su mini galerija „Neverk“

Gegužės 26 dieną bus galima pamatyti iš arti visas šias keturias parodas vienoje vietoje – Mikalojaus g. 13, Vilniuje (dešiniau Šnekučio esančiose patalpose).

Trūksta žodžių apsakyti, ką reiškia sukurti galeriją iš trijų plokščių ir per devynerius metus tiek su ja nuveikti. Šis straipsnis yra pirmas žingsnis į šiuolaikinio meno pasaulį. Kaip galerijos „direktorė“ suprantu, kad privalau parašyti apie dalyvavusių menininkų palaikymą ir indėlį. Kartu užaugome nuo naujos galerijos ir „jaunos“ direktorės, ir be galo didžiuojuosi, kad mini galerija gali atlikti įprastas galerijos funkcijas. Galerijoje „Neverk“ eksponavęsi menininkai: Artūras Rožkovas, Simona Žilėnaitė, Kristina Kurilionok, Algimantas Černiauskas, Ieva Juršėnaitė, Rima Blažytė, Akvilina Šimkevičiūtė, Laura Valiukevičiūtė, Indrė Ercmonaitė, Agnė Gintalaitė, Pijus Čeikauskas, Evelina Paukštytė, Eglė Gudonytė, Adomas Žudys.

Pasaulyje yra be galo daug panašių mini galerijų entuziastų, su kuriais susipažinome ir palaikome ryšį. Kai 2014 metais ėmiau domėtis mini galerijomis, buvau radusi tik kelis bendraminčius, o dabar galerija „Neverk“ entuziastų yra įvardijama kaip vieną seniausių, ir bendruomenė sparčiai plečiasi. Veiklesni jau subūrė mini galeristus į „Mikro galerijų gildiją“ („Guild of Micro galleries“), išleido knygą „Mažyčių meno galerijų vadovėlis“ („Tiny art gallery manual“), balandžio 15-ąją minima Pasaulinė mažyčių meno galerijų diena (World Tiny Art Gallery Day). O didžiausias įvykis dar laukia – ateinančiais metais Londone vyks pirmoji mini galerijų paroda ir mini galeristų suvažiavimas.

Muziejus troleibuse

„Aritmija”, Merkinė, 2022. Fot. Romas Sadauskas

Indrė Ercmonaitė. Agnė Gintalaitė, Sidabriniai kūnai skaitmeninėms sieloms

„Neverk“ Facebooke – Neverk / Don‘t Cry

„Neverk“ Instagrame – minigallery_don‘t cry

„Never“ Weeblyje – https://www.indreercmonaite.com/minigallery_dontcry.html

[1] Juha Varto, Meninis tyrimas. Kas tai? Kas jį atlieka ir kodėl? VDA leidykla, 2022, p. 73

[2] Laima Kreivytė – disertacija: KURuoTI. Kuravimas kaip meno praktika ir politika