Mindaugo Navako skulptūrų paroda „Porcelianas rūmams” Sapiegų rūmuose

Iki liepos 15 d. Sapiegų rūmuose (L. Sapiegos g. 13, Vilnius) veikia Mindaugo Navako skulptūrų paroda „Porcelianas rūmams”.

Duris atveriančiuose Sapiegų rūmuose pristatoma vieno garsiausių lietuvių skulptorių Mindaugo Navako personalinė paroda. Joje susikerta baroko bei  šiuolaikinių Vakarų ir Kinijos kultūrų vektoriai. Navako piešiamame paveiksle  kietasis porcelianas, kadaise ištaigingai spindėjęs didikų ir imperatorienių rūmų menėse vazų, servizų, interjero detalių pavidalu, šiandien Vakaruose  dažniausiai matomas tualetuose ir vonios kambariuose. Iš jo pagaminti  unitazai, pisuarai ir praustuvės tapo asmeninės ir kolektyvinės higienos  atributais bei simboliais. Nepaisant porceliano kietumo, patvarumo ir  atsparumo, ši medžiaga paprastai siejama su delikatumu ir prabanga, Kinijos ir  kartu Europos iškilia praeitimi. Didelių gabaritų skulptoriaus kūriniai nurodo ne  tik kintantį medžiagiškumo prasmių ir asociacijų spektrą, tačiau ir pasikeitimus  pasaulinėje galios ir vertybių vertikalėje, kurioje kadaise taurumą ir prestižą įkūnijusi medžiaga virto santechnikos prekių pagrindu. 

Navako kūriniuose naudojamas porcelianas tiekiamas iš Slovjansko miesto  Ukrainoje. Iš Lietuvoje prieinamo prancūziško ir australiško porceliano  ukrainietiškasis pigiausias. Pradėdamas kurti porceliano skulptūrą autorius  pasirenka plastiko atplaišą, ją išlankstęs padaro gipso išlieją ir ima formuoti  objektą. Skulptūrų paviršiuje regimi gumbeliai, ranteliai bei raukšlės nėra  autoriaus rankų darbo rezultatas, veikiau dar viena imitacija. Navakas blefuoja  ir priešingai nei senieji meistrai, su atida dailindavę kiekvieną dirbinio detalę,  kuria savo kūrinius, kaip įprasta jo rūsčiai praktikai, plikomis rankomis, tačiau  grubius, grįstus brutaloku industriniu procesu. Parodoje dominuojančios pigios  statybinės medžiagos, įskaitant ukrainietišką porcelianą, taip pat iš tekstilės bei  plastmasės sukurti postamentai, nurodo mechanišką šiuolaikinės aukštosios  kultūros kūrimą pigiausiomis įmanomomis priemonėmis. Kita vertus, parodoje  figūruojantys marmuriniai pjedestalai primena apie didingos europietiškos  kultūros pamatus, ant kurių kadaise buvo statomi ir barokiniai Sapiegų rūmai. 

Į Sapiegų rūmus po kelių šimtmečių sugrįžtantis porcelianas – nebe toks, kokį prisimintų šių rūmų savininkai. Nebe tokia ir naujoji kultūra, kuriai jis  atstovauja. Navako dirbiniuose galima įžvelgti krikščioniškojo pasaulio simbolį žuvį, egiptietiškus sarkofagus, ateiviškus kokonus bei barokinius desertus  primenančias vazas. Navakui būdingas monumentalumas žengia koja kojon su  humoru. Gal todėl jo sukurtą „Porcelianą rūmams“ galima priimti kaip ironišką dovaną, pokštą apie didingą, tačiau iliuzišką praeitį. Navakas teigia: „Skulptūra  yra meno medija, kuriai suvokti reikia mažiausiai fantazijos. Ji labiau nei  piešinys, tapyba ar poezija yra čia ir dabar.“ Tai, ką žiūrovės ir žiūrovai mato  čia ir dabar, yra inovatyvaus lietuvių menininko fantazija, vėl stebinanti  unikaliu gebėjimu megzti pokalbį tarp formos, medžiagos ir kultūros. 

Teksto autorius ir parodos koordinatorius: Paulius Andriuškevičius

Komunikacija: Denisas Kolomyckis, Aistė Račaitytė, Emilija Filipenkovaitė
Tekstų vertimai ir redagavimas: Dangė Vitkienė, Alexandra Bondarev, Gemma Lloyd 

Fotografijos: Andrej Vasilenko