Martos Frėjutės, Onos Juciūtės ir Simonos Žemaitytės paroda „Collisions“ Neapolyje, Italijoje

Iki birželio 30 d. fizikos muziejuje (it. – Museo di Fisica), kuris priklauso Neapolio Frydricho II-ojo universitetui (it. – Università degli Studi di Napoli Federico II), veikia menininkių Martos Frėjutės, Onos Juciūtės Ir Simonos Žemaitytės jungtinė paroda „Collisions“ (liet. – Susidūrimai).

Tai pirmasis šiuolaikinio meno ir Fizikos muziejaus bendradarbiavimo projektas, kurio metu sukurti ir parodoje pristatomi darbai buvo įkvėpti muziejaus nuolatinės ekspozicijos.

Kolizija – atsitiktinis dviejų judančių kūnų susidūrimas. Molekulinėje fizikoje tai taip pat yra bet koks sąveikos reiškinys, dėl kurio sąveikaujančios dalelės keičiasi energija. Kolizija yra susidūrimas, bet tuo pačiu ir susitikimas: įvykis, suaktyvinantis energiją, atsitiktinis ar kontroliuojamas, dinamišku judesiu sukuriantis naują tvarką. Kas nutinka, kai „susiduria“ menas ir mokslas? Priskirti skirtingoms sritims, šie du kūnai iš tikrųjų turėjo daug laimingų susidūrimų per šimtmečius, o gal net tūkstantmečius. Šiuolaikinė meninė produkcija sąmoningai apmąsto šių susidūrimų išlaisvintas jėgas. Nors mokslininkas ir menininkas atrodo nutolę, jie abu pradeda nuo vizijos: jei pirmasis bando visais būdais atsakyti į iškeltus klausimus, antrasis dirbdamas su tuo pačiu klausimu, palieka atvirą lauką daugybei atsakymų. Menininkas minta mokslininko sukurtomis žiniomis ir metodikomis, kartais jas iškraipydamas. Mokslininkas pasitelkia menininko vaizduotę, gebančią rasti netikėtus kelius, ne visada efektyvius, bet reikalingus moksliniam laukui plėsti.

Remiantis šiomis prielaidomis, paroda „Collisions“ siekia sukurti platformą dialogui, kviesdama tris menininkes – Martą Frėjutę, Oną Juciūtę ir Simoną Žemaitytę – bendradarbiauti su didžiuliu Neapolio mokslo muziejų tinklu, kurie, be mokslinės reikšmės, turi esminę istorinę reikšmę mieste. Ištyrinėjusios muziejus, priklausančius Gamtos ir fizinių mokslų muziejaus centrui (antropologijos, fizikos, karališkasis mineralologijos, paleontologijos, zoologijos muziejai), anatomijos muziejų MUSA ir Kapodimontės astronomijos observatoriją menininkės sukūrė naujus kūrinius, atspindinčius tyrimo etapuose iškilusias temas.

Viena šių temų yra sąsajos tarp fizinių reiškinių nematomumo ir objektų, vaizduojančių šiuos reiškinius, kūrimo, pasižyminčio rafinuotu estetiniu meistriškumu. Tai pasakytina apie keletą fizikos muziejaus karališkosios kolekcijos objektų, kuriuos pagaminti buvo pasitelkti specializuoti meistrai. Jie parodo neapolietiško meistriškumo gebėjimą derinti estetiką ir funkcionalumą, gerą medžiagų išmanymą. Pavyzdžiui, fiziko Macedonio Melloni sumanytą ir 1855 m. Neapolio statybininko Saverio Gargiulo sukurtą elektroskopą – meniniu ir moksliniu požiūriu nepaprastą darbą. Hidrostatinės svarstyklės, kurias, naudojant skirtingus metalus sukūrė ir pagamino Bonaventura Bandieri Burbono fizikos laboratorijai, ilgai laikytos tiksliausiomis iš Neapolyje pagamintų svarstyklių yra puiki meno ir mokslo sintezė. Kaip pažymėjo laboratorijos direktorius Giacomo Maria Paci, paėmęs jas į rankas 1845 m.: „Bandieri sugalvojo, kaip sujungti tai, ką jam pasiūlė menas ir mokslas, sujungti eleganciją su tobulumu ir taip padaryti savo darbą vertą šios Karališkosios laboratorijos“.

Objektų medžiagiškumo ir jų esminės vertės akcentavimas išsiplėtė į patį muziejaus palikimo apmąstymą; daugelis Fizikos muziejuje esančių instrumentų, nors ir puikiai veikė, laikui bėgant buvo pakeisti naujais technologiniais prietaisais. Taigi jie tapo istorijos pėdsakais, menančiais mokslinės evoliucijos žingsnius, įgaunančiais naują statusą nepaisant jų pradinės funkcijos.

Menininkių pristatomų kūrinių centre – optika, fizikinės-cheminės transformacijos ir geologiniai reiškiniai. Martos Frėjutės skulptūros, įkvėptos optinių reiškinių pristatymo muziejuje – nuo ​​XVII amžiaus Torricelli lęšio iki didelio Frenelio lęšio, dar vadinamo „pakopiniu“ lęšiu, kurį XIX a. Paryžiuje sukurė garsusis lęšių gamintojas H. Lepaute. Šį lešį Melloni naudojo mėnulio spindulių galiai matuoti, o burbonai tokio tipo lęšius įrengė karalystės pakrantėse esančiuose švyturiuose. Šis didelis objektyvas yra traukos centras Fizikos muziejuje – žvelgiant pro jį kiekvienas atrodo deformuotas ir beviltiškai keistas. Šis klaidinantis pojūtis atsispindi ir menininkės skulptūrose, primenančiose du per didelius akių obuolius, kuriuose atsispindi muziejaus aplinka ir lankytojai. Paslaptinga lyg eksponatai muziejuje, kurių funkcija nežinoma, ši skulptūra klaidina žiūrovą, slėpdama savo sunkiai nuspėjamą prigimtį.

Ona Juciūtė savo skulptūras įkurdino medinėse muziejaus vitrinose. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad kūrinyje “Replacement and Infiltration” dominuoja medžio gabalai. Tačiau, dėl sudėtingų petrifikacijos procesų, tai yra prieš milijonus metų akmenimi virtusios medienos fosilijos. Dėl „pakeitimo ir infiltacijos“ procesų (sąvokos, panašios į pačius menininkės veiksmus muziejuje), medienos molekulinė struktūra negrįžtamai pasikeičia, nors jos išorinė forma lieka tokia, kokia buvusi. Menininkė pirko šiuos objektus įvairiose internetinėse platformose. Daugelis jų buvo parduodami kaip čakrų gydymo priemonės, paremtos dvasiniais bei pseudo-mokslo įsitikinimais, jog šie objektai susiję su Žemės energija, įsišaknijimu, stabilumu, ryžtu. Šie objektai balansuoja ant baldines kojeles primenančių kramtomosios gumos atliejų. Amorfinių struktūrų atspaudai patyrė labai panašų procesą, kaip ir petrifikuota mediena – išlaikydami identišką formą bei vaizdinį, išgyveno negrįžtamus molekulinius pokyčius. Panašiai ir kitame menininkės kūrinyje “A Great Variety of Habits”  saulėje išblukę tekstilės fragmentai, eksponuojami šalia saulės matavimo bei aktyvavimo įrankių, užsimena apie nematomų jėgų matomus pėdsakus bei kuriamas netikėtas formas.

Galiausiai Simona Žemaitytė kreipė dėmesį į geologinius reiškinius, konkrečiai – Campi Flegrei vietovę, kurios ugnikalnis karts nuo karto pabunda ir kelia nerimą, kaip įvyko ir pernai. Keletas Fizikos muziejaus instrumentų bando užfiksuoti ir išmatuoti šį nekontroliuojamą reiškinį, parodydami, kaip net žmogaus intelekto pastangos tam tikrais atvejais turi nusileisti nenuspėjamoms gamtos jėgoms. Žemaitytės žvilgsnis nuslysta į šio nepaprasto kraštovaizdžio linijas naudodamas įvairias vaizdo fiksavimo priemones (terminę kamerą, kaleidoskopinius ir mikro objektyvus), parodydamas, kaip gyvenimas klostosi šalia ugnikalnio. Simonos Žemaitytės kūrinys yra vaizdinių ir judančių užrašų serija, perteikianti žavingo, paslaptingo ir potencialiai pavojingo scenarijaus galimybę.

Šioje objektų ir stebėjimų kolekcijoje materialūs ir nematerialūs matmenys vejasi vienas kitą, persidengia ir susimaišo, tam kad parodytų kaip fiziniai reiškiniai pasireiškia per instrumentus, atsiradusius žmogaus proto ir rankų pagalba, bet ir kaip menas savo ruožtu gali tapti transporto priemone idėjai atskleisti. Galbūt čia meno ir mokslo susidūrimas tampa tikslo bendryste: tikrovės ir jos išraiškų tyrinėjimu, galinčiu nuolat generuoti naujas perspektyvas, vedančias į tobulai nesibaigiančius eksperimentus.

Parodą prodiusavo Vilniuje įsikūrusi kompanija „Artišokai“ bendradarbiaujant su Neapolio universitetu, Fizikos muziejumi, Lietuvos kultūros institutu bei Lietuvos Respublikos ambasada Italijos Respublikoje. Projektas finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, remiamas Lietuvos mokslo tarybos, globojamas „Donnaregina“ fondo (it. – La Fondazione Donnaregina).

Tekstas: Alessandra Troncone

Fotografijos: Maurizio Esposito