Menas ir/ar pornografija. Pokalbis su Dominyku Canderiu

2020 m. rugsėjo 1 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Ieva Gražytė

Pokalbis apie pornografiją, LGBTQ meną ir aktyvizmą Lietuvoje su menininku Dominyku Canderiu. Besiruošiant queer kino festivaliui „Kreivės“, kuriame pamatysiu vieną naujausių Dominyko darbų, nekantravau pasinaudoti draugystės privilegija ir pakalbėti apie jo kūrybinę praktiką.

Ieva Gražytė (I.G.): Dominykai, paskutinį kartą matėmės Vilnius Pride eitynėse. Ko pasigendi LGBTQ+ meno ir žmogaus teisių kontekstuose Lietuvoje?

Dominykas Canderis (D.C): Taip, buvo smagu tave ten pamatyti ir būti pirmosiose Vilnius Pride eitynėse. Griebiau vaivorykštės vėliavą ir išskubėjau iš savo namų, jau kiek vėluodamas į eisenos pradžią. Prisijungti prie savo draugų bei pažįstamų buvo nuostabus jausmas, kurį ir šiandien nešiojuosi su savimi. Visi ėjome už laisvę, lygybę, meilę ir draugus. Tikrai norėčiau matyti Vilnius Pride eitynes tokio paties dydžio kaip ir kas trejus metus vykstantį Baltic Pride, nes tai – ne tik demonstracija, o šventė bei tam tikra protesto forma. Prisipažinsiu, kad tai buvo vienas iš tų jausmų, kai didžiavausi būdamas ne kur kitur, o būtent čia – Lietuvoje. Manau kiekvieno iš mūsų atėjimas ir palaikymas jau prisideda prie ėjimo į priekį.

Mano įsitikinimu, parodų LGBTQ+ tema Lietuvoje dažnai pasigendame, ši tema vis dar didžiosios visuomenės dalies ir įstatymų priėmėjų nėra iškeliama kaip opi problema. Politikoje ši tema yra paraštėse, o tai rodo, kad į žmogaus teises žiūrima nerimtai. Vyrauja nuomonė, kad kalbėjimas apie LGBTQ+ tematiką tėra šių laikų mados dalykas, kurį neva tai stumia liberaliosios jėgos, tačiau galiu patikinti, kad kalbėdami apie LGBTQ+, mes nediktuojame jokių naujų tendencijų – LGBTQ+ bendruomenės teisių ir laisvių apribojimai bei jų kultūros palikimas už borto yra labai sena ir įsišaknijusi problema, kuriai sprendimo norisi jau dabar.

Lygiaverčio socialinio bei kultūrinio statuso visuomenėje padėtį verčia toliau kvestionuoti tokių kultūrinių reiškinių kaip nuo 1993 m. ir nuo 1994 m. leidžiamų gėjams skirtų šviečiamojo pobūdžio žurnalų „Naglis“, „Amsterdamas“ laikinas egzistavimas, o reikšmingesnių parodų, kaip 2013 m. menotyrininkės Laimos Kreivytės Šiuolaikinio meno centre kuruota paroda „Nuo sutemų iki aušros“ vėliau nebūta.

Su kolegomis pradėjome kalbėtis apie būtiną parodos organizavimą bei LGBTQ+ meno diskurso plėtimą. Šiuo metu Luko Strolios kuruojamoje queer parodoje „Tropai (ne)pasiteisinimam / Tropes of (un)apologies“[1] parodysim queer bendruomenės Lietuvoje egzistavimą, taip pat kviestinių menininkų darbai iš Nyderlandų, Austrijos, Ukrainos, pasitelkdami įvairias medijas kels rūpimus klausimus mūsų bendruomenei.

(I.G.): Neretai naudodamas pornografinius vaizdus, pornografijos idėją prapleti už seksualinio pasitenkinimo ribų. Tavo kūrybinė praktika man primena Jeff Koons kūrinį „Made in heaven“, kuriame jis su savo žmona, porno aktore, menininke ir politike Ilona Staller – Cicciolina fotografovosi plakatams, skatindami auditoriją pačią priimti sprendimus, kas yra priimtina. Tik tu ir Koons’as, ir Cicciolin’a viename. Pats nusifilmavęs pornografiniame filme, jo medžiagą meninėje instaliacijoje pateiki žiūrovui kaip vartotojiškumo, pornografijos industrijos ir homoseksualumo faktą. Ar gali daugiau papasakoti apie savo poziciją drąsiai kūryboje referuojant į vartotojiškumą ir žmogaus suprekinimą?

(D.C): Ar pornografija gali funkcionuoti kaip rodiklis tarp gyvenimo ir meno – tai klausimas, į kurį bandau pats sau atsakyti. Aš ieškojau pornografija užsiimančių menininkų bei prodiuserių Amsterdame ir Berlyne, šios patirtys man leido asmeniškai pereiti ir pozicionuoti save tų patirčių epicentre. Taip gimė mano trumpametražis filmas „No Happy Ending“. Tai yra filmas, kuris taip ir neišvydo dienos šviesos pornografiniuose tinklapiuose, jo nebuvo galima parduoti ar kitaip panaudoti prekybai, tad intencija keitėsi kartu su veiksmų eiga. Filme vaizduojamas itin jautrus bei esminis pornografijos paradoksas. Tai filmas, turėjęs pornografinę intenciją, tačiau eigos metu virtęs meno kūriniu. Tuo tarsi paneigiu, kad „menininkai ar pornografijos kūrėjai bando sukurti tai, kas kartu menas ir pornografija yra neįmanoma.”[2] Manau, menininkas, norėdamas sukurti meninę vertę turintį pasakojimą, bet jame patenkinti ir pornografinę intenciją, sykiu atsiduria konflikte tarp meno ir pornografijos, todėl jaučiu būtinybę kalbėti apie šį konfliktą bei įvertinti pornografijos meninį potencialą. Jau trečius metus iš eilės dalyvauju pornografinių filmų festivalyje Berlyne (angl. Porn Film Festival Berlin), kuriame rodomi pornografiniai filmai iš įvairių pasaulio šalių. Menininkai, pristatydami įvairias svarbias, komiškas, socialines, politines temas pornografiją naudoja kaip meno priemonę. Nuogas kūnas yra politinis reiškinys.

Dominykas Canderis, kadras iš filmo No Happy Ending, 2020

Dominykas Canderis, kadras iš filmo No Happy Ending, 2020

(I.G.):

 „At the moment my art
is situated between
the pornographic tendency
to reveal everything
and the erotic inclination
to hide what [3]

O kaip tau sekasi praktikoje levituoti tarp atvirumo ir uždarumo su žiūrovu, kai pornografija tampa tavo darbo turiniu, forma ir asmeniniu kontekstu?

(D.C.): Savo kūryboje perteikdamas pornografinę vaizduotę domiuosi žmogaus santykiu su vaizdo atvirumu. Kartais turinys gali būti pats faktas, kurį mena daiktai, ready-made’ai, susirašinėjimai ar dienoraščiai. Daug kas prieštaraus, sakydami, kad pornografija nieko nepalieka pačiai vaizduotei. Daugelis sutiks, kad pornografija yra seksualiai atvira ir dažnai nukreipta į tam tikras kūno dalis, kai menas labiau analizuoja psichologinį bei emocinį žmogaus būties gilumą. Man yra įdomi šių dviejų reiškinių simbiozė bei bandymas suderinti sunkiai suvokiamais deriniais.

(I.G.): Atletiški, nuasmeninti vyrų kūnai apjuosti diržais, fetišizuota Tomo iš Suomijos[4] estetika gėjų bendruomenei svarbi istoriškai. Kūniškumas ir maskulinizmas labai dažna, niekur nedingusi, su gėjų bendruomene siejama asociacija. Kaip pornografinis kontekstas šiandien veikia homoseksualumo temą? Tarsi seksualinė laisvė neišvengiamai reiškia meilės ir jautrumo nebuvimą.

(D.C.): Manau kūno kultas yra labai ryškus gėjų kultūroje. Jis neretai yra klaidingai suvokiamas ir pačioje gėjų bendruomenėje. Problemą galimą įžvelgti ir tarp heteroseksualų, tačiau tarp homoseksualių vyrų aš šį bruožą pastebiu kur kas stipriau. Fizinio tobulumo siekimą, nuolatinį bandymą atrodyti gerai ar nepriekaištingai galima sieti su ilgu laikmečiu, kuriame buvo jaučiama socialinė, psichologinė ir fizinė priespauda prieš LGBTQ+ vyrus. Būti „vyriškam“ buvo vienintelis rodiklis įrodant bei patvirtinant savo tinkamumą heteronormatyvioje visuomenėje. Nemanau, kad seksualinė laisvė reiškia meilės ir jautrumo nebuvimą, priešingai, tai verčiau vienas kitą papildantis bei stimuliuojantis variklis. Nors vyriško kūno objektyvizavimas gėjų kultūroje yra didesnis reiškinys nei tarp heteroseksualių vyrų, tai niekaip nepaneigia tarpasmeninių santykių būtinybės bei šeimos vertybių sampratos.

(I.G.): Seksualinė laisvė eina lygiagrečiai su kitomis laisvėmis, taip pat ir kūrybine. Kaip susiduri su (asmenine ar institucine) cenzūra ir morale?

(D.C.): Laikui bėgant, pornografijos pasiekiamumą palengvino internetas, kurio dėka ji vis populiarėjo, darė įtaką šiuolaikinei kultūrai. Šis reiškinys vadinamas visuomenės pornifikacija (Ang. The pornification of society). Daugelis rodomų muzikos klipų, reklamų kampanijų pradėjo kopijuoti estetiškai perkrautą bei retušuotą pornografinę estetiką. Tai, kas anksčiau buvo pigu ir bjauru, šiandien tampa madinga. Šiųdienos geriausiai apmokami aktoriai, influenceriai, TV žvaigždės vienokia ar kitokia prasme save reprezentuoja bei referuoja į seksualumą. Pornografija tapo tokiu populiariu žanru, kad sugebėjo peržengti demografines, kultūrines ribas ir normas.

Mano keletas darbų, eksponuotų vienoje galerijoje, buvo „pridengti“, kadangi tuo metu, kai vyko paroda, galerija vykdė edukacinę programą nepilnamečiams. Nenorint užsitraukti nemalonės, finansavimo nutraukimo bei blogo vardo miesto dienraščiuose, darbai buvo pridengti tuo metu, kai lankėsi vaikai. Išgirdęs šį sprendimą supratau, kad visgi kūrybinė laisvė gali būti cenzūruojama, o ta laisvė visiems yra skirtingai suvokiama. Kam tuomet turi būti kviečiami vaikai į edukacinę programą, kai parodos tema mažamečiams dar nėra leistina.

Manau kūrėjas pasirenka jam aktualią bei jautrią temą, o žiūrovas pats pasirenka, ar nori būti to dalimi.

(I.G.): Tai visgi: menas ir/ar pornografija?

(D.C.): Pornomenas. Menas, įvilktas į pornografijos formą. Pornografija, įvilkta į meno formą. Šios ribos nenumaldomai trinamos.

[1] Parodos „Tropai (ne)pasiteisinimam“ atidarymas numatomas rugsėjo 17 dieną, galerijoje „Autarkia“.

[2] H. Maes „Who says pornography can’t be art?”, 35 psl.)

[3] Marlene Dumas „Pornographic Tendency“

[4] Suomių menininkas Touko Valio Laaksonen (1920-1991), geriau žinomas kaip „Tom of Finland“.

Dominyko Canderio solo paroda  Perverting projektų erdvėje Kabinetas, 2016. Nuotrauka: R. Stepanovaitė

Dominyko Canderio solo paroda  Perverting projektų erdvėje Kabinetas, 2016. Nuotrauka: R. Stepanovaitė

Dominyko Canderio solo paroda  Perverting projektų erdvėje Kabinetas, 2016. Nuotrauka: R. Stepanovaitė

Dominyko Canderio instaliacija PUP VDA parodų salėse Titankas, 2017. Nuotrauka: L. Skeisgiela

Dominyko Canderio instaliacija PUP VDA parodų salėse Titankas, 2017. Nuotrauka: L. Skeisgiela

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *