Menininki/ų tekstai: Gintaro Makarevičiaus „Tylos alsavimas”

2022 m. balandžio 13 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Ištrauka iš menininko Gintaro Makarevičiaus leidinio „Tylos alsavimas” – iš Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos sąsiuvinių serijos „Viena idėja“ (sudarytoja Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) kuri yra kuriama iš menininkų stalčiaus traukiant kūrybinę žaliavą, idėjų užrašus, minčių nuotrupas ir įvairią savirefleksiją. Gintaras Makarevičius (g. 1965) – šiuolaikinio meno kūrėjas, režisierius, scenografas. Tekstas „Tylos alsavimas“ panardina į autoriaus vidinį monologą, kuriame išardytos erdvės, laiko, tikrovės ir sapno plotmės kuria siurrealistinį koliažą apie meilę, artumą ir ryšį.

Viskas, ką išgyvenu, tarsi jau buvo. Viskas, ką išgirstu, tarsi su manimi atsitiko. Tai, ko niekada nepatyriau, buvau ne aš, bet tik todėl, kad atidaviau kažkam savo patirtį.

Labai noriu pagauti save. Užrašyti ką tik išsiritusias savo mintis. Nereikia stiliaus. Bijau savo lemties. Ryšys su aplinkiniu pasauliu vis labiau įgauna simbolinius kontūrus. Jau atrodo, kad mane suprato ir aš juos supratau, situacija nuosekliai ima liūliuoti savo užtikrintumu. Ir staiga paaiškėja, kad visi gyvename savo narveliuose. Skaitau Kafkos dienoraštį. Žinau, ko bijau. Kodėl ignoruoju? Ji kalba, lūpos sultingos. Provokuoja? Nereikia girti virėjų. Manęs niekas neglosto. Daug metalo prikrovėte. Negaliu žiūrėti, kaip žudo bulius. Dvidešimt metų ar dvidešimt dveji. Taip. Kareivėliai. Jis jos nejaučia, o aš jaučiu. Ir aš jaučiu, kaip jis nejaučia. Berniuką pakeitė mergina. Sultys, kai dar kraujas savimi žaidžia, o kokie gražūs jų rūbai. XIX amžiaus stilius gyvena moteryse, kurioms trisdešimt šešeri ir penkiasdešimt. Suprantu. Ką? Oda. Po ja – kraujas. Žaizdos ilgai negyja. Nemoku gydyti? Esu užsispyręs. Dievas nuolatos man siunčia pagalbą, o aš atsisakau. Durnas.

Suprantu erdvę. Ji egzistuoja. Dauguma nesupranta erdvės realumo, nes tai neva tuštuma.

Štai kas. Nerimas. Manęs nepalieka jausmas, kad kažką užmiršau, kažką esminio… Tai, ką privalėjau išsaugoti ir kame būti nuolat. Jaunystės ilgesys? Kūno senėjimas ir su tuo susijusi nostalgija – fizinių jo galių ilgesys. Viltis. Mano mintys nuolat sugrąžina mane prie pradžios ilgesio.

Vakar sapnavau brolį. Pradžioje viskas atrodė tarsi fantastinis trileris. Brolis ėmė virsti sraige ir mudu keliavome mūsų kaimo vieškeliu. Gili vasaros prieblanda. Dar kažkas atsitiko. Staiga mano ranka pradėjo pūstis ir sprogo, pamačiau baltas kirmėles. Tada prišliaužiau prie brolio, jis gulėjo ant žvyrkelio, jo galūnės nusėtos tamsiomis dėmėmis; supratau, kad žūstame kartu. Ir dar supratau, kad labai jį myliu, nors jis ir virsta sraige, o aš pats sukirmijęs. Pasakiau jam, kad nieko nebijotų, nes svarbiausia yra meilė. Sapnas baigėsi. Tai rašydamas apsižliumbiau, nes niekada nieko panašaus jam nesu pasakęs. Nedaryk nieko, dėl ko vėliau tektų gailėtis. Kaip žinoti?

 

Artnews.lt kasdienį srautą sudaro tekstiniai ir vizualūs pasakojimai, skirti šiuolaikinio meno refleksijai ir sklaidai. Naujoje Artnews.lt skiltyje, skirtoje Menininki/ų tekstams, galima sutikti įvairaus žanro ir raiškos, menininki/ų šiandien ir vakar rengtus tekstus – taip siekiant žvilgsnį skirti ne tik vizualaus meno raiškos analizei, bet ir koncentruotai kalbėti apie meno ir menininki/ų rašymo, publikavimo, bei (savi)leidybos reiškinius. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *