Manto Lesausko personalinė paroda „Užklotas“ galerijoje „Vartai“

Iki gegužės 26 dienos galerijoje „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius) eksponuojama dizainerio Manto Lesausko personalinė paroda „Užklotas“.

Dar neseniai visas gyvenimas susidėjo iš lėtų ir saulėtų dienų, bėgančių viduje. Jos priminė vaikystę, praleistą blizgiuose žurnalų puslapiuose. Gulėdama ant grindų keliaudavau po išpuoselėtų interjerų tuštumas, apgyvendindavau jose ateities nepažįstamuosius. Tai buvo kaip istorija apie vaiduoklius, kurių dar nėra – gražūs, amžini ir paslaptingi daiktai žadėjo saldžią ateitį, į kurią beliko tik įžengti suaugusios moters kojomis.

Ar verta bandyti išvardinti, kiek nuo tada visko pasikeitė? Suaugus tenka priprasti prie tikrovės pirštų jautriausiose mūsų kertėse. Daiktai nebeatrodo pilni mįslių, nebent kartais stokojantys funkcijos. Įvykiai išsiveržia iš pasakojimų ir mūsų dienose veikia ką nori, kiekvieną minutę kėsindamiesi į viską, ką užgyvenome. Svarbiausi interjerai šiandien nėra blizgūs – tai tie, iš kurių liko skeveldrų ir griuvėsių krūvos, kurie buvo nušluoti su visais vaiduokliais. O dar prieš kelerius metus mūsų kambariai tapo laukiamaisiais, kuriuose laikėme kvapą, kol galėsime vėl paliesti savo planetą. Niekas neišblaivo taip, kaip susidūrimas su didžiaisiais naratyvais, niekas taip neatskleidžia, kokie svarbūs yra mažieji jų dėmenys. Pranykdami malonumuose, paremdami alkūnes vieni kitiems ant stalų, susikurdami paviršius ilsėtis ir šokti lipdome tą jautrią kasdienybės medžiagą, kurioje pabuvę nebijosime išnykti. Rūpestingi daiktai mums gali pasufleruoti, kada kristi į neviltį, o kada – į glėbį, nuo jų nepaslėpsime to, ką galime sumeluoti žmonėms. Jie bus pirmieji tuštumoje, kurioje vieną dieną nebebus mūsų.

Manto Lesausko baldai primena, kad dizainas yra daiktų meilės kalba. Šioje parodoje ji apgaulingai kieta, iškart neišduodanti savo kėslų. Sidabruotas aliuminis, kalkintas ąžuolas, parašiuto klostės – militaristinė gotika, tarsi nepaliekanti erdvės švelnumui. Tačiau šių daiktų sielos subtilios: tai skaitytojų baldai, skirti istorijoms ilsėtis. Jų griežti karkasai ir sodrios medžiagos legitimuoja patirtis, kurios skiria gyvenimą nuo išlikimo. Juos sutvirtinanti disciplina kyla ne iš poreikio gintis, o iš troškimo puoselėti, siekio kiekviename gyvenimo skyriuje turėti į ką atsiremti. Pasidavę šiems daiktams mes tampame minkščiausiomis jų dalimis. Galime iš visų pusių perskaityti knygų pavadinimus, nurengti stalą ieškodami jo kojų, bandyti iš po lentynėlės iškrapštyti antį ir užsiimti kitokiais niekais, kuriems paprastai neskiriama daug interpretacijų. Galime pildyti fotelių užančius savo mažais iškrypimais, kaupdami atsargas kitai skausmo žiemai, kai nebebus iš kur dar pasisemti savęs. Sielvartingai blizganti ekspozicijos uždanga – tokia plona riba, kokia patiriama tik laisvai krentant arba stebint besibaigiančią paslaptį. Šie kruopščiai brandinti ir apgalvoti objektai ruošiasi toliau gyventi kitose spalvose ir su kitokiais paviršiais, su ateities nepažįstamaisiais kalbėti nauja daiktų meilės kalba.

O mes, dabarties nepažįstamieji, galime pabūti vaiduokliais šioje netikroje kasdienybėje, leistis į svajingus žaidimus, kuriuose kažkada turėjome viską. Visi mes esame sielvartingai blizgūs, visi galime pastatyti paminklą buičiai. Manto Lesausko darbuose matome savo išpuoselėtų interjerų tuštumas, kurias galime užpildyti pačiais smulkiausiais pasakojimais, pačiais bendriausiais potyriais. Galime patys griebti tikrovę už pirštų, suleistų į jautriausias mūsų kertes.

Teksto autorė: Monika Kalinauskaitė

Fotografijos: Darius Petrulaitis