Laukiamasis, tikėtina. Viktorijos Damerell paroda „Kasablanka” Profsąjungų rūmuose

2018 m. lapkričio 23 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Tautvydas Bajarkevičius

I.

Parodoje esama šio to iš pažiūros keisto. Maža, ankšta, aukštų lubų, skardžiai aidinti patalpa išlenkta pusapvaliu lankstu. Jos forma primena natą (ketvirtinę, pusinę) ar batą. Kaip tik ties tuo pusapvaliu lankstu medinis vieno piešinio rėmas išgaubtas. Kaip ir piešinį dengiantis stiklas. Parodoje, greta kitų, kabo du identiški kūriniai. Jeigu šviesdėžės apskritai gali būti identiškos…

Šviesdėžės – nedidukės, įžambiais kampais – apšviečia spalvotą fotografiją. Kadras „pagautas” Kasablankoje: ant apskritu ornamentu dekoruoto šaligatvio vaikštinėja gaidys. Gaidys neįprastas, mūsuose tokio nepamatysi. Skiauterė ir pagurklis raudoni, bet pentinai ir plunksnos it dažyti ryškiai gelsva, šviesiai žalia, kone salotine spalvomis. Kojos raibos, dešinė primynusi patį apskrito ornamento centrą. Viršutinėje horizontalios, tačiau įstrižokos kompozicijos dalyje „prisiparkavęs” baltas automobilis. Jo viso nesimato – iš po šaligatvio atbrailos išilgai kyšo tik apatinė automobilio dalis. Gal veikiau dengia visą „atlikusį” vaizdą.

Šviesdėžės kabo daugmaž „akių lygyje”, gal šiek tiek žemėliau, prie pat durų: kairėje ir dešinėje. Po viena iš jų pastatyta sena medinė skrynia. Skrynia uždaryta. Atrodo, ir užrakinta.

II.

Minėtas išgaubtai įrėmintas piešinys ties masyvios sienos lankstu apšviestas iš viršaus. Atrodytų, toje vietoje aiškiai pastebimas patalpos praplatėjimas. Tačiau šis įspūdis pasirodo esąs klaidinantis, mat palyginus siauro koridoriaus gale, už lanksto pasisukus kairėn, patenkama į kitą, ne ką platesnę patalpos dalį. Ją tarsi iš už nugaros „įrėmina” išorinė siena. Sienoje – langas, po juo – palangė. Abu baltai dažyti. Langas dengtas storomis, sraigtuotomis metalinėmis grotomis, palangė – masyvi, blizganti. Šiuo metų laiku, vėlyvą rudenį, patalpoje vėsoka.

Piešinys, anot autorės, vadinasi „Bagažo takelis”. Jame iš tiesų vaizduojamas oro uosto bagažo takelis, tik jo ilga, vingiuojanti juosta piešinyje tarsi sukibusi nareliais. Šie gana stambūs, neatitinkantys tikrovės. Labai primena medines lazdeles gerklės paraudimui tikrinti. Plastikinės užuolaidėlės taipogi nariuotos. Ir primena miniatiūrinius kėglius. Išdėstytus, tiesa, abiejose takelio pusėse. Tie „kėgliai” tokie smulkučiai, kad užuolaidėlės, dengiančios abi mažytes angas, tarsi dengia pelės urvelius. Piešinyje dar pavaizduotos dvi stambios atraminės kolonos, dvi didelės sienos ir tolumoje atsiverianti erdvi patalpa. Laukiamasis, tikėtina.

III.

Dviuodegis pilkas arklys – žaislinis arklys, vaikams suptis – pastatytas atokiausiame šios ankštos patalpos kampe ant seno mokyklinio staliuko. Viena jo uodega – tarsi delnas, tarsi sparnas, tarsi lapas ar lapų pluoštas – styro virš balno, iš arklio nugaros. Tiesą sakant, ne tiek styro, kiek lošiasi atgal. Žvelgiant iš tolėliau, imi pastebėti nuo palubės tarsi nuožulniai ant plastilininio dviuodegio krintančią šviesą. Prasitariau autorei, kad taip apšviestas arkliukas ima atrodyti „minimalistiškai monumentalus”. Šiaip, mano manymu, jis gan dekoratyvus.

Apsigręžus, priešingoje pusėje, ankšto ir nuo lubų neapšviesto koridoriaus gale, kone „akių lygyje”, tik šįkart truputėlį aukščiau – dar du piešiniai. Vienas – piešinio lapo formato, kitas – kiek didesnis už atviruką. Pirmasis kabo ant sienos, „atsiknojusia” apačia. Antrasis, pieštas ant kartoninio popieriaus – padėtas ant dviejų vinukų spindinčiomis galvutėmis. Didesnysis lyg ir primintų kaligrafinį piešinį iš trijų „dėmenų”: dešiniau viršuje tarsi boluoja pagoda, po vidurinę dalį taipogi iš dešinės kariojon lyg krenta lygūs moters plaukai, apačioje kairėliau ryškėja apskritimo kontūras. Ryškėja ir šiek tiek dvejinasi. Atvirai tariant, šita kaligrafija kažkokia it apčiuopiama, ne itin kaligrafiška. Tarsi sprūstanti lapo paviršiun santūriu, bet dėmėtu gestu.

Atvirukas peizažiškas. Tarsi kalnai, tarsi saulėlydis. Siluetai susimaišo su kontūrais, tad visada gali šį tą ne itin konkretaus įžiūrėti. Labai krenta į akis neįprastas atviruko dydis. Įsimena ir tai, kad kai paimi jį į rankas, kitoje pusėje ant blizgiai pilko paviršiaus žaidžia smulkūs šviesos atšvaitai. Nei adresato, nei datos, nei pašto ženklo, nei palinkėjimo, nei kokio nors įrašo čia nebėra.

IV

Kai išeini iš parodos, reikia ne tik užgesinti šviesas, bet ir išardžius kiekvieną iš šviesdėžių, išimti jų viduje po vieną bateriją. Kai lemputės nustoja šviesti, jau gali rakinti duris.

 

 

 

 

 

 

Straipsnio autorius:
http://audio-z-blog.livejournal.com/ http://users.livejournal.com/___neon____/

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *