Medusa has entered the chat. Paroda „Feljetonistai“ projektų erdvėje „Editorial“

2019 m. lapkričio 4 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Aistė Marija Stankevičiūtė

Jaučiuosi, lyg plūsčiau viduriu dūzgiančios gatvės.
Arba plūduriuočiau sustingusi, ir aplinka skrietų pro šalį pati.
Bet čia viskas priklauso nuo judesio: žvilgsnio ir gesto choreografijos – kaip akies obuoliai ir čiuptuvai sušoka tarpusavy.
Prilimpu prie mirksinčios kolonos – pradedu kilti ir suktis.
Pole dance.
Viskas melsva kaip Facebook’e arba po vandeniu.
It’s frustrating to be stuck in the present moment.[1]

Barbė gimė anksčiau už Gretą Thunberg. Siluetą atspaudė ir daugino, kol tapo per dažnai sutinkama ir nuobodi, dėl to palikta kvestionuoti savo egzistenciją gulėdama šiukšlėse. Bet kažkas, štai, visai neseniai atrado Gretą Thunberg, ir jos veidus daugino lygiai taip pat sėkmingai. Vienas jų virto Facebook’o profilio nuotrauka – žaibiškai atpažįstamu fasadu, provokuojančiu sekėjus reakcingais sociopolitiniais komentarais, praskiestais nuoširdžiomis, rūpesčio pasauliu ašaromis. Barbie is good. Barbie loves animals. The situation is kind of unbearable.[2] Kad už profilio nuotraukos – Martha Rosler – visai nesvarbu, svarbu įsilieti į bendrą srautą, kuriame amplua kinta 200 Mbps greičiu. Savo Facebook’o sienas Editorial erdvės iPad’uose išeksponavę Mohammadas Salemy ir Rosler pranešimų kūrimą ir dalinimąsi pavertė savotiška meno praktika, gebančia įvykius reflektuoti žymiai sparčiau nei įmanoma parodose.

Kas nutinka parodų erdvei, kai kiekvieno kišenėje – nuolat besiplečianti galerija?
Kai video naujienos šaukia choru, bandydamos pradėti pokalbį su tiesiog slenkančiu pro šalį?
Kai profilius turi šunys, Barbės ir influenceriai, o pats Facebook’as – daugiau veidų už Cindy Sherman?

Naršydama prisimenu 1944–ųjų kovą iš lėktuvo iškritusio vokiečio-šamano mintį, kad kiekvienas yra menininkas. Atrodo, logiška, tik ne visi menininkai tai žino. Bet turinius socialinėse medijose generuoti gali nuo to nepriklausomai ir visai nesvarbu, apie ką: Trump’o grasinimai ir nuotraukų klastotės, žaidžiančios katės ir koučeriai galų gale suteka į vieną žodžių, garsų ir vaizdų vandenyną.

Kad būtum pastebėtas, reikia reguliariai įšvirkšti nuorodų.
Iš esmės, būti feljetonistu arba medūza.

Jaakko’o Pallasvuo parodoje dalinasi video darbu – kelione į meno mokyklą Kokkola mieste Suomijoje, kurią baigė prieš dešimt metų. Tai paskutinė proga dokumentacijai prieš uždarymą. Visai kaip galerijose: kad būtum pastebėtas, reikia reguliariai savimi dalintis. Čia paprasti vietiniai gali tapti kuratoriais, irkluojančiais socialinės interakcijos jūroje, vengiančiais periodiškai iškylančių medūzų, the toxic personage who can sting you with their bitterness.[3] Kol patys, plaukdami į tolį tampa vis labiau ir labiau peršviečiami ir, įgėlę kapitalistui šlaunį, išnyksta.

Jeigu tai – žaidimas? Jei, peržengus kalbos ribas, fabrikuose įsigijus potencialo, satelitų ir gerų idėjų, galima išvengti pasaulio pabaigos ir pasiekti fantazijos karalystę? Kurioje nusiritę aktoriai net supjaustyti žoliapjovės susiklijuoja į visumą, o serijiniai žudikai su MAGA beisbolo kepurėmis ragauja pamestus jų kūnų gabalėlius ir fotografuoja… Situacija panaši į Lynch’o sapną, tačiau tai iš Pallasvuo plakatų, atsveriančių erdvės viduryje blyksinčias video naujienas savo nekitimu, leidžiančiu vaizduotei žaisti.

Editorial erdvės centre – tęstinis projektas Video News, tiksliausiai atspindintis parodos pavadinimą. Feljetonistai, tai aktualius įvykius komentuojančios personos, dažnai nepabrėžiančios savo vardų, bet publikuojančios reguliariai ir ironiškai. Į vieną video sujungti įvairiose vietose filmuoti įvykiai minėtame projekte mezga dialogus tarp žmonių, gatvių ir vietų tarsi internetas, juosiantis žemę. Dalyvaujančių Video News vardai nuolat kinta – prie dialogo prisijungia nauji, iš pokalbio išeina seni nariai, todėl srautas nenutrūksta, o akceleruojamas plūsta į erdvę vaizdų ir garsų pertekliumi. Važiavimą dviračiu pakeičia Lietuvoje vykusio Gay pride ištraukos, trešnę ridenantį vėžlį – kazino lošimo automatų vaizdai, perjungiami į madų šou ir improvizuotą šokį gatvėje. Angliška parodos pavadinimo versija – Columnists – skambesiu sužaidžia su Video News ekranus laikančiomis kolonomis: visos naujienos žmogaus akių lygyje svarbios vienodai.

VideoNews kolonų yra žmogus. Kad su juo susitikčiau, turiu apakti ir apkursti įprastam pasauliui; izoliuotis virtualioje realybėje, paruoštoje bendro Emblematic Group ir PBS tiriamosios žurnalistikos ciklo Frontline projekto. Prisijungiu prie pokalbio su neseniai paleistu kaliniu Kenny Moore, daugelį metų praleidusiu vienutėje. Kalinių bendravimas Meino valstijos kalėjime irgi veikia socialinių tinklų principu: permeta nuorodas pririšę prie siūlo, ir užklausa grįžta su prisegtuku – trumpa žinute, tekstu arba įrankiais. Bet jokių privatumo nustatymų, grįžimo atgal ikonų. Pokalbiai nutildyti metams.

Viskas veikia dalinimosi principu: tarp draugų ir draugų draugų, žmonių, kuriuos galbūt pažįstate.
Parodoje kažkas paskolina kamerą, atitempia kompiuterį ir VR akinius, dar kažkas pažymi Instagram’e, sukuria įvykį ir permeta nuorodą.

 Going.

 Kažkas Feljetonistams sukuria Facebook’o paskyrą:
Redaguokite informaciją, nes žmonės, kuriuos galbūt pažįstate jau susirinkę.
Columnists: iš kokio jūs miesto?

[1] Jaakko Pallasvuo plakatas

[2] ten pat.

[3] Jaakko Pallasvuo, Medusa (2018).

Išsamų fotoreportažą iš parodos „Feljetonistai“ galite peržiūrėti čia.

Iliustracijoje: Jaakko Pallasvuo, Medūza, 2018. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *