„Ledkalnių viršūnių salynas“. Dano Aleksos personalinė paroda „Titanikas“

2018 m. rugpjūčio 22 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Monika Valatkaitė

 

Dano Aleksos paroda „Titanikas“, išplaukusi į vasarą sėslų parodų krantą sostinėje ir rugpjūtį nuleidusi inkarą Vilniaus dailės akademijos (VDA) galerijoje „Titanikas“, sukūrė simbolinį ryšį su ekspozicijos aplinka. Neminint pavadinimų tapatumo, sutapo ir laikas, kai pirmame stojimų į aukštąsias mokyklas etape VDA susidūrė su vieno studento trūkumu patvirtinant dailėtyros studijų programos pirmakursių grupę. Minimuose ryšiuose sunku nepastebėti (atsitiktinių) sutapimų ir to, kad įvairūs reiškiniai susiję tarpusavyje. Juk ir užkliuvus vieną domino kaladėlę, jų vora pasileidžia ristis lyguma, kol visos figūros nukrinta arba viena jų, gal netiksliai pastatyta, griūtį atlaiko. Bet kuriuo atveju, nors smūgio jėga ir baigiasi, lieka jos padariniai kaip atmintyje atsikartojantys aidai to, kas buvo.

Menininko Dano Aleksos personalinės parodos ekspoziciją sudaro iš dažnai jo skulptūroms būdingų priemonių (readymade‘ų, antrinių žaliavų) suręsta vientisa konstrukcija. Tai 2,5 tonos sveriantis uždaras garažas iš originalių, nebereikalingų metalinių garažų dalių. Užimdamas didžiąją galerijos erdvės tūrio dalį, Aleksos sumontuotas sunkus garažas referuoja į šiuolaikinės skulptūros problemiškumą, kuomet kūrinių masyvumas kelia iššūkius jų logistikai. Apskritai skulptorių pasirenkamas kūrinio dydis dažnai susijęs su konceptualia skulptūros, kurios masyvą be kita ko komplikuoja ir medžiagiškumas (pvz.: metalas arba betonas, kurių savybė yra sunkumas), prasme. Dėl to dirbtuvėse realizuotiems kūriniams vėliau pritrūksta transportavimo galimybių. Tad meno kūrinys vien dėl savo fizinių parametrų skęsta užmarštyje tarsi ankstesniais laikais uosto akvatorijoje specialiai skirtoje vietoje laivų kapinėms pagal seną jūrinę tradiciją pasitelkiant pačių laivų dalis, t.y. atsukus kingstonus, į dugną grimzdavo nebenaudojami laivai prisipildydami vandens.

Nepaisant to, jei visgi susiklosto palankios aplinkybės eksponuoti kūrinį ir tam dar pakanka galerijos erdvės matmenų, vis dar gali atsirasti tokie faktoriai, kaip kintantis skulptūros dydžio suvokimas aplinkoje. Tai iliustruoja ir Aleksos konstrukcija: grėsmingai artėjanti atsiremti į galerijos sienas ji primena pavojingai dideliu greičiu prie ledkalnio XX a. pradžioje artėjantį milžiną „Titaniką“. Tačiau dažniau stambaus mastelio skulptūros galimybes menininkai turi progą išbandyti viešosiose erdvėse po atviru dangumi. Ir neretai šių viešam žvilgsniui apnuogintų skulptūrų susidūrimas su visuomenės nuomone panašėja į tą pačią laivo ir ledkalnio kaktomušą. Šie susidūrimai atskleidžia kaip ledas sustingusį visuomenės požiūrį, nenorą adaptuoti mąstymą pagal laiko, nestovinčio vietoje ir keičiančio gyvenamosios aplinkos panoramą, įvedamas naujoves į šiuolaikinę skulptūrą, ypač paminklus, viešojoje erdvėje. Parodos autoriui, kaip skulptoriui, aktualu atkreipti dėmesį į šią dabartinę skulptūros situaciją. Nes visumoje šie reiškiniai (užmarštis, susiskaldymas) ženklina savotišką kultūros lauko destrukciją. Tad yra dalykai, kurie išnyksta taip ir neįvykę arba dėl jų įgyvendinimo susikerta skirtingos nuomonės, interesai paliekantys įspaudą.

Be skulptūros masyvumo techninės problematikos, jai būdingos charakteristikos išprovokuoja ne tik žiūrovo mintis, bet ir jį apimančias jausenas. Parodoje matoma garažo kaip šiuolaikinio meno skulptūros idėja jau anksčiau („ArtVilnius’15“) buvo pristatyta paties Aleksos, eksponuojant kūrinį „Privatus laikas“. Jau tada išryškėjo skulptoriaus mėginimas žaisti su gravitacija kaip ugnimi, kai dugnu sujungtų dviejų garažų pasvirusi konstrukcija stovėjo ant vieno jų stogo šono ir sudarė skulptūros nestabilumo iliuziją. Rodos, būtų užtekę lengvo drugelio sparnų plazdėjimo šalia ir pagal chaoso teoriją sunkiasvorė konstrukcija praradusi pusiausvyrą prisitrauktų prie žemės, gal ką savo kūnu prislėgdama. Šiuosyk tąjį nestabilumo įspūdį menininkas sustiprino sunkiai sveriantį garažą pakeldamas ir pakabindamas atvirkščiai – žemyn stogu lyg į žemę nukreiptais giljotinos ašmenis. Matyti, kad Aleksos keičiama tradicinė garažo padėtis daro įtaką skulptūros formos sugestijuojamų reikšmių aibei. Autoriaus užmanymu žemyn smailėjantis garažo stogas parodoje, kaip sufleruoja jos pavadinimas, virto simboliniu apatiniu laivo korpusu. Tokiu būdu žiūrovui komunikuojamas skulptūros savybių dualizmas. Viena vertus, Aleksos konstrukcija tvirta ir masyvi, dėl ko atrodo pavojinga ir gąsdina savo dominavimu bei slėgio potencialu. Kita vertus, toji skulptūra išduoda ir jautrumo bei pažeidžiamumo motyvus, nes yra tiesiogiai susijusi su laivo dalimi, į kurį originalaus „Titaniko“ atveju trenkėsi laivą ir daugumą jo keleivių bei įgulą pražudęs ledkalnis.

Tad net jeigu į žiniasklaidos eterį ir visuomenės mintis bei protą jautrios membranos Lietuvos kultūros lauko aktualijos ir sugeba įsiskverbti – tai reiškia dominuoti tarp kitų ypač populiariosios kultūros naujienų – jos vis tiek slopinamos neiginių, prieštaravimų slėgio ar nutildomos įgyvendinant kitokios nuomonės valią. Tai reiškia, kad nors pergalę gali pasiekti kiekviena iš pusių, kažkuri dėl to turi pralaimėti. Ir kaip susiklostė dabar vienodėjančioje sociumo raiškoje, niekas nenori pralaimėti mūšio, net jei tai vėliau reikštų karo pergalę. Kartu iš to galima suprasti, kad skirtingose terpėse plūduriuojančios šios sferos diskusijos yra rimtesnių problemų ledkalnių viršūnių salynas. Pavyzdžiui, prisiminus „Titaniko“ nors kaip stipraus, bet vis tik nuskendusio laivo motyvą, šioje parodoje jis kuria aliuziją į skandinama dailėtyros specialybę arba šiuolaikinę skulptūrą. Juk nykstant dailėtyros specialybei juolab neatsiras žmonių, galinčių prisidėti prie skulptūrų išgabenimo iš garažų, bent telegrafuojant žinias apie jų egzistavimą.

Žvelgiant į šio ar kito probleminio lauko ledkalnių viršūnių salyną, neramu tiek, kad kiekviena praeitis daro įtaką dabarčiai. Juk, jei galvosime ir kalbėsime tik apie tai, kas nutiks ateityje, niekada neišsigąsime realybės, nes ji atrodys tolima. Nors daugeliu atveju tai – klaidingas požiūris. Ar tik kiekviena ateitis išsyk nevirsta dabartimi?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *