Martos Frėjutės ir Sallamari Rantalos paroda „Čia būta pilies“ „Editorial“ erdvėje

Iki balandžio 5 d. „Editorial“ erdvėje (Latako g. 3, Vilnius) veikia jungtinė Martos Frėjutės ir Sallamari Rantalos paroda „Čia būta pilies“.

Parodoje įvairiomis raiškos priemonėmis nagrinėjamas žmogaus santykis su medžiagomis, istorija, geologija ir laiku. Pasitelkdamos tokias medžiagas kaip smėlį ar stiklą ir įpindamos humoro elementų, menininkės siekia komentuoti būdus, kuriais žmonės gyvąją ir neorganinę medžiagas naudoja antropocentrinėms fantazijoms, materijas eksploatuodami savo emociniams poreikiams patenkinti ir mūsų aplinkai formuoti.

Parodos pavadinimas žiūrovą sviedžia į kelis kontekstus iškart – vieni kitus papildančius ir sykiu vienas kitam prieštaraujančius ar net stojančius kovon. Čia  sujungiami rimtas,  gal net rūstus ir lengvesnis, bet ne mažiau svarbus kontekstai. Viena vertus, pavadinimas nurodo į istoriją (plačiąja prasme) ir archeologiją, atrastas pilis, po tokių atradimų kylančius vaizduotės procesus ir jų lemiamą „sunkųjį“ kontekstą (įvairių metanaratyvų kūrimą ir pan.). Kita vertus, šis „sunkusis“ kontekstas – tikriausiai per dažnai girdimas ir gerokai pabodęs – pastumiamas į šalį, kad užleistų vietą kitokio pobūdžio pilims, statomoms pajūryje ne amžinybei, o visiškai priešingai – žinant, kad po pusdienio jų neabejotinai neliks.

Archeologija ir geologija šioje parodoje išlaiko tam tikrą romantikos šydą, savaime besiformuojantį skverbiantis gilyn į žemę ir susiduriant su trupiniais kažko, ko beveik nebegalime pažinti. Trupiniai čia reiškia keletą dalykų; pavyzdžiui, rankos atspaudą, kuris yra plonytė dvimatė žymė kūno, šalia rankos turinčio (arba turėjusio) ir koją, galvą ar bambą (M. Frėjutės „Mes čia buvome“).

S. Rantalos kūriniuose smėlis atgimsta kaip naujos rūšies „uoliena“, kiek primenanti lentynas, lyg ir tūrines, bet ne tokias, ant kurių išties galėtum kažką pasidėti. Lentynos – regis, itin žmogiškas daiktas – nurodo į kažką daugiau, kažką ne visiškai žmogiško. Geologinių sluoksnių logika gana artima lentynos logikai, tik vietoje puodelių juose – bazaltas, o vietoje knygų – kreida. S. Rantalos kūriniuose, sukurtuose iš Vilniaus apylinkėse kasamo smėlio, kalbama apie lokalią būtį dabarties laikais.

Šioje archeologijos, geologijos ir kasdienybės sankirtoje atsiranda ir vadinamieji sekretai – ko gero, trapiausia archeologija pasaulyje: ją praktikuojantys laidoja grožį iš anksto suplanavę būsimą atradimo džiaugsmą. Dviejų minučių senumo iškasena! Tačiau kai kuriais atvejais, matuojant džiaugsmo lygį, jos amžius tolygus tūkstantmečiui ( M. Frėjutės „Sekretai“).

Po kurio laiko pilis bus nuplauta, tačiau dabar dar yra laiko ją apžiūrėti.

Marta Frėjutė – Vilniuje gyvenanti ir kurianti menininkė,  savo meninėje praktijoje tyrinėjanti fikcijos bei atminties sampyną kintančiame istoriniame kontekste ir šio atspindį kasdienybėje bei mituose. Kūrėja yra įgijusi architektūros bakalauro bei šiuolaikinės skulptūros magistro laipsnius Vilniaus dailės akademijoje (VDA), kur šiuo metu studijuoja doktorantūrą ir dėsto. Jos darbai eksponuoti grupinėse parodose Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) Vilniuje, Lenkijos skulptūros centre, Oronske, (Lenkija), Neapolio fizikos muziejuje (Italija), FORM galerijoje Perte (Australija), taip pat galerijose „Atletika“ Vilniuje, „Locomotif“ Lentvaryje ir kitur. 2022 m. menininkė surengė ir personalinę parodą galerijoje „Artifex“ Vilniuje.

Sallamari Rantala – suomių menininkė, šiuo metu gyvenanti ir kurianti Vilniuje. Autorės kūryba kristalizuojasi stebint medžiagų judėjimą ir kaitą asmeninėje gyvenamojoje aplinkoje. Savo praktikoje S. Rantala derina piešimo ir medžiagų formavimo technikąs, dažnai lemiančią reljefiškus rezultatus – čia susilieja linija ir trimatiškumas, siūlomos naujos kompozicijos ir po paviršiais slypintys pasakojimais. Menininkė yra surengusi personalines parodas galerijoje „Å-galleria“ Turku (Suomija), „Våga se“ erdvėje Stokholme ir „Verpėjų“ erdvėje Marcinkonyse, taip pat dalyvavo grupinės parode Šiuolaikinio meno centre Vilniuje, VDA „Titanike“, Vilniuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje ir kitose institucijose. 2020 m. kūrėja pelnė „JCDecaux“ premiją.

Parodos kuratorė Egla Mikalajūnė
Parodos architektas Vytautas Gečas
Dizainerė Eglė Ruibytė
Tekstų vertėja ir redaktorė Alexandra Bondarev

Menininkės dėkoja: Gediminui G. Akstinui, Alexandrai Bondarev, Neringai Černiauskaitei, Vytautui Gečui, Vitalijai Jasaitei, Eglai Mikalajūnei, Eglei Ruibytei, Antanui Stanislauskui, Kęstučiui Šimoniui ir šeimai

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
Paroda yra Vilniaus miesto savivaldybės organizuojamos iniciatyvos „SU-MENĖK“ dalis.

„Editorial“ darbo laikas:
Vasario mėnesį: IV ir V nuo 15 iki 19 val. bei VI ir VII nuo 12 iki 16 val.;
nuo kovo: III–V nuo 15 iki 19 val. bei VI nuo 12 iki 16 val.

Nuotraukos: Editorial