Lino Liandzbergio tapybos darbų paroda „Ikaro kronikos“ Panevėžio galerijoje „Galerija XX“

2014 m. spalio 7 d., Antradienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

ikaro-kronikos

 

Spalio 10 d., penktadienį, 17 val.  LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ (Laisvės a.7, Panevėžys) atidaroma Lino Liandzbergio tapybos darbų paroda „Ikaro kronikos“.

Linas Liandzbergis – žinomas viduriniosios kartos lietuvių menininkas – tapytojas, performansų kūrėjas, parodų kuratorius. Nuo 1989 metų pradėjęs aktyviai dalyvauti parodiniame gyvenime,  L. Liandzbergis išbandė įvairiausius meninės raiškos būdus. Iškart po studijų Vilniaus dailės akademijoje įsijungęs į grupės „Žalias lapas“ veiklą,  netruko pasinerti į performanso meną. Atgimimo laikotarpiu, kai novatoriškų  kūrybinių strategijų vaidmuo Lietuvos kultūroje  buvo itin  aktualus, L. Liandzbergis drauge su Džiugu Katinu pradėjo organizuoti garsiuosius Vilniaus performanso festivalius.  Tačiau svarbiausia  dailininko kūrybos sritis, įdomių eksperimentų, saviraiškos laukas buvo ir tebėra tapyba.

Ankstyvojoje kūryboje naudojęs abstraktaus ekspresionizmo meninę kalbą, L. Liandzbergis ilgainiui susidomėjo popmeno plastika ir potekstėmis. Šis kelias lietuvių tapyboje nėra plačiai pramintas, ypač – menininko kartos tapytojų tarpe, kuriems artimesnė spontaniška ekspresyvi tapysena, besiremianti tarpukario arsininkų tradicijomis.  Tačiau popmene dailininką traukia ne tik dekoratyvios, plakatiškos formos, banalią kasdienybę atspindintys daiktai, herojai, situacijos. L. Liandzbergio tapyba paprastai yra socialiai angažuota, prabylanti  kartais filosofinėmis, kartais – ironiškomis įžvalgomis apie šiuolaikinio individo būtį,  vartotojišką kultūrą, dabarties ir istorijos santykį, mokslo, technologijų pažangą ir jos paradoksus.

Maždaug dešimties pastarųjų metų dailininko drobės skyla į keletą tarpusavyje glaudžiai persipinančių grupių.  Tai kūriniai, kuriuose besąlygiškai karaliauja popmeno dvasia – šaltokas, preciziškas, tarsi bešališkas žvilgsnis į vaizduojamą objektą, švarios, išgrynintos formos. Tuo tarpu kituose paveiksluose L. Liandzbergis savitai apjungia iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje visiškai nederančius elementus – tai subtilūs, romantizmo, kartais – klasicizmo tapyba dvelkiantys peizažai, architektūros motyvai, ir juose švytintys rėksmingų spalvų elementai, tarsi atkeliavę iš virtualios, antrinės realybės. Pasak paties menininko, tai lyg  įkyrūs „lipdukai“, arba – svetimkūniai, verčiantys susimąstyti apie žmogiškosios prigimties ypatumus, fatališką šiuolaikinio žmogaus ir gamtos pasaulio atitolimą.  Kontrastas tarp harmoningo fono ir dekoratyvių formų L. Liandzbergio paveiksluose dažniausiai itin  ryškus ir net erzinantis. Menininkas sąmoningai siekia tokio poveikio – paradoksaliose, eklektiškose jo kompozicijose visada slypi ir konceptualus užtaisas, mįslė, netikėtumas, kurį norisi iššifruoti, perprasti.

-Menotyrininkė Kristina Stančienė

Paroda veiks iki lapkričio 4 d.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *