Lėtinio smurto auginimas. 14-oji Baltijos trienalė „Nesibaigiančios kovos“ ŠMC

Norinčiųjų patekti į Šiuolaikinio meno centrą antplūdį reikia sutvarkyti. Todėl iš Sarajevo kilusi Nada Prlja juostomis atitvėrė gyvatėlę „Eilei“ (2007), atpažįstamą iš oro uostų. Eilės nebuvo, praėjusi labirintą, lendu po klostėtu plastikiniu sijonu ir lipu laiptais pro vazonuose sudžiūvusius augalus. „Smurtas auga tyliai“ (2021), – praneša estės Flo Kasearu kūrinio pavadinimas. Kaltę pajuntu iškart. Ir perspėjimą, kad šviesos parodoje bus mažai.

Žadama, kad ši, 14-oji, Baltijos trienalė yra paskutinė paroda prieš ŠMC renovaciją. Galbūt, bet ne viena paskutinė jau buvo, todėl ateitį planuoju atsargiai. Žodžiai „renovacija“ ir „kapitalinis remontas“ prarado galutinumo antspaudą. Visa tai jau buvo ir vėl bus. Gal todėl kurdami architektūrą dabartinei trienalei Ona Lozuraitytė ir Petras Išora pabrėžia laikinumą, pastato istorinius sluoksnius, erdvių funkcijos nenuspėjamumą. Žalsvomis, pilkomis, rausvomis užuolaidomis iš „neužbaigtos lyg gradientas medžiagos, gautos perdirbus kitą produktą“, uždangstyti langai ir angos. Pastato erdvės ne visada atpažįstamos. Landžioju po labirintą. Dažniausiai esu viena kūrinio akivaizdoje. Patenku į kažkieno buduarą, paskui – į gatvei atvirą Lietuvos dailininkų sąjungos galeriją, į tarnybines patalpas. Pasibaigus ŠMC darbo laikui, suprantu, kad ekspozicijos pabaigos nerasiu.

Nada Prlja, Eilė, 2007

Vienu atėjimu visko pamatyti neįmanoma, nes trienalėje daug filmų – vertų laiko, užrašyto etiketėse. Filmui „Revoliucijos videogramos“ (1992) skyriau visas 106 minutes, nes buvo paprasčiausiai įdomu. Oficiali ir vienintelė kamera gyvai per televiziją transliuoja surežisuotą „demonstraciją“, kuriai kalba savo galia pasitikintis Nicolae Ceauşescu. Ir staiga jo akyse tvarka ima irti, kažkas švilpia ir skanduoja „Timišoara“, kur jau keletą dienų vyksta protestai. Minios pakraščiai ima bruzdėti. Iki šiol mano galvoje skamba Ceauşescu tariamas „alio alio alio“, tarsi būtų sutrikęs telefono ryšys. Jis negali įsivaizduoti, kad brutaliomis Securitate represijomis paremti jo, visagalio valdovo, sprendimai gali būti kvestionuojami. Gali būti tik bloga komunikacija, ne blogi sprendimai (kaip tai pažįstama!). Net išmokau rumunišką žodį linişti! (tylos!), kurį vis kartojo moters (tikriausiai Elenos Ceauşescu) balsas. Minios nutildyti nepavyko. Revoliucija buvo greita – 1989 m. gruodžio 21 d. Ceauşescu kreipėsi į „liaudį“ nė neabejodamas savo autokratinio režimo stabilumu, o kitą dieną jau turėjo bėgti sraigtasparniu ir per kūčias po trumpo karinio tribunolo jiedu su žmona buvo sušaudyti.

Flo Kasearu, Smurtas auga tyliai, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Filmo kūrėjai – Čekijoje gimęs vokietis Harunas Farockis ir rumunas Andreiʼus Ujică – analizuoja, kur buvo, ką galėjo ir ko negalėjo tuos įvykius nufilmavusios kameros. Pasigirdus nesurežisuotiems „demonstrantų“ šūksniams, kamera pagal instrukcijas nukreipia žvilgsnį į dangų, bet kurį laiką visai šaliai transliuoja garsą. Pirmuosius protestus Timišoaroje kažkas iš tolo filmavo pro langą, slėpdamasis už užuolaidų. Paskui atsirado kitų kamerų, jos buvo arčiau įvykių, žurnalistai ėmė interviu. Paskutinio revoliucijos momento – diktatoriaus sušaudymo – kamera nesuspėjo nufilmuoti, nes viskas įvyko per gretai. Jau nebe liaudžiai, bet tautai per televiziją buvo parodyti tik negyvi ant grindinio gulintys kūnai. Kaip įrodymas, kad revoliucija pavyko. Televizijos ekraną filmuoja ankštame kambarėlyje susirinkę žurnalistai – o juos irgi kažkas filmuoja. Kamera žiūri į savo pačios veidrodį. Bet vienas momentas lieka nenufilmuotas – kai Ceauşescu naujai paskirto, bet jo nepalaikiusio gynybos ministro paskubomis parinkta naujoji valdžia tariasi su televizijos vadovybe, kamera išprašoma – ji lieka laukti lifte. „Ko negalima filmuoti?“ – klausia pasakotojo balsas.

Harun Farocki ir Andrei Ujică, Revoliucijos videogramos, 1992. Dóra Maurer, Trioletai, 1981. Roman Himey ir Yarema Malashchuk, Dedikuojama pasaulio jaunimui II, 2019. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Tos akimirkos, kai kamera tegali „žiūrėti“ į užgesusius pastato aukštų skaičius, yra baugi pauzė. Ties ta akląja dėme praeities įvykiai regos nervu jungiasi su dabartimi, kai vėl kyla revoliucijos, ir su dar neišsisprendusia ateitimi. Akloji dėmė tampa nepakankamų ar apgautų Rytų Europos revoliucijų simboliu. Ji pridengia korupciją, prichvatizaciją, stambaus verslo lobizmą, piliečių ignoravimą, išstumiantį milijonus emigrantų į Vakarų Europą, kuri tokio antplūdžio nesitikėjo. Akloji dėmė trukdo pamatyti tiesą, todėl išbujoja senieji baubai, ypač svetimo, kito ir kitokio baimė. Iš aklosios dėmės kaip tamsos versmės gurguliuoja „nesibaigiančios kovos“, įrašytos į Trienalės pavadinimą, persekiojančios dabartį ir apverčiančios revoliucijas, kai laisvę neseniai krauju iškovojusios tautos pasiilgsta „neliberalios demokratijos“ narvo, nes taip jaustųsi saugiau. 1989 metais į Bucharešto Komunistų partijos centrinį pastatą įsiveržusių kovotojų vaizdas nejaukiai primena 2021 metų sausio 6-osios gyvą transliaciją iš Vašingtono. Tik spalvos ir vėliavos skiriasi. Dar pernai Bucharešto vaizdai būtų atrodę džiaugsmingai – nors nuo stogų vis dar šaudo Ceauşescu šalininkai, galėčiau mintyse kartu su rumunais šaukti: laisvė, galas sovietijos imperijai! Šiemet pergalės šūkiai įstringa gerklėje, nes vaizdai per daug primena Trumpo ir „Šeimų maršo“ minios piktdžiugą, pridengtą baltais balionėliais, jų statomas kartuves vietoje balsavimo.

Dabar aiškumo nėra, vien klausimai. Kas nusprendžia, kad laimi gėris? Kodėl dabarties „revoliucijas“ rašau kabutėse, o jų „laimėjimus“ matau kaip atsukamą laikrodį ir nelaisvės pranašą? Mintyse „Revoliucijos videogramas“ užkloja Deimanto Narkevičiaus „Kartą XX amžiuje“ – atgal ant pjedestalo užkeliamas Leninas, o minia ploja. 2004 metais, kai šis filmas buvo rodomas pirmą kartą, trikdė ir juokino matomo veiksmo ir garso disonansas. Pastebiu, kad bėgant laikui minia džiūgauja vis natūraliau. Nesvarumo būsena ištinka prarandant istorines koordinates. Jei šituo keliu eisi, įkrisi į vėl atsivėrusius apkasus – tarsi girdžiu pasakos perspėjimą. Jei tik būtų aiškiau, apie kurį kelią kalbama.

Jonas Mekas, Lietuva ir SSRS griūtis, 2009. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Todėl nelinijinė kompozicija parodai tinka. Kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir portugalas João Laia negrupavo kūrinių pagal temas, nes kovos neapsiriboja viena laiko atkarpa – juk jos „nesibaigia“. Praskleidus plastikines užuolaidas vis išnyra naujos užuominos į tas pačias kovas, tik naujuose kontekstuose. Štai jau, regis, įsipainiojusi į šių laikų problemas (pandemija, klimato kaita, kito baimė) ir pamiršusi anų laikų revoliuciją, rūbinėje randu keturis anų laikų televizorius, rodančius Jono Meko videofilmą „Lietuva ir SSRS griūtis“ (2009). Tada jau keturis dešimtmečius Niujorke išgyvenęs Mekas filmavo reportažus apie Lietuvos kovą už nepriklausomybę. Tai, kas mums buvo gyva patirtis, jiems buvo pabiri vaizdai: Gorbačiovas su atpažįstama dėme leidžiasi lėktuvo trapu į Vilniaus oro uostą, mitingų minios, nežinantys ką daryti JAV politikai, nes Gorbačiovas jiems svarbesnis nei mažų tautų okupacijos nepripažinimas. Viename ekrane visą mano žiūrėjimo laiką kalba Kazimiera Prunskienė, kurią vadinome „Gintarine ledi“. Nes iš laisvojo pasaulio pavyzdžių matėme, kad moteris politikoje ir ten yra keistenybė, tad ją reikia apibūdinti pagal analogiją. Vis dėlto dažniausiai reportažuose šmėkščioja Vytautas Landsbergis, pristatomas titrais President of Lithuania. Oficialaus prezidento tuomet nebuvo. Tą funkciją atliko Landsbergis – ir būdamas Sąjūdžio pirmininku, ir parlamento pirmininku. JAV žurnalistai nesigilino į pareigybių peripetijas, užrašė pavadinimą pagal analogiją. Analogiją, kurią pačiai Lietuvai vis dar per sunku pripažinti.

14-oji Baltijos trienalė Nesibaigiančios kovos ŠMC, 2021. Onos Lozuraitytės ir Petro Išoros parodos architektūra. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Nors Rumunijos ir Lietuvos revoliucijos nuvertė tos pačios kilmės, to paties plauko jungą, jos buvo tarsi priešingi to paties poliai. Rumunai viską padarė per porą savaičių, mes – per trejus metus. Rumunijoje žuvo daugiau nei tūkstantis, pas mus suskaičiavau 22 aukas. Rumunijoje buvo chaosas, pas mus – protesto mitingų, referendumo, rinkimų, įstatymų logika ir laimėta šachmatų partija. Bet kuratoriai primena, kad kitose šalyse ši revoliucija tęsiasi užkrėsdama tuo pačiu įniršiu ir aplinkinius. Štai baltarusis Sergeyʼus Shabohinas videofilme „Mandragoros sodai“ (2020) sugretino Berlyno Hazenheido parke per karantiną vykusius nelegalius queer bendruomenės vakarėlius ir priešrinkiminius Baltarusijos opozicijos mitingus Minsko Tautų draugystės parke. Priverstas emigruoti iš savo šalies, abi vietas jis stebi kompiuterio ekrane, tarsi „Google Earth“ akis. Mato vienų paliktas šiukšles, kitų – pėdas, baltomis LGBTQ+ juostelėmis apraišiotus medžius ir baltas juosteles baltarusių rankose. Mato vienų mitą apie mandragorą, išaugusią iš vyro sėklos, ir kitų – apie bulvę. Mato Berlyno policijos ir Minsko Omono reakciją. Antrosios brutalumas nustelbia pirmosios nevaizdingą ramybę. Jei filmas būtų sukurtas šiemet, gal atsirastų nutupdytas lėktuvas ir Lietuvai tiekiami imigrantai. Dar vienas tos pačios revoliucijos variantas su nenumanoma pabaiga.

Kaip galėtų atrodyti viena pabaigos versija, jau įgyvendinta Donbase, pasakoja ukrainietė Uli Golub „Užrašuose iš pogrindžio“ (2016). Ekrane rodomas butas žmogaus, gyvenančio pagal principą „o gal prireiks“. Per jo susitemptus daiktus nebesimato erdvės, buto konfigūracija dyla radinių sąvartyne. Bet jie ne realūs, o skaitmeniniai – šis pasaulis jau netikras, animacinis, tuščias. Todėl maišeliai, tūbelės, lankstinukai, pakuotės neteršia. Užsikimšusiame animaciniame klozete plaukiojantis š**** nesmirdi. Prasidėjęs karas naikina ne tik pasaulį už šio buto ribų, bet ir paties buto realumą. Pasakotojo tariami žodžiai „atims“, „išveš“ išreiškia sovietijos gyventojams taip gerai pažįstamą, tokį natūralų bejėgiškumą prieš valstybės aparatą, jei jo akis pastebi tave. Bet nematomasis buto gyventojas užsibarikadavęs gyvena toliau. Apie tai, kas dedasi už buto ribų, sužino internete, na ir išėjęs paimti sunkvežimiu atvežto vandens. Galbūt katastrofa kaip nors jo nepalies, bet jo sapnai jau pranašauja apokalipsę: lubose atsiranda skylė, pro kurią byra pelenai. Nors atsibudęs skylės jis neranda, lieka jausmas, kad karas jau pramušė namų kiautą – nudilęs daiktų realumas priklauso gyvenimui po katastrofos, tik būdraujantis pasakotojas to dar nežino.

Čia daug prirašiau apie kūrinius, primenančius revoliuciją, kurioje dalyvavau, kuri įprasminama ritualais ir simboliais kaip jau pasibaigusi. Bet parodoje daug priminimų, kad ji nesibaigė. Be to, dabar tos revoliucijos vardu represuojama kita nesibaigianti kova, kurią iš sovietų diktato išsilaisvinusioms Rytų Europos valstybėms kol kas sunku pripažinti kaip teisėtą. Todėl stengiamasi, kad ji liktų nematoma. Net išleidžiant diskriminuojančius įstatymus ir nepasirašant laiškų. Parodoje ji ne tik matoma, bet ir plevena rausvose užuolaidų klostėse. Jai daug vietos skirta Didžiojoje salėje – iš bet kurio jos taško žvilgsnį traukia palubėje eksponuojama lenko Karolo Radziszewskio nutapytų žymių Centrinės ir Rytų Europos homoseksualų „Portretų galerija“ (2020). Tarp jų yra ir mūsų menininkai: Veronika Šleivytė, Janina Degutytė ir Virgilijus Šonta. Apačioje – trys Radziszewskio įkurto Queer archyvų instituto parengti stendai. Vieną iš jų parengė poetė, menotyrininkė ir menininkė Laima Kreivytė. Į vieną vietą sudėtos knygos ir objektai liudija laike išsibarsčiusius bandymus padaryti nematomą matomu, padėti daugumai suprasti mažumą, pereiti nuo nepakantaus jos toleravimo prie pasiryžimo taisyti įstatymus, kad iš tiesų visi Lietuvos piliečiai turėtų lygias teises.

Karol Radziszewski, Portretų galerija, 2020 – tęsiamas. Queer archyvų institutas. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Tai dar neįvyko. Vietoje žmogaus teisių – pyktis, užgauliojimas, grasinimai ir fašistiniai argumentai. Net šūviai. Jie girdimi brito Alexo Baczyńskio-Jenkinso filme „Pyderai, draugai“ (nuo 2019 m.), kai priešiškai nusiteikę piliečiai stengiasi išvaikyti kažkuriame Lenkijos mieste žygiuojančią vaivorykštinę eiseną. „Pyderai!“ – rėkia jie ant kitaip atrodančių jaunuolių. Tas pats priekaištas kaip Lietuvoje – kodėl jie demonstruojasi? Tikriausiai jie turi užsibarikaduoti kaip tas „Užrašų iš pogrindžio“ pasakotojas – virti savo intymumo sultyse, kol išnyks iš kolektyvinės atminties. Koks senas šis naratyvas, liudija to paties Radziszewskio filmas „Povaizdžiai“ (2018). Ekranu slenka nespalvota ir 9-ojo dešimtmečio pabaigoje netyčia dukart išfotografuota fotojuosta. Pilki, net nuobodūs gatvės ir molo kadrai, jei negirdėtume pasakojimo su detektyvine intriga, kad tai užfiksuota gėjų susitikimų vietose. Ši užkoduota kasdienybė užkloja kontrastingą vyrų erotinę fotosesiją namų tamsoje. Mat pornografija buvo uždrausta, todėl ją teko pasigaminti. Arba apžaisti, kaip Natalia LL, kurios videofilmuose bananai ir dešrelės virsta sekso fetišais. Šie sovietmečio „povaizdžiai“ primena, kad Lenkijoje, kaip ir visoje Rytų Europoje, vakariečių mąstymą dar prieš dešimtmetį pakeitusios feminizmo ir queer revoliucijos neįvyko dėl cenzūros ir ideologinio diktato. Todėl jos būtinos dabarčiai – „geriau vėliau negu niekad“. Bet kiekviena revoliucija yra smurtas.

Alex Baczyński-Jenkins, Pyderai, draugai, nuo 2019. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Tai, aišku, „pamokslavimas atsivertusiems“, nes tipiški trienalės lankytojai jau seniai išmoko vertinti vaivorykštines tapatybes. Jei šiuos kūrinius kas nors parodytų mitingo miniai, kiltų nuspėjamas skandalas, gal net ikiteisminis tyrimas. Minia queer kultūrą atmeta automatiškai – kaip nepažįstamą kitą. Bet kokį kitą, kuris iškrenta iš įprasto vaizdo. Šaipydamasis iš stereotipų, iš skirstymų į savus ir svetimus, sveikus ir sergančius, lenkas Janekas Simonas iš įvairių šalių liaudies meno pavyzdžių susintetina trimačius globalius suvenyrus (2016), o iš internete rastų lenkų filmų masuotėse vaidinusių aktorių nuotraukų – naujus lenkus (2019). Jie, užšaldyti virsmo būsenoje, atrodo kaip žmogišką pavidalą netobulai įsisavinę ateiviai, savi virtę svetimais, su kuriais „reikia kažką daryti“. Nes taip reikalauja iš protėvių paveldėtos tradicijos. Jos šventos, jų negalima liesti. Nesvarbu, kad sukurtos tiktai prieš šimtą metų, o prieš tai buvo kažkas kito arba nieko. Anastasija Sosunova iš Visagino filme „Agentai“ (2020) ironizuoja privalomą tradicijų laikymąsi – tarsi taip būtų įmanoma atsispirti kaitai. Automobilyje besišnabždantys balsai svarsto, kaip susikuria tradicijos – gal ir per karantiną parkuose vaikštinėjusių žmonių palikti paslaptingi rašmenys ateityje taps tradicija? Gal tuomet vadinamųjų dievdirbių gaminamos skulptūros bus „nesuvokiamas kitas“?

Anastasija Sosunova, Agentai, 2020. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Nesuvokiamo kito keliamą kraupulį taikliausiai įkūnija Didžiosios salės erdvę uzurpuojantis lenkės Agnieszkos Polskos filmas „Paklausk sirenos“ (2017). Šešiaakė lyg moteris, lyg žuvis (vienos pusės oda žvynuota) plaukioja po vandeniu snūduriuojančiame mieste, nuo pat pastatymo dienos nykiuose sovietinių daugiabučių rajonuose, kuriuose tebegyvena vidutiniai rytų europiečiai. Ji nebežino, kas ji yra – ar žmogus, ar žuvis, ar katalikė, ar pagonė. Ji demonstruoja emocijas, kurių nejaučia, tik žino, kaip jos turi atrodyti. Ir kai jau imi šią pasimetusią kitą užjausti, ji praneša: „Nekenčiu užsieniečių. Man bloga vien apie juos pagalvojus.“ Jėgos, sukėlusios filme vaizduojamą transformaciją ir numanomą dabarties pasaulio katastrofą, nepakeičia šito bazinio jausmo. Ir vėl – nuoroda į mūsų dabartį, kokios nė kuratoriai rengdami parodą dar turbūt nė neįsivaizdavo.

Agnieszka Polska, Paklausk sirenos, 2017. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Beje, šešiaakei sirenai-undinei už nugaros paslėptame kambarėlyje Emilija Škarnulytė rodo „tas jėgas“, žmonių išradimus, slapta nuodijančius žemę. 4K videofilme „Nepagrįstas archyvas“ (2020) kamera keliauja požeminės branduolinių atliekų saugojimo laboratorijos tuneliais. Žvilgsnį užburia vandenyje plaukiojančių žuvyčių žvynų blykstelėjimai. Šį vaizdą keičia daugybė mechaninių akių, virstančių naujosios begalybės molekulėmis, kurios nepastebimai, tylomis, tiesiog bėgant laikui, lemia ateitį. Apie nematomą ir nenumaldomą lemtį pagalvoju, nes netoliese kabo Vojtĕcho Kovařiko „Trys likimo deivės“ (2021), kurios man atrodo netikėtai vyriškos. Viena(s) verpia, kita(s) matuoja, trečia(s) kerpa – tik tiek to gyvenimo siūlo, kuriam užsibaigus visos kovos tampa beprasmės. Kitame salės gale – latvio Viktoro Timofeevo sukonstruotas šiuolaikinis lėmėjas – „Šuo“ (2021). Tai savaeigis žaidimas-dialogas, kuriame klausimai ir iškart perrašomi neperskaitomais kodais – atsitiktinai, tiesiog pagal tai, kaip juda laikrodžio rodyklė, todėl neiššifruojamai. Abstrakčiame kabinete sėdintys avatarai negali susikalbėti. Jei tai – tardymas, tardomasis neturi šansų.

Emilija Škarnulytė, Nepagrįstas archyvas, 2020. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Absurdo retransliacija – tai amžina menininko laikysena kovų, kurių neįmanoma laimėti, atžvilgiu. Belieka nerti į Kafkos „Procesą“. Gali gyventi pagal sovietmečiu pasiteisinusį principą „soldad spit, služba idiot“ (kareivis miega, tarnyba eina) – kaip lovoje gulintis serbų konceptualistas Mladenas Stilinovićius, kuris taip „dirba“ („Menininkas dirba“, 1978). Dirbti reikia pabrėžtinai beprasmiškai ir nepaliekant pėdsakų, kaip čekų konceptualistas Jiři Kovanda 1976 m. performanse: „Rankomis pilu purvą, dulkes ir cigarečių nuorūkas… O supylęs į krūvą vėl ją išsklaidau…“ Galima ir nuolat persirenginėti, kad kiti nesuprastų – moteris tu ar vyras, iš viso – kas tu (kaip 1966 m. darė Jurgis Mačiūnas). Arba išsiūbuoti nuobodžios egzistencijos laiką taip, kad jis beveik išsiardytų, kaip vengrė Dóra Maurer, nufilmavusi savo studiją plačiakampiu, paprastu ir teleobjektyvu „Trioletams“ (1981).

Tai – tik keletas fragmentų iš trienalės, kuri yra sudėtingas darinys, vertas pasivaikščiojimų ir kitais, mano neaprašytais maršrutais. Juk iš 54 dalyvaujančių menininkų paminėjau tik 21. Leisdamasi laiptais žemyn vėl matau mirštančius augalus, kurie tikriausiai pasąmoningai kreipė mano žvilgsnį. Staiga suprantu, kad jie man reiškia ir nesibaigiančią kovą su savimi – neprižiūrint iš lėto mirštančias viltis, įsitraukus į kažką neva svarbesnio, kad ir į kurią nors nesibaigiančią revoliuciją.

Išeinu ta pačia gyvatėle eilei. Su įeinančiais nesusiduriu. Kol vaikštinėjau po parodą, gatvėje buvo lėtai auginamas smurtas.

Aleksandra Domanović, Ateitis, 2014. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Agnieszka Polska, Paklausk sirenos, 2017. Zsófia Keresztes, Liūdesio cirkuliacija, 2019. Markéta Othová, Jos gyvenimas, 1998. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Vojtěch Kovařík, Trys liko deivės: Kloto, 2021. Trys likimo deivės: Lachesė, 2021. Trys likimo deivės: Atropė, 2021. Zsófia Keresztes, Liūdesio cirkuliacija, 2019. Zsófia Keresztes, Neguodžiantis buvimas, 2019. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Danutė Kvietkevičiūtė, Minties greičiu, 1978. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Viktor Timofeev, ŠUO, 2021. Flaka Haliti, Kokios, jų manymu, yra mūsų mintys apie tai, ką jie mano apie mūsų sekantį žingsnį #1, 2019. Kokios, jų manymu, yra mūsų mintys apie tai, ką jie mano apie mūsų sekantį žingsnį #2, 2019. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Viktor Timofeev, ŠUO, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Viktor Timofeev, ŠUO, 2021 (detalė). Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Klára Hosnedlová, Be pavadinimo (Iš serijos „Lizdas“), 2020. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Klára Hosnedlová, Be pavadinimo (Iš serijos „Lizdas“), 2020. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Anna Daučíková, Paprastasis vojerizmas – koncertas, Florencija, 2006. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Adam Rzepecki, Projektas Lenkijos tėvo memorialui, 1981. Dievo Motina su Ūsais, 1983. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Marija Teresė Rožanskaitė, Armatūra, 1986. Liga, 1989. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Janek Simon, Polietniškas 1, 2, 3, 2016, 2019. Tomasz Kowalski, 32 darbų grupė (be pavadinimų), 2020–2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Henrikas Gulbinas, Nesugalvoti dalykai, 1988. Janek Simon, Polietniškas 1, 2, 3, 2016, 2019. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Tomasz Kowalski, Bučinys, 2020 (su Donatu Kowalski), 2019. Šeimininkas, 2019. Persekiotojas, 2019. 32 darbų grupė (be pavadinimų), 2020–2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Mona Vatamanu ir Florin Tudor, Žemės paskirstymas, 2011. Janek Simon, Susintetinti lenkai, 2019. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Agnė Jokšė, Besąlygiška meilė, 2021. Harun Farocki ir Andrei Ujică, Revoliucijos videogramos, 1992. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Jaakko Pallasvuo, Minkštaknygė, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Monika Janulevičiūtė ir Antanas Lučiūnas, Vandens čiuožikai, 2019. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Evita Vasiljeva, Impulsas (J arba Imp), 2020–2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Artur Żmijewski, Žvilgsnis, 2017. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Edward Krasiński, Ateljė – galvosūkis, 1992. Zuzanna Czebatul, Tristan, Kewin, Joss, 2015. Jura Shust, Neophyte II, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Jüri Arrak, Aistros liepsnos, 2016. Viršenybė, 2016. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Zuzanna Czebatul, Tristan, Kewin, Joss, 2015. Jura Shust, Neophyte II, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Anni Puolakka, Iš širdies, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Anni Puolakka, Iš širdies, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Dominika Trapp, Chris Kraus žarnyno gaureliai, 2015. Simone Weil žarnos, 2015. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Marija Teresė Rožanskaitė, Asambliažas, 1992. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Tekla Aslanishvili, Bandymų ir klaidų vaizdai, 2020. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Natalia LL, Vartojimo menas, 1972–1975. Nuotrauka: Ugnius Gelguda

Martina Smutná, Selfis, 2019. Mama, 2019. Puota, 2019. Apsikabinimas, 2020. Tampriau, 2020

Anastasia Sosunova, Dar viena vakarienė sugadinta, 2021. Nuotrauka: Ugnius Gelguda