Iš miesto per požeminius tunelius link upės ir jos salų: protestas, kaip meninės raiškos forma

2020 m. vasario 23 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Aušra Trakšelytė

Pokalbis su menininku Kipru Dubausku apie Neries upės salų meninį tyrimą bei 2019 m. rudenį POST galerijoje, Kaune, surengtą parodą „36 kambariai“, sulaukusią nemažai gerų atsiliepimų. Tiesa, išsamesnių recenzijų apie šią parodą nepasirodė, todėl jai (kartu su menininku) ir nutarėme skirti didžiąją pokalbio dalį.

Projekto-meninio tyrimo „36 kambariai“, kurio pristatymas parodos formatu vyko 2019 m. spalio 24 d. – lapkričio 10 d. galerijoje „Post“ (Kaunas), atskaitos taškas – Konstantino Tiškevičiaus 1857 metais surengta mokslinė ekspedicija Neries upe, vėliau aprašyta knygoje „Neris ir jos krantai“. Pasakojai, kad savo ekspediciją, vykusią pavasarį (2019 m.), pradėjai toje pačioje vietoje kaip ir Tiškevičius, tik tyrimui pasirinkai ne pačią upę, o joje esančias salas. Kodėl savo meniniam tyrimui nusprendei pasitelkti būtent šį objektą, kokie motyvai?

Noriu tave patikslinti dėl pradinio kelionės taško, – Tiškevičius savo kelionę pradėjo Neries ištakose (Baltarusijoje), o aš toje vietoje, nuo kurios jis tęsė savo kelionę kelias dienas paviešėjęs Vilniuje. XIX a. ta vieta buvo vadinama „Naujoji prieplauka“. Kairėje upės pusėje matomas akmenimis grįstas šlaitas yra vienintelis ženklas, kad šioje vietoje kadaise jos būta.

Dėl meninio tyrimo motyvo – studijuojant mano kūryboje dominavo miestas ir jo struktūros, taip pat gatvės kultūra, underground’iniai miesto sluoksniai. Vėliau, išvykus gyventi į užsienį, susidomėjau psichogeografija, modernaus ir urbanizuoto miesto (priešingai nei tuometinis Vilnius) stebėjimais ir meninių strategijų pritaikymu neinstitucinėje aplinkoje. Sugrįžus į gimtąjį miestą, atkreipiau dėmesį kokiais tempais miestas keičiasi. Miesto periferinės zonos ar tušti ir neišnaudoti plotai tapo meninės praktikos „žaidimų aikštele“. 2013 metais su kolegomis inicijavome MINEO festivalius, vykusius kelis metus iš eilės. Jų metu rengdavome pasivaikščiojimus po pietrytinę miesto dalį. Sudarydami alternatyvius maršrutus ir ieškodami praėjimų dažnai kirsdavome privačias teritorijas. Visa surinkta informacija tapo „patirčių archyvu“.

Turai baigdavosi Žemuosiuose Paneriuose – slaptoje vietoje prie Neries upės vingio. Tai būdavo galutinis kelionės taškas. Ten pastatėme namuką, o pati vieta egzistavo pusiau kaip kūrybinė studija, pusiau kaip kurortas. Norint nugabenti medžiagas, skirtas namo statyboms ar renovacijai, reikėdavo konstruoti transportinius plaustus, kurie po kelionės upe buvo taip pat panaudojami kaip statybinės medžiagos. Ta vieta gyvavo 6 metus, tačiau praėjusią vasarą, buvo visiškai suniokota. Tai tapo ženklu ir postūmiu, kad reikia ieškoti naujos, mažiau pažeidžiamos vietos. Taip atsirado salos.

Salos, kaip naujo meninio tyrimo tema, man asocijuojasi su niekieno žeme, nes jų teritoriniu vieneto statusas nėra apibrėžtas. Taip pat jas sudėtinga pasiekti – nuo „įsibrovimo“ saugo pati upė. Dalis jų yra didelės ir senos, kitos dar tik besiformuojančios; vienos jau išnykusios (povandeninės), o kitos priešingai – plečiasi arba mažėja. Instinktyviai pajutau, kad tokia kryptis pratęstų ankstesnių meninių tyrimų problematiką. Dėl to realizavau tiesioginiu veiksmu pagrįstą kelionę – 170 km plaukimą upe iš Vilniaus į Kauną, kurios metu sudariau 50 salų atlasą. Vėliau pastebėjau įdomų faktą, kad pirmoji ir paskutinė salos turi ir kultūrinį kontekstą – į pirmąją salą buvo atkreiptas visuomenės dėmesys, kai Saulius Paukštys meninės akcijos metu norėjo ją pavadinti John’o Lennon’o vardu (šiai idėjai pasipriešino Žvėryno bendruomenė), o paskutinis taškas Kaune – Audriaus Karalio kelių metų projektas „Švento reikalo sala“, kurioje buvo įgyvendinta meninių akcijų serija. Taigi galima teigti, kad salomis domisi nebent menininkai arba mokslininkai, o miestiečiai ar savivaldybės potencialo neįžvelgia.

Įdomus ekspedicijos, kaip tam tikro tipo kelionės/žygio, fenomenas, menantis XVIII–XIX a. romantizmo, bet kartu ir kolonializmo laikmetį. Manau, kad ir tavo projekte yra romantizavimo, bet taip pat – savotiško kolonializavimo prado. Kitaip tariant, salomis, kaip „niekieno žemėmis“, šiame tyrime yra žavimasi, tačiau kartu skirtingais būdais siekiama jas panaudoti. Vien žmogaus „įžengimas“ į (naują) teritoriją, turi įtakos jos kaitai. Žinoma, skiriasi interesai, metodai ir siekiai, o taip pat „įsiamžinimo“ būdai. Galėtum pakomentuoti savo požiūrį į natūralios aplinkos ir žmogaus santykį, tam tikros vietos biologinės įvairovės tyri(nėji)mus? Tuo labiau, kaip pats minėjai, ankstesnėje tavo kūryboje gerokai ryškesnis žmogaus ir miesto santykis ar žmogaus mieste tapatumo aspektas, apokaliptiniai miestovaizdžiai, kritinis protesto ir socialinio identiteto diskursas, o meninis tyrimas „36 kambariai“ yra sutelktas į garsinį ir juslinį peizažą, judėjimo ritmą natūralios gamtos apsuptyje.

Projekte siekiu atsiriboti nuo sąsajų su romantizmo epocha, atsiskyrėlio ar atskalūno įvaizdžio. Man įdomus (geo)politinis kontekstas. Šiuo metu Lietuvoje vyrauja naujasis feodalizmas – pradedant miestų viešųjų erdvių transformacijomis, paremtomis statybos rangovų bei politikų susitarimais, baigiant Lietuvos žemės ūkio politika, iš kurios pamažu išstumiami mažieji ūkininkai, auginamos perteklinės kultūros. Norisi į tai reaguoti, todėl manau, kad salų „užėmimas“ tampa tiesiogine protesto forma. Šios salos netolimoje ateityje taps skirtingų meninių akcijų platforma.

Be to, kaip menininką, mane domina maisto kultūra, – tai ką mes valgom, kas auga savaime ir ką mes auginam Lietuvoje. Domina laukiniai, natūraliai susiformavę augalai – vaismedžiai, vaiskrūmiai, šakniavaisiai – salose aptikau didelę biologinę jų įvairovę. Dalis salų yra miesto teritorijoje, tad man įdomu ir laukinių augalų mieste panaudojimo būdai.

Atsiribojimą nuo miesto ir priartėjimą prie gamtos suvokiu klausdamas savęs – ką aš, kaip menininkas, galiu atrasti ir perteikti žiūrovui, vadovaudamasis permaculture ir guerrila gardening principais.

Neries vandeniu ryškinta skaidrė. Simon Marie Sarah nuotrauka

Tyrime, o ir parodoje gausu įvairių nuorodų, metaforų, punktyrų… Kokie pagrindiniai parodos elementai, jos „konstrukcija“? Be to, joje eksponuoti ne tik tavo, bet ir kviestinių menininkų darbai. Kaip juos atsirinkai, pagal kokius kriterijus.

Paroda Kaune tapo įžangine šio ilgamečio projekto dalimi. Svarbu paminėti, kad tai pirmoji personalinė paroda, į kurią įtraukiau skirtingus elementus būdingus mano meninei praktikai. Įžengus į galeriją pirmas eksponuojamas kūrinys buvo ant sienos pakabinta reklaminė šviesdėžė – Vilniaus oro uosto laukiamojoje salėje vykusio performanso dokumentacija. Nuotraukoje matomas žmogus su slidininko kauke, rankose laikantis lapą su užrašu PLATTING FOG (lietuviškas šio posakio atitikmuo būtų „kova su vėjo malūnais“). Oro uostuose dažnai gali pamatyti žmonės rankose laikančius tokius lapus su pavardėm. Šiuo atveju „pavardė/žinutė“ nurodė į pasipriešinimo neįmanomumą, esamos situacijos sudėtingumą. Slidininko kaukė – tai tiesioginė nuorodą į ginkluotą Meksikos ūkininkų judėjimą EZLN, kuris mano tyrime tapo vienu esminiu pasipriešinimo pavyzdžių.

Atlikti šį performansą buvo ganėtinai sudėtinga, nes oro uosto teritorijoje draudžiama fotografuoti, taip pat ji yra didesnio saugumo zona, kurioje draudžiama dėvėti kaukes dėl terorizmo grėsmių. Norint perteikti vietos specifiką, mums reikėjo nepastebėtiems pereiti į bagažo išdavimo skyrių, kas taip pat laikoma nusižengimu… Dokumentaciją atliko britų menininkas Nathan Taylor Marriot. Taigi su tokia intencija šviesdėžėje matomas kaukėtas žmogus pasitiko parodos žiūrovą.

Skambant debiutinio WU TANG CLAN albumo 36 Chambers instrumentinei versijai, parodos žiūrovas perėjo į antrąją salę, kurioje buvo įrengta skaitykla. Skaitykla veikė kaip tam tikras informacijos šaltinis, skirtas suvokti parodą apraizgusius kontekstus. Skaityklą sudarė K. Tiškevičiaus ekspedicijos knygos (1993 ir 2013m. leidimai), archeologo Vykinto Vaitkevičiaus knygos, skirtos paminėti 150 metų ekspedicijos sukaktį, Joseph’o Beuys’o knygos Coyote ir Energy Plan for the Western Man, Zapatistų pasipriešinimui skirta literatūra, Vlado Lašo knyga „10 dienų badavimo“ (išleista Kaune, 1923 m.), Vilniaus požemių žemėlapiai, literatūra skirta vandens turizmui. Tarp kitų knygų ir „36 kambariai. Neries sąsiuvinis / Preliudas“, – mažatiražis leidinys, sukurtas drauge su olandų menininke Simon Marie Sarrah, kuriame aprašomi kelionės Nerimi nuotykiai.

Toliau žiūrovas prieina „tamsiąją“ parodos salę, kurioje eksponuojami kviestinių menininkų darbai. Jų atrankos kriterijai siejasi su upės tematika, vienas jų – begarsis Mildos Laužikaitės filmas, kuriame vaizduojama pati menininkė plaukianti valtimi Nerimi bei grojanti trombonu, tokiu būdu žadindama miestiečius pabusti. Kiti kviestiniai menininkai vienaip ar kitaip įtakoję ar pastūmėję tęsti šį projektą, Tai Dominyk Bednarek, iš dalies inspiravo kelionę ir projekto vystymą, nes yra laivadarbys, mano būsimai kelionei padovanojęs inkarą. Tokį inkarą, kuris buvo perdarytas į žvakidę, pastebėjau jo dirbtuvėje Berlyne. Parodoje eksponuotas inkaras, o žvakės buvo pagamintos iš bičių vaško. Bičių vaškas, kartu su sieliais, kanapėmis bei linais buvo viena iš pagrindinių Lietuvos eksporto į užsienį prekių. Tokios nykstančios arba praktiškai išnykusios kultūros ne kartą minimos ir Tiškevičiaus knygoje. Taip pat pasirinkti žmonės, kurių nepažinojau, bet maniau, kad jų darbai puikiai papildytų ekspoziciją ir praplėstų parodos pajautą. Pavyzdžiui, norvegų menininkas Krzystoffer Myskja ir jo 2015 m. kūrinys Smoking machine V.2 – mini cigarečių naikinimo mašinos versija, kuri pati savaime uždega cigaretę, ją surūko, o po keliolikos minučių kartoja šį veiksmą, kol baigiasi cigaretės. Man šis kūrinys įdomus galvojant apie tai, kaip keičiasi jo interpretavimas, jei įprastą cigaretę pakeiti kontrabandine. Pastarųjų teko įsigyti Kauno turguje (naudojome jas parodoje). Ne paslaptis, kad vienas iš jų patekimo į Lietuvą būdų yra būtent „vandens kelias“.

Rynos urvas. Petro Olšausko nuotrauka

„Tarpinėje“ erdvėje – oloje, sujungiančioje dvi ekspozicines sales, eksponavau du trumpus filmus (filmuotus 16mm kamera). Viename filme vaizduojamas kontrabandinių cigarečių naikinimas. Po ilgų trišalių derybų ir dokumentų derinimų tarp Muitinės kriminalinės tarnybos ir kontrabandos naikinimą vykdančios įmonės, gavome leidimą filmuoti privačioje teritorijoje. Filmavimo metu įsigijau specialaus substrato, kuris išgaunamas persijojus sunaikintą tabaką ir sumaišius jį su žemėmis. Kol tabakas nedega, jis neišskiria nuodingų medžiagų. Vėliau pusę tonos substrato perkėliau į vieną iš salų. Ateityje šią kompostinę medžiagą planuoju daugiau patyrinėti ir patikrinti kokią įtaką ji daro augalų augimui.

Substrato kasimas. Eitvydo Doškaus nuotrauka

Kitas trumpas filmas – tai Joseph’o Beuys’o performanso I Like America and America Likes Me (1974) interpretacija. Ekrane matomas kaukėtas žmogus, kuris per požeminį lietaus vandens kolektorių atsiranda prie upės ir plaukia plaustu. Ties Čiobiškio keltu jį pasitinka medikų komanda. Pasitelkę greitosios pagalbos automobilį bei neštuvus, medikai nuneša filmo protagonistą į Rynos urvą, kuriame uždegama bičių vaško žvakė ir įvyksta apvaizda. Vėliau į urvą sugrįžta medikai ir tuo pačiu keliu nuneša veikėją, kuris nebedėvi kaukės, atgal prie upės pakrantėje palikto plausto.

Per olą, kuri buvo padaryta iš kietos kiliminės dangos naudotos galerijoje, patenkama į „šviesiąją“ erdvę (didžioji salė). Joje eksponavau skulptūrinį objektą/plaustą, kuriuo ir buvo įgyvendinta ekspedicija iki Kauno. Ant plausto pakabintame projekciniame ekrane buvo rodoma skaidrių serija. Jos buvo nufotografuotos baltarusišku fotoaparatu Vilija (Vilija yra antrasis Neries vardas), o skaidrės iš kelionės ryškinau Neries upės vandeniu, paimtu prie Vilniaus nuotėkų vandenų išleistuvo. Atvaizdo spalvos skyrėsi nuo realaus vaizdo, įgydamos psichodelinių atspalvių, nes buvo paveiktos stipriai užterštos upės vandens.

Neries upės vandeniu ryškinta skaidrė. Simon Marie Sarah nuotrauka

Šioje parodos dalyje taip pat eksponuotas K. Tiškevičiaus ekspedicijos metu nupieštas žemėlapis. Pradinė mintis eksponuoti rankraštinio žemėlapio originalą neišdegė, nes dėl didelio dydžio Vilniaus universiteto Retų spaudinių skyrius šiuo metu neturi patalpų jį restauruoti. Tačiau man pavyko gauti aukštos rezoliucijos 1:1 kopiją. Įdomu tai, kad žemėlapis buvo piešiamas realiu kelionės metu, į kelionės įgulą įtraukiant dailininkus. Tokią žėmelapiavimo praktiką naudojau ir savo tyrimams.

Už sienos esančiame kambaryje instaliavau audio kūrinį – tai Šilėnų mitologinio šaltinio įrašas grojamas atbulai. Šis šaltinis teka priešinga kryptimi nei daugelis šaltinių – iš vakarų į rytus. Audio įrašas pripildė erdvę kosminiais garsais.

Paskutinis parodos kūrinys – dviguba skaidrių projekcija. Vienoje jų matoma upeivių pora valtyje, mojanti ranka žiūrovui. Tai buvo vieninteliai žmonės sutikti per visą kelionę, kurie naudojosi vandens susisiekimo priemone. Antroje nuotraukoje atpažįstamas kaukėtas personažas iš filmo, pozuojantis šalia didelio kanapės krūmo vienoje iš Neries salų.

Norėjau, kad paroda apimtų visą erdvę – ne tik skirtas ekspozicijoms, bet ir vestibiulį, balkoną ar „nematomas“ erdves. Sąmoningai siekiau sudaryti tam tikrą judėjimą, atkartojantį upės tėkmę.

Grįžkime prie „tarpinės“ parodos ekspozicijos dalies, kaip perėjimo iš „tamsiosios“ į „šviesiąją“ erdvę, kuri buvo panaši į „uolą“ ir tapo nuoroda į Rynos urvą. Tai ekspedicijos pusiaukelė, kurioje atlikai J. Beuys’o performanso (re)interpretaciją. J. Beuys’as, kaip menininkas ir politinis veikėjas, kūryboje naudojęs daug simbolių, folkloro motyvų, kaip suprantu, pasirinktas neatsitiktinai. Beje, jei neklystu, video darbe Suspension of Disbelief (2013) „pasirodanti“ aliuminė triušio atlieja yra nuorodą į minėto menininko kitą performansą – „Kaip paaiškinti paveikslą negyvam kiškiui“ (1965). Koks tavo (kūrybos) santykis su šiuo menininku?

Beje, įdomus faktas, kad Beuys’as dalyvavo Žaliųjų partijos įkūrimo Vokietijoje procese!

Ola, kaip tarpinė erdvė, suponavo į realią gamtos vertybę – Lietuvoje yra tik du tokio tipo urvai ir abu yra netoli Neries upės. Rynos urvas pasirinktas geografiškai kaip pusiaukelės taškas ir metaforiškai – kaip perėjimas iš vienos egzistencinės būsenos į kitą. Šios meninės akcijos metu buvo siekiama „persikrauti“ atnaujinant ląstelių veiklą bei pasisemti vidinės stiprybės prieš pradedant antrąjį kelionės etapą. Po jo kelionę tęsiau vienas (be menininkės iš Olandijos Simon Marie Sarah – A. Tr.).

Performansas Rynos urve tiesiogiai siejasi su Beuys’o kūriniu. Pavyzdžiui, tuo metu kai jis atliko performansą, menininkas šlapinosi ant “Wall Street” laikraščio, o mano atveju buvo naudojamas „Ūkininko patarėjas“, kuris yra leidžiamas su „Agrokoncerno“ žinia; arba medžiaga iš kurios buvo pagamintas kostiumas – tai šimtaprocentinės ekologinės pluoštinės kanapės audinys, tuo tarpu Beuys’as naudojo veltinio medžiagą… Man įdomi Beuys’o asmenybė, kuri buvo kuriama mito principais. Teisingai pastebėjai – videokūrinyje Suspension of disbelief, filmo rekvizitas – triušio atlieja (padaryta iš Gente surasto aliuminio), taip pat yra užuomina į vokiečių menininko kūrinį. Beuys’as, kuris pasodino tūkstančius ąžuolų, man yra pavyzdys, kaip meninė praktika tampa realiu atsaku, įtakojančiu ateities kartas. Pastaruoju metu šios temos gerokai labiau eskaluojamos. Manau kad Beuys’o kūrybinis palikimas gerai perteikia šių dienų aktualijas. Asmeniškai esu pasodinęs vieną ąžuolą – Vilniuje, Vingio parke.

Pasinaudodamas proga visus bendraminčius kviečiu prisijungti prie Neries salų stebėjimo filialų įkūrimo Vilniuje ir Kaune. Dėl daugiau informacijos kreiptis į Artnews.lt redakciją.

 

Rynos urvas. Kipro Dubausko nuotrauka

Kipras Dubauskas (g. 1988 Vilniuje) yra baigęs skulptūros studijas (VDA, 2010) bei instaliacijos magistrantūros studijas (KASK, Belgija, 2013). Menininko kūryba yra pristatyta grupinėse parodose „Waiting for another coming“ (2018 Varšuva), „Some Pieces from a Cracked Sidewalk (through an intent gaze)“ (2017, Gdanskas (Lenkija)), XII Baltijos trienalėje (2015) ir „Word’s aren’t the thing“ (2015) Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Taip pat K. Dubauskas yra analoginio kino laboratorijos kolektyvo „Spongé“ įkūrėjas.

Straipsnio autorius:
Aušra Trakšelytė yra menotyrininkė, parodų kuratorė ir įvairių kultūrinių renginių organizatorė. Pagrindinė tyrimų sritis – įvietintas šiuolaikinis menas. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *