„Lewben Art Foundation“ pristato: Neturėti žodžių tikrovei

Šis tekstas baigiamas spalį, artėjant Helovinui. Nuo vaikystės nesuprantu Lietuvoje šią šventę lydinčio pasipiktinimo – man visada patiko šiurpai. Ypač kai jie dar buvo nekalti, tokie kaip skeletai ir vaiduokliai, o ne realios suaugusio žmogaus baimės: artimųjų nelaimės, skurdas, karas. Mirtis šypsojosi iš išskobto moliūgo ir man neatrodė, kad vieną dieną ji gali būti iš tikrųjų baisi.

Amerikiečių menininko Hugh Haydeno kuriamos skulptūros ir instaliacijos kartais atrodo kaip iš šmėklų apnikto namo. Iš pažiūros nekalti baldai kėsinasi perverti šeimininkus („America“, 2018; „Honorary Natives and the elephant in the middle of the room“, 2020), ketaus keptuvėse išnyra veidai tuščiomis akiduobėmis („The Cosby’s“, 2020). Menininko kūriniai vadinami amerikietišku košmaru – priešingybe amerikietiškajai svajonei^[1]. Dabar kaip niekada akivaizdu, kad būtent tokiame košmare gyvena didelė dalis JAV gyventojų. Iš daugumos jų istorija ilgam buvo atėmusi ne tik svajones, bet ir pamatines žmogaus teises. Figūratyvi gotiška Haydeno kūryba tikrai tinka Amerikai: joje nuodugnus medžiagų, ypač vietinės amerikietiškos medienos, išmanymas skleidžiasi fantastiniuose vaizdiniuose tarsi sankirtoje tarp Holivudo ir MIT, „Coca-Colos“ ir prerijų išminties.

Hugh Hayden. America, 2018. Vaizdo nuosavybė menininko

Lietuvoje vis dar galima išgirsti argumentų, kad rasės problematika mums svetima ir neaktuali. Kaip dar vienas Helovinas, nelimpantis baltosioms vėlėms. Prieš kelis mėnesius turėjau galimybę prisidėti prie grupės menininkų ir aktyvistų išversto lietuviško antirasizmo sąvokų žodyno – atviro dokumento, parengto reaguojant į Georgo Floydo nužudymą ir skirto nesuvokiamiems reiškiniams aptarti suprantama kalba^[2]. Noriu tikėti, kad toks veiksmas užpildė bent vieną lietuviškų antirasistinių resursų spragą. Tačiau bandydama sugalvoti atitikmenį tokiems terminams, kaip blackface, aš eilinį kartą stipriai nusivyliau lietuvių kalbą norminančiomis institucijomis. Nepamenu nė vieno atvejo, kad jos, užuot medžiojusios klaideles ir anglicizmus, būtų pasiūliusios pagalbą norintiems šioje kalboje gyventi ir apgyvendinti kitą. Būtent žodžiuose pagalbos reikia pirmiausia, nes iš jų klojame teisinius pagrindus ginti kitų žmogiškumui ir archetipinius pasakojimus, kurie juos lydės. Neturėjimas žodžių savo tikrovei yra išskirtinis košmaras, kuriame viskas, kuo bandai remtis ar gintis, virsta skausmu.

Hugh Hayden. 40 Acres and a Mule, 2019. „Lewben Art Foundation“ kolekcija

Skausmas instinktyviai perveria ir žiūrint į Haydeno kūrinį „40 Acres and a Mule“ (2019). Jo pavadinimas – tai JAV Pilietinio karo pabaigoje priimta reforma, pagal kurią iš vergovės paleistų juodaodžių šeimoms buvo išdalyta po 40 akrų (apie 16 hektarų) buvusios konfederatų žemės ir kariuomenės mulai. Tačiau po prezidento Abrahamo Lincolno nužudymo sklypai buvo grąžinti juos praradusiems konfederatams, o jau įsigyvenę juodaodžiai dirbama žeme priversti dalytis su buvusiais vergvaldžiais. Šį žiaurų istorinį paradoksą įkūnija atpažįstami vizualūs elementai. Amerikietiškojo futbolo šalmas – daugybės šį grubų, jėgos reikalaujantį žaidimą profesionaliai žaidžiančių juodaodžių uniforma. Būtent šios sporto šakos atstovas Colinas Kaepernickas 2016 m. pirmasis pademonstravo tarp atletų paplitusį protesto ženklą – priklaupė grojant JAV valstybiniam himnui. Toks protestas prieš istorinę ir įstatyminę neteisybę sulaukė tulžingų ir liaudies, ir politikų komentarų. Kaip ir žaidžiant patiriamos sunkios traumos, šie žodžiai šalmą perveria vinimis, paversdami jį kankinimo instrumentu. Be pušies medienos ir metalo detalių, kūrinyje naudojamos ir su juodaodžių kultūros istorija susijusios medžiagos: batų tepalas, baltųjų naudotas vaidinant karikatūriškus tamsiaodžius personažus, ir kakavos sviestas, minimas egzotizuojant tamsią odą ir jos priežiūrą. Tokie pagrindiniai Haydeno kūrybos elementai – akivaizdi forma ir sudėtinga istorija. Ir dar kažkas, kas vis motyvuoja juos sujungti.

Olu Oguibe. Trayvon’s Ladder, 2016. Vaizdo nuosavybė „Documenta“ ir menininko

Poetė, eseistė, dramaturgė Claudia Rankine cituoja vieną iš savo draugių: „Gyvenimiška juodaodžių būklė yra gedulas.“^[3] Gedima istorinės atminties, gedima įsijungus žinias, gedima artimųjų, pražudytų jėgos struktūrų ar medicininės diskriminacijos. Gedima iš anksto suvokiant, kad tavo vaikas gali būti nušautas, jei laikydamas rankas kišenėse kažkam pasirodys įtartinas. Gedima tokio gyvenimo, kuris daug kam vis dar nepasiekiamas. Kol baltųjų kalbose rasė aptarinėjama kaip žavus „margo pasaulio“ skirtumas, realybėje, susipynusi su neturto ir lyties keliamomis kliūtimis, ji gali tapti ir viso gyvenimo nuosprendžiu. Iš Nigerijos kilusio menininko Olu Oguibe kūrinyje „Trayvon’s Ladder“ (2016), pavadintame nužudyto 17-mečio Trayvono Martino vardu, žiūrovą į viršų veda neįmanomos kopėčios. Jų viduriniai skersiniai išimti kaip dar viename košmare, kuriame kabintis galima tik į tuštumą. O dar kiek gedulo paveldėta nuo tų laikų, kai į vergovę plukdomi žmonės buvo metami per bortą, kad tik laivai plauktų greičiau? Ellen Gallagher savo serijoje „Watery Ecstatic“ (pradėta 2001 m.) atkuria iš šios kraupios praktikos išaugusią afrofuturistinę Drexciyos legendą – pasakojimą apie juodaodžių miestą po vandeniu, kurį pastatė skęstančioms nėščiosioms gimę vaikai. Storame popieriuje išraižyti elegantiški moliuskai, dumbliai ir veidai sūriu vandeniu plauna mirtį. Ir ji nebesišypso.

Hugh Hayden. The Cosby’s, 2020. Vaizdo nuosavybė „Lisson gallery“

Vardai ir kūriniai, paminėti šiame tekste, – tik maža dalis įvairių tautybių juodaodžių menininkų ir jų kūrybos krypčių. Nenoriu jos interpretuoti ar lyginti su Lietuvos menininkų darbais. Per dažnai mes „kito“ patirtį priimame tik pritempę ją prie saviškės, pasistengę, kad ji taptų nors kiek „savesnė“. Per dažnai jos net neišklausome skubėdami paklausti – o bet tai kaip aš? Meno patyrimas reikalauja empatijos ir lankstumo, jis gali mus nuvesti ten, kur būti nepakeliama. Į brutaliausius istorijos epizodus, vis dar pasikartojančius kasdien. Į jėgą ir grožį, leidžiantį išgyventi ir įprasminti gedulą, laikytis išdidžiai net tada, kai viltis kainuoja brangiai, o ateitis atrodo uždaryta karste. Tai šiurpu. Ir visai nebevaikiška. Bet kai vinių prismaigstytas šalmas gelia, svarbu galvoti ne apie save, o apie tą, kuris jį nešioja. Nes šitas skausmas gali vesti į supratimą – netgi tokios tikrovės, kuriai žodžių nėra.

Hugh Hayden. Honorary Natives and the Elephant in the Middle of the Room, 2019. Vaizdo nuosavybė „Lisson gallery“

^[1] Elvira Dyangani Ose, „Hugh Hayden: Questions of Authenticity“, in: Ocula [virtualus], prieiga:

https://ocula.com/magazine/conversations/hugh-hayden/?fbclid=IwAR3uahKgYWIxOdAwoSccXkxKPi6bWDTbNs0A81LPUCw78ZzulyPMxTJZ350, [paskutinį kartą tikrinta 2020-10-30].

^[2] Simona Balkauskaitė, Monika Janulevičiūtė, Paulius Kaliačius, Monika Kalinauskaitė, Ulijona Odišarija, Gerda Paliušytė, Karina Simonson, Anastasia Sosunova ir kt., „Rasizmas: Sąvokos ir paaiškinimai“, [virtualus], prieiga: https://docs.google.com/document/d/1o-4Zv14MpQRRl0FcChQuNzJzzWOd9LrJtiF8xphgD0A/edit [pildoma; paskutinį kartą tikrinta 2020-10-30]. Spausdintą versiją išleido ir nemokamai platino Šiuolaikinio meno centras Vilniuje 2020 m. rugpjūtį.

^[3] Claudia Rankine, „The condition of black life is one of mourning“, in: The New York Times, 2015 m. gegužės 22 d. [virtualus], prieiga: https://www.nytimes.com/2015/06/22/magazine/the-condition-of-black-life-is-one-of-mourning.html, [paskutinį kartą tikrinta 2020-10-30].

Iliustracija viršuje: Menininkas Hugh Hayden. Vaizdo nuosavybė William Jess Laird ir menininko