Linkėjimai iš Rytų Europos. Laiškas parodos „Viso gero, Rytai! Viso gero, Narcize!” kuratoriui

Mielas Taneli,

Nusprendžiau parodos „Goodbye, East! Goodbye, Narcissus!” (liet. „Viso gero, Rytai! Viso gero, Narcize!” apžvalgą parašyti laiško tau, parodos kuratoriui, forma. Parodos EKKM, Estijos šiuolaikinio meno muziejuje – nepriklausomoje, pelno nesiekiančioje iniciatyvoje, kuri nuo 2006 m. veikia buvusiame skvote,  uždarytos šiluminės elektrinės pagalbinėse patalpose šiaurinėje Talino dalyje. 

Man labai patiko svečiuotis Taline! Esu dėkinga FRAME organizacijai ir EKKM kuratorei Marijai Helen Kand, kurių pagalba aplankėme geriausias Talino meno erdves bei drauge su kolegomis iš Danijos, Norvegijos ir Suomijos susitikome su menininkais. Prisiminimai iš šios kelionės kiek išblukę, mat ji įvyko dar gegužės pradžioje. Nepaisant to, parodą puikiai primena raudonomis raidėmis ant viršelio ir trimis kalbomis – rusų, anglų ir estų – surašytas parodos katalogas, kurį laiką gulintis ant mano stalo. Perskaičiau parodą pristatantį tekstą prieš apsilankydama joje, ir dar kartą, grįžusi iš kelionės.

Parodoje „Goodbye, East! Goodbye, Narcissus!” eksponuojami septynių menininkų kūriniai. Įėjus į pirmą parodos salę – tamsų kambarį – pasitinka Ukrainos menininkės Svitlanos Biedarievos tiesmukiškas kūrinys „Karo morfologija”, vaizduojantis žmonių figūras, susliejusias su ginklais. Paveikslo stilius kelia dvejones – gal tai viduramžių meno fragmentas ar jo kopija? Įžengus į salę, nesinori eiti toliau – kūrinys priverčia sustingti vietoje (ir iš tiesų sustingau, mat muziejuje nėra šildymo). Jis kelia šiurpą, kaip ir turėtų.

Iš pradžių dvejojau, ar noriu pamatyti daugiau, bet Baltarusijos menininko Aliaxey Talstou videomeno kūrinys buvo rodomas ant sienos priešais Svitlanos Biedarievos monstrus. Kūrinį pavadinimu „Už laimę!“ apgaubė priešais parlamento rūmus Minske dūžtančių krištolo vazų garsas. Performansas buvo atliktas 2016 m. ir puikiai derėjo su šiurpia su aplinka. Performansas rėmėsi diktatoriaus Lukašenkos teiginiu, jog jo režimas yra stiprus kaip krištolo vaza. Menininkas rizikavo savo saugumu ir daužė vazas viešoje Baltarusijos sostinės erdvėje, taip vykdydamas simbolinį revoliucijos veiksmą. 

Krištolo indai tapo simboline parodos ašimi. Eksponuoti keli kūriniai, kuriuose buvo krištolo indų motyvas, tarp jų ir lietuvės menininkės Paulinos Pukytės darbai: juose krištolo dubenys vaizduojami kaip tušti praeities vaiduokliai. Pasak menininkės, krištolo dubenys reprezentuoja „keistus svetimšalius iš kitos kultūrinės paradigmos; norinčius būti ten, bet vietoje to jie tik vaidenasi“. Parodoje dubenys buvo išdėlioti metaliniame narve ant pastato stogo, kur panoraminis Talino intensyvaus urbanistinio vystymosi vaizdas nukreipė dėmesį nuo paslaptingos Paulinos Pukytės instaliacijos.

Ryšys tarp politinio Baltarusijos konteksto bei Talstou ir Pukytės darbų yra priverstinis ir brutaliai supaprastintas. Drįsčiau teigti, kad tai buvo gana komplikuotas kuratoriaus sprendimas. Viename kūrinyje vazos daužomos, kitame krištolo dubenys padedami ant stogo, ant baltų kolonų. Ką reprezentuoja krištolo indai? Ar galiu pasirinkti? Ar tai kalbinė figūra absurdiškame diktatoriaus teiginyje, ar kažkas labai metaforiško, labai poetiško, netgi ekstaziško?

Ėmiau galvoti, kaip atrodė krištolo taurių ir vazų pramonė. Dar į tai nepasigilinau. Kas ir kaip jas tada gamino? Galbūt jos ir jų kilmė būtų mažiau mistifikuojamos, jei žinotumėme kas ir kaip jas gamindavo. Panašiai galvojau ir apie Rytų Europą, kuri sudaro pagrindinę parodos koncepciją, o gal net ir visoje tavo kuratorystės praktikoje.

Savo kataloge rašei, jog jautiesi atsakingu už Rytų Europos kaip visumos ir kaip koncepto romantizavimą. Vis dėlto man buvo sunku apčiuopti tą momentą, kada būčiau besididžiavusi Rytų Europos etikete. Negalėčiau to pavadinti didžiavimusi, verčiau – reikiamybe. Manau, jog Rytų Europos kilmė dabar yra itin svarbi, ypač nuo to laiko, kai buvo užpulta Ukraina. Būtent dabar šio teritorinio identiteto pripažinimas suteikia Rusijos invazijai daugiau matomumo, o Rusijos imperijos analizė bei valstybinis smurtas tampa daug aktualesni.

Kalbant apie traumą, Narcizą ir Rytų Europą, tuoj pat prisimenu Adam Curtis dokumentiką „Traumos zona“. Ar teko ją matyti? Tai didžiulė archyvinės medžiagos kolekcija, sudėliota į keturių dalių dokumentinį filmą, kuriame matai, kaip Sovietų Sąjungos žemėlapis sudūžta į atskiras dalis. Kameros fokusas lėtai nukreipiamas į Rusiją 1985-2005-aisiais metais. Filmas padeda suprasti kaip Rusija tapo plėšikavimo, beviltiškumo ir smurto šalimi ar tiesiog keista to amalgama. Dokumentika labai intensyvi. Ji šiek tiek atitraukia tave nuo prielaidos, jog istoriją galima papasakoti paprastai: ji gali būti ištrinta, dekonstruota ir transformuota vienu rankos mostelėjimu. Tokią klaidingą prielaidą tenka palikti už durų, o tada supranti, jog nėra vienos traumos; tai ištisa zona, traumų visuma. Šio dokumentinio filmo kadrai geriausiai parodo, kad nėra vienintelio sprendimo, ir dėl visų bėdų nėra kaltas vien tik Putinas.

Patys baisiausi yra kolaborantai, kurie slepiasi už propagandos aparato, kurie masiškai eikvoja šalies resursus, tuo pačiu vagia ir naikina kitų žmonių gyvenimus. Todėl būčiau atsargesnė su krištolo vazomis, šėšėliais ir grandioziniais teiginiais apie monstriškumą. Kalbant tavo žodžiais, jei rusai, „beformė masė be valios, be emocijos ir be žmogiškumo“, nebūtų kažkokiu mistiniu, beveik kašpirovskišku būdu pajungę Rytų Europos masės bei jos „užnuodiję“, kolektyvinė Rytų Europos „dvasia“ būtų nukreipta į tiesos, meilės ir drąsos ieškojimus.

Toks dirbtinis kolektyviškumas (kurį labai mėgo Sovietų valdžia) sunkiasi pro kuratorinį parodos konceptualizavimą ir tampa vieningu bei keistu psichoanalitiniu konceptu. Labai komplikuotos istorijos generalizavimas mane gąsdina taip pat, kaip mane gąsdina parodos, kurių kuratoriai prisistato daugiskaita ir traktuoja save centrine parodos figūra. Kartais politinio meno problema yra ta, kad jis ne visada nori priversti tave mąstyti – jis reikalauja tavo pritarimo ir palaikymo, o tau nesutikus, atstumia. Šiuo atveju jaučiausi atstumta kuratoriaus siekio paversti parodą „pernelyg politiška“. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog kada nors gyvenime taip sakysiu. Tai išties gana liberalus teiginys, bet EKKM vykusios parodos kontekste, manau, šis teiginys veikia kita kryptimi. Štai kodėl.

Norėjau pažvelgti į parodoje eksponuojamus kūrinius atskirai, įsigilinti į individualius kūrinius, bet teko pasiduoti, kadangi buvo per daug vieno lygmens potekstės. Ėmiau klausti savęs, ar įmanoma instrumentalizuoti meno kūrinį, priversti jį kalbėti kaip tu nori, net jeigu jo ir nesukūrei, bet tiesiog padėjai jį į savo Rytų Europos vaizdinio erdvę. Pradedu jausti propagandos skonį. Dėl tokio kategoriškumo antikolonialinė tema daugumoje kūrinių praranda savo prasmę ir interpretacijas.

Savo tekste padarei išvadą, jog nėra jokio pateisinimo, kodėl Europa vis dar turėtų būti dalinama į Rytų ir Vakarų, kad šis skirstymas yra grįstas „tik“ 50 metų trukusiu istorijos epizodu. Na, bet argi Rytų Europa nebuvo išrasta dar XVIII amžiuje Vakarų apšvietos mąstytojų pagalba? O ir Rusijos imperija gyvavo visus du amžius, užimdama ir keisdama Rytų Europos teritorijas. Kai istorija yra supaprastinama, kad būtų galima teigti, jog Rytai turėtų pranykti, ginčyčiausi sakydama, jog leidi Narcizui užlipti ant pjedestalo. Narcizą tikrų tikriausiai sužavėjo aidas, kurį jis girdi tuščioje istorijos vazoje.

Kitose parodos salėse mane aplankė jausmas, kad daugialypės kūrinių dimensijos buvo tam tikra prasme atmestos ir perskaitytos tik iš simbolinio narcisistinio požiūrio taško. Jei Katerynos Lysovenko paveikslai nebūtų priverstinai įtalpinti į ribotą parodos kontekstą, apimantį krištolo vazas ir grindinyje įstrigusius juodai dažytus sovietinius žaislus, šie paveikslai galėtų aiškiai kalbėti apie represuojančias galias bei smurtą savo keistu socialistinio ir naiviojo meno stiliaus mišiniu. Galbūt problema yra tame, jog kai kurie parodos darbai yra pakankamai galingi, jog kalbėtų patys už save, bet jų sluoksniai pranykę; Narcizas juos pradangino.

Kitaip tariant, parodos kūriniai galėjo kalbėtis su manimi autonomiškai, savais balsais. Nebuvo jokio reikalo juos išdėstyti kaip kareivius į vieną liniją. Pavyzdžiui, Holger Loodus darbas „Valstybės pasėliai“ pasakoja apie valstybinės propagandos demistifikacijos procesą, pasitelkiant animacijos veikėją, estam/ėms gerai pažįstamą, mažąjį žvirblelį. Menininkas eksponuoja paveikslą su 1953 m. estų tapytojo Viktor Karrus socialistinio realizmo paveikslo rėmu. Paveikslas vaizduoja žvirblį tamsioje kalėjimo vienutėje, greta kalno auksinių javų, simbolizuojančių klestėjimą ir teisingumą, kuriuos supa šaltos kalėjimo sienos. Tai labai sumanu, tačiau parodos kontekste paveikslas veikia tik kaip siaura nuoroda į žiaurią praeitį, kuri, kaip teigi, vis dar daro mums poveikį ir yra apsėdusi mus, Rytų Europos kirminus.

Tuo tarpu, Holger Loodus paveikslas man priminė Volto Disnėjaus sukurtą veikėją Skrudžą – nepaprastai turtingą verslo magnatą, save vadinusį rizikos kapitalistu, kurio pagrindiniai bruožai buvo turtas, niekšiškumas, bei troškimas gauti daugiau pinigų, įsitraukiant į įvairius nuotykius bei lobių paieškas. Ar pameni jį? Būdama vaikas, žiūrėjau tuos filmukus su rusų kalbos subtitrais. Augau dešimtajame dešimtmetyje, tad niekaip negaliu išvengti paralelės tarp Skrudžo ir žvirblio personažų, Volto Disnėjaus ir sovietinės animacijos. Ar turėčiau atsisakyti savo prisiminimų apie Rytų Europą devyniasdešimtaisiais tam, kad tapčiau grynu subjektu, galinčiu, kaip rašei, „įgyti vidinį emocinį gebėjimą ieškoti tiesos, meilės, vientisumo ir tolerancijos“ tik pamiršus nepageidaujamą istoriją?

Išvis, kas yra „grynasis subjektas“? Kažkas be traumos, be narcisizmo ar be istorijos? Ar gali būti taip, jog grynasis subjektas iš tiesų neegzistuoja? Paroda „Goodbye, East! Goodbye, Narcissus!“ atsisako patikėti sudėtingų istorijų nesutapimais ir istorinio materializmo intervencijomis bei mūsų gyvenimo procesų pasekmėmis. Ji verčia nekęsti savęs, kiekvieno savo istorijos trupinio, bet tuo pačiu pamiršta, jog egzistuoja neapykantos bei vilties įvairovė. Nėra vieno būdo žiūrėti į istoriją; dėl to ji gali būti ir linksma, ir dusinanti, ir įdomi. Ji neprivalo tik dusinti.

Nuoširdžiai,

Agnė Bagdžiūnaitė

Iš anglų k. vertė Ugnė Marija Andrijauskaitė

Paroda „Goodbye, East! Goodbye, Narcissus!” Estijos šiuolaikinio meno muziejuje Taline, Estijoje veikė iki birželio 4 d. Parodos dalyviai: Aliaxey Talstou, Elo Liiv, Holger Loodus, Kateryna Lysovenko, Kirill Tulin, Paulina Pukytė, Svitlana Biedarieva

Fotografijos: Paul Kuimet, Annika Haas