Menininki/ų tekstai: Goda Palekaitė „Schizmatikai”

2022 m. kovo 7 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Artnews.lt kasdienį srautą sudaro tekstiniai ir vizualūs pasakojimai, skirti šiuolaikinio meno refleksijai ir sklaidai. Naujoje Artnews.lt skiltyje, skirtoje Menininki/ų tekstams, galima sutikti įvairaus žanro ir raiškos, menininki/ų šiandien ir vakar rengtus tekstus – taip siekiant žvilgsnį skirti ne tik vizualaus meno raiškos analizei, bet ir koncentruotai kalbėti apie meno ir menininki/ų rašymo, publikavimo, bei (savi)leidybos reiškinius. 

Pirmasis šios skilties tekstas – ištrauka iš menininkės Godos Palekaitės knygos „Schizmatikai” , kurią 2020 m. išleido leidykla LAPAS.

Ištrauka iš skyriaus „Minna Planer (1809-1866) ir Andriette Nobel (1803-1889)”
Pirmoji kompozitoriaus Richardo Wagnerio žmona ir Brolių Nobelių – Ludvigo, Roberto, Alfredo ir Emilio – Mama

***

 

Brangioji Minna,

Šiuo trumpu laišku tenoriu pasakyti, kad kuo giliausiai suprantu Tavo rūpesčius, ir išreikšti savo paramą – ne tik dvasinę, bet ir finansinę. Jei tik nuspręstum mane aplankyti, būčiau labai laiminga, galėdama padengti visas Tavo kelionės išlaidas. Nereikia nė sakyti, kad atvykusi į Baku apsistotum mūsų gražiame erdviame name, dekoruotame orientalistiniu stiliumi, kur turime daugybę tuščių kambarių, tik ir telaukiančių svečių. Pasirūpinčiau, kad būtum pakviesta į visus renginius ir priėmimus, į kuriuos kviečiami mano sūnūs ir aš. Ir esu tikra, kad kasdien mėgautumeisi Ludvigo ir Roberto draugija. Negana to, mano numylėtinis Alfredas šį rudenį ketina paviešėti pas mus Baku!

Aš taip pat neapsakomai vertinu mudviejų draugystę ir jaučiuosi didžiai pagerbta, galėdama būti Tavo paslapčių patikėtine. Labai prašau, neslėpk nuo manęs nieko, kas jaudina Tavo širdį – visada būsiu šalia.

Linkiu Tau ramybės ir stiprybės.

Andriette

 

 

Mieloji Andri,

Mano dėkingumo neapsako žodžiai. Tavo kilniaširdiškumas ir supratingumas peržengia visus mano įsivaizdavimus ir draugystės lūkesčius. Pasižadu kruopščiai apsvarstyti Tavo pasiūlymą ir pranešti, kai tik priimsiu sprendimą.

Tuo tarpu turiu vieną naują rūpestį, susijusį su savo santuoka, ir jaučiu, kad būtinai privalau pasidalinti juo su drauge. Šis rūpestis yra naujos ir man nepažintos prigimties, ir jis turi vardą – Michailas Aleksandrovičius Bakuninas, prastos reputacijos rusų anarchistas. Šis vyras pirmiausia yra kaltas dėl mūsų gėdingo slapstymosi ir bėgimo iš Drezdeno po to, kai jis įtikino Richardą dalyvauti sukilime. Tas sukilimas, nenuostabu, baigėsi siaubinga nesėkme ir daugelio areštu, įskaitant patį Bakuniną. Vis dėlto ne dėl savo šeimos garbės rašau Tau šį kartą. Juk Richardas ir prieš sutikdamas Bakuniną dažnai prisivirdavo košės, turėdavo slapstytis, bėgti ir gėdingai tempdavosi mane iš paskos. Mano tikroji nerimo priežastis kita – tai jųdviejų santykiai. Nerimas mane apėmė sužinojus, jog Richardas ir vėl slapta susitikinėja su Bakuninu. Maniau, kad jų sąjunga buvo nutraukta amžiams Drezdene, tačiau supratusi, kad jie matosi, ir dar slapčia nuo manęs, iš naujo permąsčiau anuos laikus.

Metų metais matydavau Bakunino vardą spaudoje – ir vis dėl neprideramų aplinkybių. Jis buvo atsakingas už lenkų anticarinį sąjūdį Paryžiuje. Vėliau jam buvo įsakyta grįžti į Rusiją, bet jis, žinoma, nepakluso ir todėl neteko savo šeimos pajamų ir įtakingo rusų aukštuomenės statuso. Vėliau už Prahos 1848 metų įvykius Bakuniną persekiojo austrų teisėsauga.

Mano vyras pirmą kartą su juo susitiko šiam apsilankius viešoje naujos Richardo simfonijos repeticijoje. Dar tą patį vakarą Richardas man prisipažino, kad buvo priblokštas šio vyro išskirtinės ir impozantiškos asmenybės. Bakuninas išties buvo vyras pačiame jėgų žydėjime, nenusakomo amžiaus, kažkur tarp trisdešimties ir keturiasdešimt penkerių. Richardas nesiliovė kartojęs, kad viskas, ką Bakuninas sakė ar darė, buvo įstabu, kad jis tryško primityviu veržlumu ir galia. O aš pastebėjau, kad buvo tiesiog neįmanoma laimėti prieš jo nuomonę, išreikštą su nepakeičiamu įsitikinimu savo teisumu. Kiekviename pokalbyje jis provokuodavo pašnekovus, radikaliai peržengdamas visas ribas. Todėl maniau jį esant išskirtinai pretenzingą. O Richardas, mano nuostabai, dargi pareikšdavo, jog Bakuninas iš tiesų yra švelnios sielos ir kilniaširdis žmogus.

Tą žiemą mano vyras dažnai kviesdavosi Bakuniną pas mus vakarienės. Sykį patiekiau jam plonai supjaustytų dešros griežinėlių, o jis juos surijo akimirksniu, visiškai ignoruodamas saksonišką madą atsargiai paskleisti juos ant duonos. Mandagiai pasakiau jam, kaip mes esame pratę ragauti tokias gėrybes, o jis į tai atsikirto šiurkšiiu juoku, sakydamas, kad jis pratęs valgyti, kas patiekiama, jam įprastais būdais. Buvau priblokšta ir to, kaip jis gėrė vyną iš mūsų įprastų nedidukių taurių. Kaip pats paaiškino, jis nepakentė vyno, mat šis alkoholio poreikį tenkino tik mažomis, bevertėmis dozėmis. O išmauktas sklidinas stiklas brendžio bent trumpam suteikdavo trokštamą rezultatą. Kas mane dar labiau stebino – tai švelni palaikymo, netgi susižavėjimo šypsena, su kuria Richardas žvelgdavo į Bakunino išsišokimus. Jei būtum bent kartą gyvai sutikusi mano vyrą, suprastum, kaip neįtikima, jog jis toleruotų tokias manieras – Richardas Wagneris yra turbūt didžiausias snobas Europoje. Galiausiai, kai vieną vakarą palikau juodu mėgautis vienas kito draugija, treičą valandą nakties radau juos kartu vonioje. Richardas kirpo Bakuninui barzdą. Nugirdau Bakuniną sakant, jog gyvenime vienintelis tikras malonumas, vertas vyro, yra meilė.

Vos tik palikome Drezdeną, o Bakuninas buvo įkalintas, Richardas išgyveno vieną giliausių depresijos duobių savo gyvenime. Tuo metu naiviai maniau, kad tai pasekmė ankstesnio gėdingo ir savižudiško laikotarpio, pasibaigusio negarbingu pabėgimu, nusitempiant mane paskui. Bet dabar, žinodama, kad nemirtingasis Bakuninas grįžo į Europą ir po visko, kas nutiko, vėl susitikinėja su Richardu, – turiu prisipažinti, šią istoriją permąstau iš naujo. Per ilgus mūsų santuokos metus Richardas turėjo daugybę romanų su moterimis, už kuriuos aš jam daugiau ar mažiau atleidau. Bet romanas su kitu vyru – net nežinau, ką apie tai galvoti…

Brangioji Andriette, esi vienintelis žmogus žemėje, su kuriuo drįstu pasidalinti šiomis mintimis.

Meldžiu, atsakyk man atvirai, ką apie tai manai? Ar aš kraustausi iš proto, ar mano nerimas turi pagrindą?

Minna

 

 

Mano brangiausioji Minna,

Skaitydama Tavo laišką mąstau apie vienintelį dalyką – privalai palikti šį vyrą visiems laikams, ir kuo greičiau. Nei Tu, nei aš dabar negalime tikrai pasakyti, ar Tavo vyras puoselėja netinkamus jausmus kitam vyrui, bet jei ir taip – meldžiu Tavęs dėl to nebesijaudinti. Jis man atrodo nepatikimas ir manipuliatyvus, o Tu, mano brangute – Tu esi pati mieliausia būtybė ir nusipelnei geresnio gyvenimo.

Šitą Michailą Bakuniną, apie kurį rašai, žinau ir aš – pirmiausia apie jį išgirdau, kai gyvenome Peterburge, kur mano vyras Immanuelis turėjo garbės būti pristatytas carui Nikolajui I. Tuo metu mano Immanuelis buvo neseniai išradęs povandeninius sprogmenis ir kaipsyk betampąs svarbiausiuoju caro ginklų gamintoju ir tiekėju. Tiesą pasakius, be Immanuelio pagalbos rusai niekaip nebūtų laimėję Krymo karo. Tą vakarą, kai dalyvavome pokylyje caro rūmuose, Nikolajus I, kuris ir pažabojo Bakuniną, įkalindamas jį nuožmiausiomis sąlygomis Petropavlovsko tvirtovėje, garsiai juokėsi iš to anarchisto, mat šis buvo ką tik parašęs devyniasdešimties puslapių ilgio laišką ir tikėjosi, kad Rusijos caras turės laiko jį perskaityti. Nežinau, kas buvo tame laiške, tik girdėjau, kad kalėdamas Bakuninas dėl skorbuto prarado visus dantis. Taigi, brangioji, neturėtum nerimauti, kad jis išvis dar galėtų sužadinti geismą bet kuriam vyrui ar moteriai.

Mieloji Minna, leisk man Tave prablaškyti pasiūlant vieną mintį – nors ir suprantu, jog Tu nebūtinai susidomėsi. Noriu Tau aprašyti savo trečią sūnų Alfredą. Jis jau kuris laikas yra tuoktino amžiaus, tačiau tebėra vienišas dėl pernelyg išrankaus būdo ir nesibaigiančių darbų. Dėl to savo triūso atrodo bent dešimt metų vyresnis ir, kaip Tu jau tikriausiai girdėjai, yra labai gerbiamas už savo talentą ir pasiekimus. Manęs, kaip motinos, tai nestebina, nes visi keturi mano berniukai nuo pat mažens gavo geriausią galimą išsilavinimą Rusijoje. Samdėme jiems ir privačių gamtos mokslų, matematikos, kalbų, literatūros ir muzikos mokytojų. Būdamas septyniolikos, Alfredas labiausiai domėjosi menais ir literatūra ir norėjo tapti poetu. Taiiau Immanuelis atkakliai siekė, kad sūnūs sektų tėvo pėdomis, ir išsiuntė jaunąjį Alfredą į užsienį studijuoti cheminės inžinerijos.

Neseniai šnekuiiavomės su Alfredu, ir jis man prisipažino, kad vis nepamiršta gražiausios ir žavingiausios pasaulio aktorės pasirodymo scenoje – jis turėjo minty Tave, mano brangiausioji! Ir štai dabar, kai girdžiu apie vyro Tau keliamas kančias, drįstu pasvajoti, jog judviejų su Alfredu susitikimas galėtų įžiebti laimės žvaigždę. Suprantu, kad amžiaus skirtumas Tau gali pasirodyti svarus, tačiau, leisk man pasikartoti, mano sūnus atrodo bent dešimčia metų vyresnis savo išvaizda ir visu šimtmečiu – protu. O Tu, mano širdele – Tu su kiekvienais metais tik jaunėji ir gražėji. Pagaliau noriu, kad žinotum, jog, jei sutiktumei susitikti su mano sūnumi, Immanuelis ir aš pati su džiaugsmu jus palaikytume. Alfredas atvyks į Baku aplankyti brolių ankstyvą rudenį. Ar sutiktum tuo pačiu metu atvykti ir Tu?

Nekantriai lauksiu iš Tavęs žinių. Su didele meile,

Andriette

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *