Linos Jonikės paroda „Paslaptys“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Gruodžio 1 d., 18 val. VDA parodų salėse „Titanikas“ atidaroma Linos Jonikės paroda „Paslaptys“.

Paslaptis yra pasaulį varanti jėga. Nauji reiškiniai, žmonės, papročiai, miestai ir aplinkybės mus labiausiai jaudina, kol nėra pažįstami. Kol gali nustebinti, sukelti smalsumą, o gal net išgąsdinti ar atstumti. Paslaptis gali būti ir gundanti, ir bauginanti, nepatogi, net nejauki. Tokių paslapčių atskleidimo akistatoje perkainuojame vertybes. Ir keičiamės. Noras pažinti ne tik rojaus gėrį, bet ir paslaptingą, iki tol nesuvoktą blogį buvo toks stiprus, kad pirmuosius žmones įtikino labiau, nei Dievo priesakas nesiartinti prie gėrio ir blogio pažinimo medžio, kaip pasakojama biblijinėje sukūrimo istorijoje. Galima numanyti, jog Dievas žinojo, jog žmogus bus neatsparus paslapties pagundai. Dėl to žmogui buvo pravertos visokeriopo pažinimo durys, o rojaus, kuriame viskas buvo akivaizdu, durys ilgam užtrenktos.

Lina Jonikė parodoje „Paslaptys” pristato pastarųjų metų kūrybą, daugiausia naujus, 2016-ais metais sudaigstytus kūrinius. Būtų klaidinga manyti, kad paslaptys yra tik šio ciklo artam tikro autorės kūrybinio laikotarpio tema, nes fotografinio / realistinio vaizdo dangstymas po skraistėmis ir dangalais yra Linos Jonikės kūrybos žymuo. Ji, tikriausiai, ir neįveikiamus rojaus atitvarus įsivaizduoja kaip tekstilinę skraistę, siuvinėtą ryžtingais adatos dūriais, kažkokio(s) svajotojo(s), kuriam(-iai) absoliutus gėris yra didžioji paslaptis. Ratas sukasi kaip dygsniuojamas siūlas skaidriame Linos Jonikės kūrinių paviršiuje…

Parodoje ryškus bendras vardiklis – nuotraukų veikėjus ir objektus gaubiantis dangalas. Tačiau slepiami objektai ar personažai itin skirtingi. Kūriniuose susipina abi paslapties rūšys – gundanti ir bauginanti. Sakralumas ir jo paslapties trauka, kuri lydi Linos Jonikės kūrybą nuo pirmųjų tarptautinio pripažinimo momentų („Arnotas”, 1997), šioje parodoje skleidžiasi archetipiniais vaizdiniais: Rūpintojėlio poza sėdintysis (dvi versijos, du rakursai – dvasingasis ir kūniškas), pamaldžiai nubučiuotos Nukryžiuotojo kojos („Nubučiuotasis”, 2016), išpažinties atokioje sakykloje paslaptis. Ištekėjusios moters nuometu, tradiciškai reiškiančiu moters priklausomybę vyrui, menininkė pridengia pirtintis susiruošusios nuogalės galvą. O kūnas? Tiksliau jo atspaudas. Kam jis priklauso? Be abejonės, visiems nužiūrinėtojams, kuriems paslaptis šiuo duotuoju atveju yra tik tai, kas pozuotojos galvoje (paslėptoje po nuometu).

Lina Jonikė ne tik pridengia, bet ir pakuoja. Bernardinų sodo medžius, automobilius pagamintus Anglijoje, senovinius motociklus. Šį veiksmą padiktuoja aplinka, kurią menininkė stebi akylai, kur bekeliautų. „Praktinė dovana” (2016) – tai dar viena odė pakuotei: šaržuodama praktinių dovanų moterims tradiciją, Lina kompensuoja vaizduojamos moters jausmų sumišimą, dedikuodama savaites darbo praktinės dovanos pakuotei išsiuvinėti. Taip, kartais paslapties išgaravimas nuvilia. Kartais mes taip pat nuviliame vieni kitus.

Buitiškoji linija Linos Jonikės kūriniuose nėra tiesiog „praktinė”. Ji apie tikrus jausmus ir išgyvenimus, dažnai apie tikrus žmones ir save, bet kartu ir apie abejones kasdienių situacijų vienareikšmiškumu. Visi parodos kūriniai slepia daugiau, negu vaizduoja. Tėvynės ginties temas apmąstantys kūriniai „Senis” (2013) ir „Alizavos akmuo” (2012) perteikia sunkiai nuryjamas tiesas, kurias paslaptimi pavertė istorija ir nesaugumo nulemti šeimos narių tylos įžadai.

Ką naujo apie paslaptį sužinome šioje parodoje? Pirma, kad paslaptys yra labai arti mūsų. O manantieji, kad jau viską žino, gyvena gan nuobodų gyvenimą. Antra,- jeigu neturime paslapčių, privalome jas susikurti. O jeigu šalia esantys atrodo perdėm nuspėjami, gal dovanokim jiems [ne]praktines dovanas?

Virginija Vitkienė

Plačiau apie autorės naudojamas technikas ir temas:

Lina Jonikė (g. 1969), šiuo metu Kauno tekstilės katedroje dėstanti siuvinėjimo disciplinas, yra konceptuali siuvinėtoja.  Meninės raiškos eksperimentus Lina Jonikėpradėjo siuvinėdama kūnus – kūnų fotografijas, atspaustas ant audinio. Vaizduojamą (ar siuviniu pridengiamą) nuogą kūną L. Jonikė prilygina tuščiai drobei, ant kurios ne dažais, bet siuvinėjimo dygsniais sukuria iliuzinį žmogaus likimą. Už kūrinį „Arnotas” 1997-ųjų tarptautinėje Kijoto parodoje-konkurse Lina Jonikė buvo apdovanota meistriškumo prizu „ExellenceAward”.

Nuo pat kūrybinio kelio pradžios vienas svarbiausių L. Jonikės tikslų – tapatumo paieškos, darbuose atsiskleidžiančios gana skirtingais (technologine prasme) kūriniais. Nors visus siuvinius jungia dygsnio ir fotografijos derinimas, vieni jų, kaip įprasta, siuvinėti ant drobės, kiti tik sukuria tradicinio siuvinio iliuziją. Ypač intriguojantis menininkės sprendimas – sukurti nuogą kūną dengiantį drabužį (apsiaustą, rankšluostį, vystyklą, drabužio draperiją) ant perregimos plastiko plokštės, atitrauktos nuo fotografijos pagrindo. Pirmąjį šios technikos kūrinį „Tekstilė ir aš” dailininkė įgyvendino 2001 metais. Tam tikru ikonografiniu Linos Jonikės kūriniu yra tapęs diptikas „Rūpintojėlis” (I ir II), kuris pristatomas ir šioje parodoje.

Būti, o ne atrodyti, tampa savotiška Linos Jonikės menine aksioma. Šėlstantis jaunas kūnas ir romantiškas secesinis siuvinio užraitas (kaip diptike „Sirenos” (2001–2002), atsveriamas subtiliu romios senatvės įprasminimu („Architektūrinis paminklas”, 2007). Šeimos (gan romantizuotų santykių) tema, tautinio identiteto ir Lietuvos istorijos apmąstymas, kartų konflikto ar santykių pasyvumo bei atminties temos yra svarbios Linai Jonikei. Čia net būtų galima papriekaištauti dėl dozės sentimentalumo. Tačiau jis nėra suvaidintas. Menininkei svarbi estetika, svarbus asmeninis santykis su kuriama istorija, išgyventa patirtis. Ir visada – paslaptis.

Virginija Vitkienė

Paroda veiks iki gruodžio 31 d.