Menas ne tik žiūrėti, bet ir patirti: menininko Vlado Suncovo skulptūros kviečia prisėsti ir naujai pažvelgti į Vilnių

Menininko Vlado Suncovo kūrinys „Nardinai“ visą rudenį bus eksponuojamas skvere priešais Šv. Onos bažnyčią, netoliese naujai besikuriančio „Lewben Art Foundation“ meno ir edukacijos centro Bernardinų g. 6, Vilniuje. Pirmą kartą šis kūrinys pristatytas pernai, kai „Lewben Art Foundation“ surengė parodą „Paralelinės projekcijos“ (kuratorė Aušra Trakšelytė) ir pristatė įvietinto pobūdžio darbus būsimojo meno centro erdvėse. Trijų menininkų kūriniai kvietė interpretuoti skirtingas seną pastatą supančias erdves ir ieškoti santykio per pastato ar teritorijos istoriją.

Pasakoja gatvės istoriją

Topografinį kūrinį „Nardinai“ pernai buvo galima išvysti Bernardinų gatvėje. Tam, kad šis meno kūrinys būtų ne tik praktiškas viešosios erdvės objektas, bet ir pasakotų apie prabėgusių laikų įtaką vietos formavimuisi, pagrindiniu kūrybos atspirties tašku tapo istorinė medžiaga. Kurdamas skulptūrą, V. Suncovas sujungė architektūrines sistemas ir lokacijos archeologinius tyrimus, taip naujai įveiklindamas pasirinktą erdvę. Pats pavadinimas „Nardinai“ taip pat atspindi kūrinio sąsają su Bernardinų gatvės istorija, slypinčia ne tik gretimuose pastatuose, bet ir ten, kur nematoma plika akimi. „Nardinai“ – tai modulinis kūrinys, kurio aukštis lygus ankstyviausiam Bernardinų skersgatvio grindinio sluoksniui, matuojamam nuo dabartinių gatvės plytelių.

„Bernardinų gatvėje, kaip ir kitur senamiestyje, po žeme slypi daug įvairių grindinio sluoksnių. Apie metrą į žemę čia yra išlikę skirtingi istoriniai grindiniai, sudaryti iš riedulių, žvirgždo, smėlio ir kitokių medžiagų, taigi dabartinis grindinys nutiestas maždaug ant penkių kitų. Dėl to vaikštant po senamiestį gali atrodyti, kad kai kurių pastatų langai yra neįprastai žemai. Šias formas ir atkartoja skulptūra – čerpinių stogų dangą ir konstrukcijas bei medinį taką. Turint omenyje įvairius istorinius sluoksnius, kūrinio pavadinimas taip pat siejamas su lietuvišku žodžiu nardyti, – pasakoja V. Suncovas.

Meno kūrinį keičia erdvė

Pasak kūrinio autoriaus, kuriant įvietintą meną atsispiriama ne tik nuo konkrečios vietos istorijos ir fizinės aplinkos, bet ir nuo to, kaip žmonės tą vietą naudoja. Daugeliui atpažįstama Bernardinų gatvė oficialiai yra skersgatvis, jungiantis didesnes sostinės gatves, todėl dažnas praeivis čia neužsibūna.

„Kūriau suoliukus su mintimi, kad šis perėjimas taptų įdomesnis ir skatintų susimąstyti apie tai, kaip naudojame tam tikrą erdvę. Kadangi kūrinys yra modulinio dizaino – kaip ir čerpės, galinčios apdengti įvairių formų stogus, taip ir šie suoliukai gali būti sujungti įvairiomis kombinacijomis. Tai gali būti tako motyvas ar banguotų formų paviršiaus plokštuma, kurianti skirtingą architektūrinę kompoziciją. Bus įdomu stebėti, kaip visa tai keisis kūrinį perkėlus prie Šv. Onos bažnyčios. Kūrinys tas pats, bet, pasikeitus vietai, jis bus naujai adaptuotas ir įgys tik šiai vietai būdingo savitumo“, – teigia menininkas.

Paroda „Paralelinės projekcijos“ buvo surengta siekiant pažymėti naują, iki tol ilgą laiką nenaudoto pastato Bernardinų g. 6 etapą – 2024 m. pabaigoje čia bus atidarytas „Lewben Art Foundation“ privatus šiuolaikinio meno centras. Kartu su V. Suncovu savo darbus parodoje pristatė menininkai Tomas Daukša ir Linas Kutavičiaus. Parodos kuratorė A. Trakšelytė pasakoja, kad tuo metu būsimojo muziejaus erdvėse vis dar buvo atliekami įvairūs tyrimai, todėl buvo nutarta pirmąją fondo parodą sutelkti daugiau į išorę nei į vidų.

„Kūrinys interpretuoja praeities praradimus ir projektuoja ateities procesus, brėždamas chronologines, topografines ir tipologines lygiagretes. „Nardinai“ atspindi archeologinius sluoksnius, aplinkinių pastatų banguotų formų čerpinius stogus,istorinę medžiagą ir bendrą pastato kontekstą. Iš tiesų sunku įvardyti, ar šis kūrinys yra mažosios architektūros objektas, ar skulptūra, todėl galiausiai iškėlėme klausimą, kad galbūt tai eksperimentinis baldas“, – sako A. Trakšelytė.

Skatina kurti unikalų miesto veidą

Pasak A. Trakšelytės, prasidėjus svarstymams dėl „Nardinų“ perkėlimo, buvo pagalvota apie skverą priešais Šv. Onos bažnyčią.

„Aš pati šią vietą praeinu kas kartą eidama į Vilniaus dailės akademiją. Man vis atrodė, kad čia trūksta kažkokio vizualaus ir kartu funkcionalaus objekto. Stebint turistus, fotografuojančius Šv. Onos bažnyčią, matyti, kad jie galbūt norėtų ilgiau pabūti šioje erdvėje, bet tiesiog nėra kur prisėsti. Todėl tikiuosi, kad „Nardinai“ atliks ir praktinę funkciją“, – sako A. Trakšelytė.

Be to, priduria ji, netradiciniai suoliukai suteiks miestui trūkstamo unikalumo: „Džiugu, kad mieste pagaliau yra įdomesnių formų prisėsti tinkamų objektų, nes Vilniaus skverai šiandien kuriami vienodai, pagal tuos pačius standartus – nuo plytelių iki augalų. Todėl manau, kad erdvė tarp Bernardinų gatvės ir Šv. Onos bažnyčios labai pagyvės, bus nustebinti ir vilniečiai, ir miesto svečiai.“

Architekto V. Suncovo kūrybą sudaro įvietinto pobūdžio ir viešosioms erdvėms skirti meno darbai, todėl prie daugumos jų galima prisiliesti nejaučiant fizinės skirties tarp objekto ir žiūrovo. Pasak paties menininko, tai skatina meno edukaciją ir ji natūraliai įsilieja į kasdienį gyvenimą.

„Dažniausiai meno kūriniai galerijose tarsi susakralinami– jų negalima liesti, lieka tik pagarbiai iš toliau žiūrėti. O aš manau, kad menas yra visur ir tik nuo mūsų požiūrio priklauso, kas jis yra ir kaip mes jį kuriame. Man patinka idėja, kad mieste augantys vaikai, galbūt neinantys į galerijas, užaugs tarp meno objektų ir juos naudos. Profesionalūs meno kūriniai, supantys mus kasdienybėje, skatina kūrybiškumą įvairiose srityse. Geras dizainas kuria kitokį santykį su objektu, kasmoko mus kitokio priėjimo prie daiktų ir vartotojiškumo apskritai. Augant aplinkoje, kur daiktai lengvai pakeičiami, nes jų kokybė nėra tokia gera ar jie tiesiog „neneša“ jokios žinutės, slopsta kūrybiškumas“, – pasakoja V. Suncovas.