Menas be galerijos sienų. Interviu su Laura Garbštiene

Menininkė Laura Garbštienė (g. 1973) yra kontraversiškų patirčių menininkė. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tekstilę, ilgą laiką gyveno užsienio šalių menininkų rezidencijose, rengė vaizdo įrašus, performansus, prieš septynerius metus namais pavertė Šklėrius, mažą kaimą šalia Dzūkijos nacionalinio parko. Jame menininkė augina avis škudes ir verpia. Ir šią vietą Laura užpildo savo energija ir meniniais eksperimentais, kuriuose vis svarbesnės tampa gamtos temos, bendradarbiavimas ir kitokios, ne galerinės, meno formos. Laura nuolat besimokantis žmogus, galintis studijuoti nuodingus augalus, mokytis ūkininkavimo ir rašyti knygas. Apie visa tai, taip pat ir spalį „Atletikoje“ vykusią parodą kalbamės šiame interviu.

Meno erdvėje „Atletika“ spalio mėnesį vyko Jūsų paroda „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“. Šalia jos – medžio drožybos, peilių galandimo bei gamybos dirbtuvės, kuriose svarbiausias yra proceso gimimas. Kokių idėjų apsuptyje buvo sukurta Jūsų instaliacija?

„Atletika“ buvo įkurta visai neseniai, tad ir paroda buvo skubota. Idėja gimė spontaniškai: pavasarį Varėnoje pradėjau lankyti drožybos būrelį; vasarą daug menininkų pradėjo kalbėti apie Vilniaus žaliąsias erdves. Man šis įvykis nebuvo toks aktualus, nes pati gyvenu kaime, bet viskas susivienijo į bendrą idėją. Pagalvojau, jog nupjautus medžius būtų galima suvežti į galeriją ir tada iš jų drožinėti, nes gyvenant kaime kiekvienas judesys yra prasmingas ir tvarus, nėra nereikalingų dalykų.

Norėjau padaryti parodą miške be kūrinių, kur būtų tik žmonės, patys tapę kūriniais – žmonės turtingi savimi, labai labai kūrybingi. Ir tai mano pasiekimas – į „Atletiką“ neatvežiau jokio sukurto kūrinio, šakas sunešė savanoriai, o aš tik pakreipiau, kuria linkme viskas turėtų eiti. Man patinka veikti be griežtų instrukcijų ir pamatyti, kas įvyksta, ką žmonės patys padaro.

Norėjau sutvarkyti šiukšles, kurios niekam nereikalingos. Dabar „Atletikos“ salė primena džiungles, tie gulintys medžiai-šakos ir drožinėliai, suguldyti eglutėmis, primena liūdesį. Kviečiu žmones padrožinėti, nes galerijos erdvėje nuolat vyksta dirbtuvės, o drožinėjimas yra labai paprastas dalykas. Manau, jog kiekvienas gali padaryti tokius dalykus – tvariai ir naudodamas tik tiek, kiek reikia.

Labai svarbu ir tai, kad nėra specialisto ar meistro, kuris moko ir nurodo, kaip drožinėti, nes šiuo atveju technologija ar meistrystė nebuvo svarbiausia. Specializacija, meno scenos uždarumas yra dalykai, dėl kurių galime daug prarasti. Dėl to man ir patiko išvažiuoti iš Vilniaus, atitrūkti nuo žmonių, veidų, parodų, pažiūrėti, kaip veikia pasaulis. Nors menininkai labai atviri, bet šiuolaikinio meno scena itin vartotojiška, konkuruojanti, menininkas turi pristatyti gerą kolekciją galerijai. Bandydamas apgalvoti procesus prasilenkia su tradicine parodų erdve. Kaip tokiu atveju save pristatyti? Stengiuosi to išvengti, dabar neturiu noro daryti ekspozicijas „sienoms“.

Lauros Garbštienės paroda „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“ galerijoje „Atletika“, 2019. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Jūsų ankstesni kūriniai „Nebaigtas diplomas“ ir „Įrašas“ kalbėjo apie panašius dalykus – proceso viršenybę virš daiktiškumo, performanso ir rezultato santykį. Kodėl Jums procesas svarbiau nei rezultatas?

Procesas yra įdomiau. Dabar supratau, kad tai yra kūrinio būdas – kaip jis veikia, kalba. Kuriant reikia įvertinti visus veikėjus, ne tik kūrinį ir žiūrovą, bet ir ekologiją, aplinką.

Paroda „Atletikoje“ pateikia klausimus apie tai, kiek žmogui iš tikrųjų reikia, apie perteklinį vartojimą, suponuojant, jog dabartinis norų ir siekių mastelis yra neracionaliai praplėstas. Ar išsikėlus iš Vilniaus sumažėjo poreikių, kurių turėjote anksčiau?

Na, godus tas žmogus yra. Aš išvažiavau, nes supratau, kad man reikia sodinti augalus, sodus. Gerai padariau, kad pasirinkau pastovią gyvenamąją vietą, nes tik vėliau supratau, kad augalus reikia nuolat prižiūrėti ir su jais gyventi. Taip praėjo ketveri metai, kai supratau, kad jau tiek laiko nekuriu meno. Tada pagalvojau, kad man dar kažko trūksta… Visgi poreikių kaip tik padaugėjo, tačiau kitur. Turiu poreikį pasivaikščioti miške, nieko neveikti, nedaryti daiktų.

Lauros Garbštienės paroda „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“ galerijoje „Atletika“, 2019. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Esate socialinio-kultūrinio projekto / iniciatyvos „Verpėjos“ autorė. Kaip kūrėte šį projektą?

Norėjosi bendradarbiavimo, veiklos, o kartu ir surengti dirbtuves su verpimo rateliu. Pasikviečiau kelias menininkes ir įvyko pirmasis, labai minimalus simpoziumas Marginių kaime. Jos pakvietė dar kelias moteris, kurioms atrodė nuostabu išmokti verpti rateliu. Dar šiek tiek patyrinėjome, pasivaikščiojome po kaimus, pakalbinome žmones. Moterys kaimuose dar mokėjo verpti, atsiminė, kaip močiutės jas mokė, kad buvo smagu. Bendravimas buvo vienas pagrindinių dalykų, nes nesukūrėme meno produkto. Tada ir kilo idėja, jog mes esame verpėjos – tinklų kūrėjos. Vėliau kitos menininkės nuėjo savo keliais.

Simpoziumo pristatymą surengėme Marcinkonyse, Dzūkijos nacionalinio parko lankytojų centre, vėliau apie jį parašėme periodiniame etnografiniame, tradiciniame, gamtotyriniame leidinyje „Šalcinis“. Atrodė, kad verpimas rateliu yra etnografinė tema, tačiau pradėjau prieštarauti tokiam suvokimui – visi verpiame ir nėra / nebuvo jokio verpėjos amato. Ten, kur gyvenu, yra nacionalinis parkas, daug autentiškų kaimų, dažnai norima remti tradicines veiklas, jas tęsti ir skatinti amatus. Tiek žemės ūkis, tiek amatininkystė yra kaip mitas. Visi užsiima rankdarbiais, tai yra rankdarbizmas.

Paroda Marcinkonių geležinkelio stotyje

Jūsų projektas „Verpėjos“ priminė šių metų paveldo renginyje „Heritas“ surengtą instaliaciją „Elektroninės sutartinės“, kurioje imituojant verpimą rateliu, tuo pat metu šokinėjo šviesos ir grojo elektrinė muzika. Tai buvo bandymas sumodernizuoti seną tradiciją ir kontrastingai priartinti medinius ratelius prie šiuolaikinių elektronikos skambesių. Ar tai, kaip pristatomos tradicijos, ritualai, kultūros paveldas, seno-naujo suplakimas yra artima Jums?

Esu gana griežtai pasakiusi, kad man tikrai ne viskas patinka ir yra įdomu. Amatai niekada negrįš, nes žmogus negali daryti dalykų taip pat lėtai visai kitame greityje, pasaulyje, lekiančiame aplinkui. Apie „Elektronines sutartines“ žinojome, tada pasijuokėme ir tiek. Populiarūs kultūros veikėjai daro iš to suvenyrą, bet negaliu to kritikuoti, nes tai labai skiriasi nuo to, ką darau aš. Vienu metu vyko ir jų, ir mūsų pasirodymai, bet žiniasklaidoje tai buvo suplakta į vieną renginį. Įdomu ir tai, kad tokie renginiai žiniasklaidoje yra giriami dėl etninės kultūros Lietuvoje. Tai, kas iš tikrųjų visgi nėra etnografiška – žmonėms tiesiog reikėjo siūlų.

Dabar yra svarbiausias noras daryti viską kuo lėčiau, o ne numanomų tradicijų išlaikymas.

Kokie „Verpėjų“ ateities planai?

„Verpėjos“ tapo VšĮ, organizuoju veiklas, norėčiau pasikviesti daugiau menininkų, su kuriais darytume projektus, taip pat nuomoju erdvę renginiams Marcinkonių geležinkelio stotyje.

2018 metais turėjau užmojį daryti „Verpėjų orkestrą“. Tai atskiras projektas – orkestras, sudarytas iš skirtingų žmonių, atsiranda vis kitose vietose. Į jį kviečiame tuos, kurie nori išmokti verpti ir turi verpimo ratelius. Visada vyksta panašiai – ateina apie 15 žmonių, dažniausiai moterys, visos labai džiaugsmingos. Jos labai skirtingos, dažniausiai nė viena nemoka verpti, bet svajoja tai daryti, nes turi namuose ratelį, paveldėtą iš močiutės ar kitos giminaitės.

Mokytis sunku – mokomės dvi dienas, antrą dieną dažniausiai jau pavyksta išverpti siūlą. Besimokant intensyviai bendraujame, verpiame, klausomės viena kitos ir tai yra visiškai kitokia komunikacija, tartum ritualas, žmonių bendrija. Iš anksto būna žinoma, kad pabaigoje bus viešas pasirodymas. Siekiau pasirodymą (verpimą rateliu) įgarsinti, bet tai sudėtinga – reikia brangios aparatūros, verpėjų ir žiūrovų erdvės skirtingai rezonuoja. Visi rateliai labai saviti, seni, skirtingai girgžda, barška. Tai irgi gražu.

Pats menas čia tartum ribinis, bet pats susirinkimas, orkestro pasirodymas, jo ir bendruomenės formavimasis virsta kūnu. Tada galima kalbėti apie svarbias temas, ekologiją, taip pat ir vilną, kurią gali panaudoti be komercinio tikslo, rituališkai. Tai užima daug laiko. Pusę metų paverpus vakarais jau gali įvaldyti ratelį.

Ar turite viziją-norą, kad žmonės išmoks verpti ir siūs savo rūbus?

Taip, bet tai tik idėja. Tikrai nemanau, kad visi pradės gyventi miškuose, augins bulves ir nieko nepirks. Visgi supratau, kad tai nesvarbu, svarbiausia – momentas ir išmokimas, lėtas būdas mąstyti. Išmokti verpti yra kaip išmokti važiuoti dviračiu – to nepamirši. Verpimas lyg slaptas žinojimas, o tą žinojimą nešti yra maža misija. Man tai labai gražu.

Nors (geografiškai) nutolote nuo Vilniuje vykstančių renginių, baltų galerijų sienų, bet menines erdves kuriate ten, kur esate pati – netikėtose ir institucijų nekontroliuojamose erdvėse – miške, Marcinkonių traukinių stotyje.

Stoties laukiamojoje salėje padarėme galeriją. Joje kartą dariau verpimo dirbtuves, bet nerengėme pasirodymo. Taip pat tapome Tarptautinio Kauno kino festivalio satelitu Marcinkonyse, rodėme vieną filmą ir dabar reikės ieškoti būdų, kaip ir toliau tai daryti. Su simpoziumo dalyviais surengėme parodą, norėjau papasakoti įdomią istoriją vietiniams gyventojams. Grafikė Gražina Didelytė gyveno rezervato teritorijoje ir sukūrė kūrinių ciklą „Skroblaus vingiais“. Mes jį pirmąkart eksponuojame viešai galerijoje. Grafikė gyveno Rudnelės kaime, ten buvo įkūrusi savo galeriją, kurioje eksponavo šį darbą, bet į tą teritoriją lankytojai nebeįleidžiami. Tai atrodė įdomu – kaip skaityti, suprasti kūrinį, kai jis nėra pasiekiamas?

Skrobliaus vingiai

Pastaruoju metu Jūsų kūryboje ryškūs gamtos, ekologijos motyvai. Kvietime mokytis verpti rateliu minėjote, kad tai nėra siekis romantizuoti praeitį, bet noras atsižvelgti į dabarties problemas, ekologinę situaciją. Taip pat išleidote knygą „Kaip pasėti mišką“ – minimalistinį vadovą, miško sodo, miesto sodo arba miško sėjimui. Minėjote, kad galbūt įvesite naują meditacijos rūšį – auginti avis ir verpti vilną. Paroda „Atletikoje“ kviečia kalbėti apie daiktų perteklių. Ar pastaruoju metu šios temos Jums tampa aktualesnės?

Atėjau į protą, kai išvažiavau iš Vilniaus ir pradėjau mažiau žvelgti į save. Distancija nuo miesto ir meno institucijų, kaip buvimo struktūroje, stipriau iškėlė klausimus, kaip veikia pasaulis. Anksčiau buvo svarbu suprasti, kur aš, ką darau, kur esu. Dabar galiu į tai pasižiūrėti iš šono, esu platesnio matymo. Tada ekologija ir atsirado ne kaip dialogas, o pokalbio inicijavimas. Šiuo metu man įdomu, kaip įtraukti kitus veikėjus, pavyzdžiui, „Verpėjų“ atsiradimas man atrodė svarbus socialinis judesys, nes būdama kaime pradėjau galvoti, ką galiu duoti tai vietai, jos žmonėms. Jaučiu, jog galiu daryti įtaką, bet suprantu, kad ji negali būti staigi ir didelė, tai labiau maži pokyčiai, įkvepiantys kelis žmones.

„Vartų“ galerijoje buvote įkūrusi „turgavietę“, pavadintą „Laikino meno fondu“, jame prekiavote savo užaugintais / surinktais gamtos turtais. „Gamtos pažinimo kambarys“ – tai nuodingų augalų kolekcija, eksponuota ant prestižinio meno renginio – 54-sios Venecijos bienalės katalogo lapų. Dažnai menas apgaubiamas šydu, tuo tarpu Jūs parodos eksponatais it dzūkiškasis Marcel Duchamp paverčiate daiktus, kuriuos kiekvieną rudenį kuria kaimų bobutės, o prestižinis leidinys tampa vertingas tiek, kiek gamtos kūrinių gali reprezentuoti ant savo puslapių. Koks šių performansų tikslas?

Visa tai vyko komercinėje galerijoje, kurioje parduoti uogienės stiklainį man pasirodė geras juokelis. Tai atrodė svarbu dėl proceso – aš nekuriu kūrinių, o verdu uogienę, tai reiškia paprastą idėjos pristatymą.

Buvau kviečiama prisistatyti Venecijos bienalės kataloge, bet atsisakiau dalyvauti, nes neatrodė reikalinga būti reprezentuojamai, pati norėjau dalyvauti bienalėje. Katalogo ir nuodingų augalų idėja atsirado spontaniškai. Pagalvojau, kad visa sistema taip pat gali būti kaip nuodas. Šiuos katalogus dalijo nemokamai, tad jie kažkur dulkėjo ir buvo nebereikalingi – man tai perteklinis produktas, išnaudojantis daug resursų, tad antrinis jos panaudojimas herbariumui pasirodė gera mintis. Nuodingi augalai, kurie buvo galerijoje, tai paprasčiausi augalai, turintys nuodingų medžiagų, pavyzdžiui, bulvė, pomidoras, tačiau buvo keletas tikrai mirtinų žmogui. Rengiant parodą labiausiai patiko pažinimo procesas, intensyviai ruošiausi, skaičiau ir domėjausi augalais, paišiau chemines formules, tai buvo nauja graži sritis su savo giminėmis, bendrijomis, sistemomis, lotyniškais pavadinimais.

Tai mano asociacijos, tai nebuvo oficialiai pateikta prie kūrinio. Per laiko atstumą viskas pasirodo kiek kitaip; tada sakiau, kad nenoriu parodos, nekursiu filmų ir manęs juose nematysite. Dauguma mano kūrinių performatyvūs, juose pasirodau pati. Visi galvojo, kad tos parodos nebus, todėl tai buvo tam tikras protestas. Pradėjau galvoti, ką padaryti, kad nebūtų kūrinių, instaliuotų galerijos sienose, tame nemačiau prasmės. Norėjau atrasti kitokius būdus.

Lauros Garbštienės paroda „Ašmenys pamažu sinchronizuojasi“ galerijoje „Atletika“, 2019. Lauryno Skeisgielos nuotr.

Laura, atrodo, kad Jūs jautriai žvelgiate į pasaulį. Jaučiu švelnų pasaulio prasmės ieškojimą aplinkoje, standartų ir šablonų atmetimą, kartu lengvą ironiją ir kritiką meno pasauliui. Man labai patinka, jog nemistifikuojate meno.

Mistifikacija man primena pakuotę, tai irgi tam tikras dalyko pateikimo būdas. Man visada būdavo svarbiau pasakyti idėją, forma ne tokia svarbi. Visada atmestinai žiūrėjau į formą. Dabar žiūrint mano vaizdo įrašus jie atrodo gan mėgėjiški, suprantu, kad galėjau padaryti profesionaliau. Kita vertus, man labai patinka mėgėjiškumas.

Kokios metamorfozės laukia po gyvenimo miške?

Dar nežinau. Galbūt atvažiuos daugiau menininkų, galbūt įkurtume ne visai oficialią rezidenciją ir tada kur nors judėčiau.

Kalbant apie ateitį atsiranda mistikos.

Negaliu nuoširdžiai kalbėti apie dalykus, kurių nežinau. Mėgstu daryti tai, ko neišbandžiau ir rutina man nepatinka, bet gyvendama su gyvuliais labai pasikeiti, turi juos auginti ir save įžeminti. Tik dabar suprantu, kokie gyvuliai yra svarbūs. Jie daug arčiau gamtos pusės ir turi daugiau žinojimo nei žmonės mano. Jei vietoj avių auginčiau arklį ar karvę, turbūt išvis prapulčiau, įaugčiau žemėn.