.
2024    05    29

Matoma pusė yra niekas be nematomos pusės. Pokalbis su meškos iškamša Dainiaus Liškevičiaus parodoje „Obsesijos“.

Rosana Lukauskaitė
Gintarės Gritėnaitės nuotrauka

Paroda Radvilų rūmų dailės muziejuje (Vilniaus g. 24, Vilnius) veikia iki birželio 2 d.

– Kaip jaučiatės, stebėdama mane čia, Radvilų rūmų dailės muziejuje? – provokuojančiai pradėjo pokalbį meškos iškamša.

– Jūsų buvimas kelia tam tikrą dialektiką tarp gamtos ir kultūros. Jūs, kaip artefaktas, įkūnijate žmogaus siekį kontroliuoti gamtą ir kartu atskleidžiate dar iš totemizmo laikų ataidintį fetišizmą.

– Tiesa, – patvirtino meška. – Aš čia stoviu kaip simbolis. Tačiau ar kada nors pagalvojote, kaip aš, kaip šis simbolis, jaučiuosi? Matoma pusė yra niekas be nematomos pusės (tai išgirdau Romeo Castellucci spektaklyje „Bros“).

– Galbūt jūs jaučiatės izoliuota, išplėšta iš savo natūralios aplinkos ir transformuota į meninį objektą? Ar manote, kad lankytojai tikrai suvokia tą prasmę, kurią norite perteikti?

– Kai kurie tikrai suvokia, – atsakė meška. – Kiti tiesiog fotografuoja ir eina toliau, nesuprasdami mano konteksto.

– Beje, – tęsiau pokalbį su meškos iškamša, – neseniai socialiniuose tinkluose pradėjo plisti klausimas: ar moteris miške pasirinktų likti su meška ar su vyru? Dainius Liškevičius net nenutuokė, kad jo parodos metu gali atsirasti tokia mimetinė asociacija. Kaip jūs, kaip meno kūrinys, vertinate šią diskusiją?

– Įdomu, kaip žmonės kuria asociacijas, – atsakė meška. – Šis klausimas atskleidžia daug daugiau nei tik akivaizdų pasirinkimą tarp dviejų pavojų. Suprantama, kad moterys gali jaustis saugesnės net ir su laukiniu gyvūnu, nes jų baimė remiasi statistika ir asmenine patirtimi. Tarp kitko, prancūzų rašytojo Prospero Merime novelėje „Lokys“ (1869), kurios veiksmas vyksta Žemaitijoje, viena moteris medžiojant pagrobiama lokio ir nuo jo neva susilaukia berniuko, kuris vėliau kamuojamas persekiojančių grobuoniškų instinktų. Tad kyla klausimas, ką rinktųsi pati meška?

– Akivaizdu, kad jūs esate sumedžiota vyro, kito vyro nudirta ir iškimšta, o dar kito eksponuojama parodoje ir tarsi neturite pasirinkimo. Jūsų egzistencija yra keista elipsinė būtis – būti amžinu numirėliu.

– Tai atspindi paradoksą, – atsakė meška. – Man, kaip parodos eksponatui, tenka išgyventi ne tik savo, bet ir tų žmonių, kurie mane sukūrė, patirtis. Tai yra simbolis, kaip bandoma muziejuje eksponuoti patį muziejų – parodyti ne tik objektą, bet ir visą jo istoriją, sukurtą žmonių. Nors mano buvimas čia yra ne mano pasirinkimas, aš tampu mediumu, per kurį žmonės gali susidurti su savo pačių baimėmis, norais ir obsesijomis, o tuščiuose rėmuose, praradusiuose turinį, bemat apsigyvena lankytojų lūkesčiai.

– Neišvengiamai prisimenu postmodernistų mąstytojų temas apie muziejaus funkciją. Postmodernistai dažnai kelia klausimus, kaip muziejai formuoja ir kontroliuoja mūsų supratimą apie istoriją ir kultūrą. Jie taip pat dažnai teigia, kad muziejai veikia kaip galios struktūros, kurios atrenka ir išsaugo tam tikrus istorijos fragmentus, palikdamos kitus užmarštyje.

– Būtent, – sutiko meška. – Manau, kad mano buvimas šiame muziejuje gali būti vertinamas kaip iššūkis tradiciniam muziejaus vaidmeniui. Aš esu gyvūnas, kuris buvo nužudytas, išdirbtas ir eksponuojamas – tai savotiškas kolonializmo ir žmonių dominavimo simbolis. Tačiau dabar, būdama meninės instaliacijos dalimi, aš įgyju naują, daugiasluoksnę prasmę.

– Tai labai intriguoja, – pridūriau. – Postmodernistai taip pat kalba, kad muziejai gali būti vieta, kurioje iškyla kolektyvinės atminties ir užmaršties klausimai. Jūsų buvimas čia skatina lankytojus apmąstyti ne tik praeitį, bet ir tai, kas išsaugoma, kas prarandama, ir kaip tai veikia mūsų dabartinį suvokimą. Beje, ar jaučiate dėmesio konkurenciją su briedžio galvos iškamša ir elnio ragais, kurie taip pat eksponuojami parodoje?

– Ne, – ramiai atsakė meška. – Suprantu juos kaip mūsų bendro imperatyvo sudedamąsias dalis. Mane daug labiau neramina Lietuvoje vis dažniau pastebimos rudosios meškos. Išnykusios rūšies grįžimas mane paverstų beverčiu replikantu. Beje, šį scenarijų jau esame aptarę su Maiklo Džeksono holograma.

– Tai primena J. Baudrilardo simuliakro teoriją, – pastebėjau. – Jūsų buvimas čia yra ne tik realybės atspindys, bet ir hiperrealumo manifestacija, kuri dekonstruoja mūsų supratimą apie tikrovę. Jūs esate ir tikra, ir netikra, ir būtent tai skatina lankytojus permąstyti savo pačių egzistenciją.

– Būtent, – pritarė meška. – Postmodernistinis muziejus tampa nebe tiesos saugykla, o platforma, kurioje kuriami nauji naratyvai. Mano buvimas čia gali būti suvokiamas kaip provokacija, skatinanti lankytojus klausti, kas yra tikra, kas svarbu. Net žinodami, kad nusižengia muziejų ir parodų lankymo etiketui, dauguma žmonių siekia paliesti mano kailį.

– Tai taip pat atspindi Derrida dekonstrukcijos principus, – pridūriau. – Jūsų egzistencija čia dekonstruoja tradicines reikšmes ir verčia mus ieškoti naujų interpretacijų. Jūsų buvimas čia yra išlikimas ar praradimas? Ar tai yra gyvybės pėdsakas, ar jos užgesimas? Tai iškelia dar vieną svarbią temą – Walterio Benjamin’o „aurą“ ir jos transformaciją šiuolaikiniame mene. Kai W. Benjaminas rašė apie meno kūrinio „aurą“, jis kalbėjo apie unikalų buvimą laike ir erdvėje, kurį technologinės reprodukcijos epochoje tampa vis sunkiau patirti. Kaip manote, ar jūsų, kaip iškamšos, „aura“ egzistuoja?

– Mano „aura“, jei ją galima taip vadinti, yra daugialypė, – pradėjo meška. – Aš egzistuoju kaip fizinis objektas, tačiau mano prasmė kinta priklausomai nuo žiūrovo perspektyvos. Aš esu ir praeities reliktas, ir dabarties provokacija, ir tai suteikia mano buvimui unikalių dimensijų. Dėl to jaučiu artimumą Džefui, kalbančiam mangustai arba Dalby vaiduokliui, tariamai gyvenusiam Irvingų šeimos ūkyje Meno saloje. Ši istorija 1930-ųjų pradžioje sulaukė didelio dėmesio Britanijos bulvarinėje spaudoje. Irvingų teiginiais susidomėjo parapsichologai ir vaiduoklių medžiotojai. Kai kurie tyrėjai ir šiuolaikiniai kritikai padarė išvadą, kad tai buvo šeimos apgaulė, naudojant trylikametės dukros pilvakalbystės talentą. Mūsų suvokimas apie tikrovę tampa taip susipynęs su fikcija, kad dažnai nebegalime atskirti vieno nuo kito. Džefas virsta simuliakru – hiperrealumo objektu, kuris praranda ryšį su tikrove ir tampa savarankišku reiškiniu. Irvingai teigė, kad Džefas jiems kartą pasakė: „Jei mane pamatytumėt, nualptumėt, suakmenėtumėte, mumifikuotųsi jūsų kūnai, pavirstumėte į akmenis ar druskos stulpus!“ Irvingai teigė, kad jų keistasis augintinis net lydėdavo juos į turgų, bet visada likdavo kitoje gyvatvorės pusėje, taip ir nesiliaudamas plepėti.

– Keista, niekad nesu mačiusi mangustos – nei gyvos, nei iškamšos. Tai kelia dar vieną klausimą, – pridūriau. – Heideggerio „Dasein“ arba „būties-čia“ koncepcija pabrėžia autentiško buvimo svarbą. Ar jūsų egzistencija kaip iškamšos, kaip simuliakro gali būti suvokiama kaip autentiška?

– Mano buvimas čia yra tiek autentiškas, tiek paradoksalus, – atsakė meška. – Aš esu tikra iškamša, bet mano prasmė yra hiperrealumo konstruktas. Aš egzistuoju kaip meno instaliacijos dalis, kuri skatina apmąstyti autentiškumo ir reprezentacijos sąvokas. Aš esu tiek fizinė, tiek metafizinė būtybė, kurios egzistencija nuolat dekonstruojama ir rekonstruojama per žiūrovų akis. Mano nasrai praverti ne riaumojimui, o parodos autoriaus pilvakalbystei.

– Ačiū jums už pokalbį, – prieš išeidama dirsteliu į šalia esantį veidrodį ir pamatau, kad stovėdama prie meškos, Mikelandželo vergo ir sužeistos amazonės irgi tapau skulptūrinės kompozicijos dalimi.

– Ačiū ir prašau neliesti eksponatų, nebent bijote, kad sapnuojate, – pasakė meška.