Marijos Šnipaitės personalinė paroda „Per ilga naktis“(AV17) galerijoje

Iki birželio 16 d. (AV17) galerijoje (Totorių g. 5, Vilnius) veikia Marijos Šnipaitės personalinė paroda „Per ilga naktis“.

Ranka prisiglaudžia kišenėje, kai pameta pirštinę. Šioji, momentinio neapdairumo paliesta, ilgam nusėda atsitiktinėje vietoje ir iš ten moja keliais pirštais. Nelabai aišku – praeivį vilioja artyn, ar rodo kryptį pro šalį. Ilgainiui pastebėjau, kad baloje kojų nesušlapsiu, o vėjas spyglių nenupūs. Per tą laiką, kol naktis susitraukė į vyzdį, užančiai išsivertė išvirkščia puse.

Parodoje „Per ilga naktis“ menininkė kuria peizažą, kurio fone gvildena rūbo fragmentų kaip žmogaus kūno ir jausenos tęsinio temą. Aprangos elementai, rūbų dalys menininkę sudomina kaip erdvės, teritorijos ir formos, kurios, kūriniuose praradusios savo įprastas funkcijas, persikūnija į kitus vaidmenis. Paroda sukonstruota lyg pasivaikščiojimas, kuriame šie elementai, tarsi pamesti, užsilikę daiktai persipina su peizažo elementais. Sutinkamuose objektuose atsiskleidžia įvairiapusis technikų, medžiagų, tekstūrų panaudojimas, dėl kurio parodos visuma ima panašėti į piešinį, o skulptūros primena spalvines dėmes.„Per ilgos nakties“ kuriama atmosfera iškreipia įprastą laiko tėkmę ir panardina žiūrovą į minimalistinę, meditatyvią erdvę.

Autorė pasižymi savo nuosekliai gvildenama abstrahuota skulptūrine kalba, asociatyviu mąstymu bei dėmesiu medžiagiškumui. Marija Šnipaitė nuolat išbando skulptūros ribas, perkonstruodama erdvę ar jungdama rastus objektus bei trapias ir ilgaamžes medžiagas.  Menininkės kūrybos procesas paremtas sąsajų paieškomis bei aplinkos stebėsena. Neretai jos kūriniai neturi galutinės formos – vieno kūrinio motyvai, medžiagos ar elementai gali būti perkonstruoti tam, kad atsirastų kitame darbe. Toks perėjimas iš vieno kūrinio į kitą pabrėžia Marijos Šnipaitės darbų tęstinumą, kūrybinio proceso ir idėjinio pamato vientisumą.

Fotografijos: Evgenia Levin