Lauros Garbštienės paroda „Laikinas meno fondas“ galerijoje „Vartai“

Rugsėjo 11 d., antradienį, 17.30 val. galerijoje „Vartai“ atidaroma personalinė Lauros Garbštienės paroda „Laikinas meno fondas“.

Parodoje „Laikinas meno fondas“ kritiškas ir ironiškas menininkės požiūris į kultūrinį vietos gyvenimą reiškiamas nedidaktiškais kūriniais, kurie taip pat yra ir bandymas sukurti naujas meno praktikas. Pritaikydama gyvenimo miške išlikimo taktiką (augalų, uogų, grybų pažinimas ir rinkimas), Laura Garbštienė kuria naujas strategijas menininkui, gyvenančiam meno pasaulio periferijoje.

Skirtingai nei ankstesnėje Lauros Garbštienės kūryboje, parodoje nepamatysime filmuose ar nuotraukose užfiksuotos pačios menininkės atvaizdų, kurie jau tapo išskirtiniu, provokuojančiu jos darbų atpažinimo ženklu. Fizinių menininkės kūno apraiškų išnykimas iš parodinės erdvės nenurodo į tematiškai skirtingą posūkį kūryboje. Priešingai – menininkė įveda dar daugiau performatyvumo bei tapatybės paieškų praktikos, savitai tęsdama „Filmo apie nežinomą menininkę“ temą.

Instaliacijoje-akcijoje-eksperimente „Laikino meno fondas“ Laura Garbštienė užduoda sau ir žiūrovui klausimą: kas yra šiuolaikinio meno kūrėja miške, toli nuo paprastai neišvengiamų socialiniu santykių, prievolių, menininkus įtvirtinančių ir ištvirtinančių kultūros institucijų? Visą parodos laiką menininkė gyvens šalia miško esančiame kaime, tuo tarpu galerijoje žiūrovui bus siūloma įsigyti miške surinktų ar pačios menininkės išaugintų gėrybių. Nenutrūkstama menmaisčio tiekimo linija pildys Garbštienės įkurtą laikino meno fondą.
Kitoje galerijos erdvėje veiks beveik muziejinis Gamtos pažinimo kambarys. Kūrinį sudaro nuodingų natūralioje aplinkoje randamų augalų kolekcija, eksponuojama ant rėmintų Lietuvos paviljono 54-ojoje Venecijos bienalėje katalogo lapų. Nuodingų augalų studija menininkei yra pirmas žingsnis gamtos pažinimo link, jos pačios įvardijamas kaip pradinukiškas, visiškai mėgėjiškas botanikos mokslinis darbas. Augalų nuodingumas ar naudingumas yra kultūrinio požiūrio pasekmė. Suteikiamos savybės, pavadinimai, formulės, išskiriamos cheminės medžiagos tarnauja vartotojiškam požiūriui. Augalas savaime neturi tokių savybių, tačiau žmogui neįmanoma į jį pažvelgti be kultūrinių apnašų.

Nuodingųjų augalų grupės tyrimai yra labai siaura sritis, suprantama nedaugeliui, panašiai kaip šiuolaikinis menas ir jame vykstantys reiškiniai. Pasak menininkės, nepaisant to, kad Venecijos bienalės katalogas taip pat pristato savitą kolekciją, jis herbariumui pasirinktas tikrai visai atsitiktinai; tiesiog knygos popierius buvo labai minkštas ir tinkamas nuodingų augalų eksponavimui.  Be to, kultūros leidinių  ir ypač katalogų vartojimas, menininkės požiūriu, yra opi problema. Tokie leidiniai labai greitai praranda aktualumą ir amžiams nusėda tamsiose lentynose.

Lauros Garbštienės natūraliais gamtos objektais užpildytos parodos erdvės pulsuoja tarsi nekaltu ir neagresyviu susirūpinimu, tuo pačiu slėpdamos stiprokos kritikos užtaisą, tačiau menininkė atsisako savo parodai vilkti kokios nors teorijos ar socialiai angažuoto meno rūbą. Vis dėl to, siekiant nenutolti nuo lietuviškos šiuolaikinio meno pristatymo mados, būtina ką nors pacituoti. Šiuo atveju, gal nebent Ivaną Mičiuriną: „Mes negalime laukti gamtos malonių. Mūsų užduotis   jas iš gamtos pasiimti“.

Laura Garbštienė (g. 1973 Vilkijoje). Gyvena ir kuria Vilniuje. Nuo 2002 m. kuria video, instaliacijas, fotografijas, atlieka akcijas ir performansus, dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2009 m. menininkė tapo L’abominable meno kūrėjų asociacijos Paryžiaus kino laboratorijoje nare. L. Garbštienės „Filmui apie nežinomą menininkę“  2010 metų Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje (Vokietija) skirtas solidus Tarptautinės kino kritikų federacijos (FIPRESCI) prizas, o tais pačiais metais vykusiame Lucca filmų festivalyje (Italija) menininkė už šį filmą apdovanota geriausio jaunojo kino kūrėjo prizu.

Paroda kuratorė – Vitalija Jasaitė.

Paroda veiks iki spalio 26 d.