Laiškas Jonui Mekui
Anastasia SosunovaLaiškas rašytas 2019 m. „Leiskite man svajoti utopijas” parodą lydinčiam renginiui Rupert meno, rezidencijų ir edukacijos centre.
„Sėkmingai išsprendęs problemas įvairiose gyvenimo srityse, NN tiesiog turėjo atsakyti į esminį klausimą apie gyvenimo prasmę. Tad tą ir padarė.“ Ištrauka iš anoniminio laiško.
Vienas pokalbių šou vedėjas atskleidė paslaptį, kaip jie su kolegomis išrūšiuodavo šūsnis fanų laiškų, kuriuos gaudavo tais laikais, kai žmonės rašydavo popierinius laiškus. Ogi viskas buvo labai paprasta: tereikėjo pažvelgti į paskutinį laiško puslapį. Jei jis pilnai prirašytas, be paraščių, jei tekste pastebi daug sudėtingų grandioziškų sąvokų, gali šį laišką iš karto išmesti, kadangi jo autorius bus pakvaišęs ir egocentriškas. Tokie žmonės gali rašyti nesustodami, neprieidami laiško apibendrinimo ir pabaigos, jų rašliavą sustabdo tik pasibaigęs popieriaus lapas. Būtent toks ir yra mano rašymo stilius, pagalvojau pradėjusi savo laišką Jonui Mekui.
Visi pasaulio teiginiai yra ginčytini ir galimai neteisingi, išskyrus tuos, kurie kalba apie mūsų jausmus. Galbūt ateityje mes tiesiog keisimės nusiskundimais ir emotikonais arba tapsime atviri ir keisti; kol kas dar nežinia, kaip bus. Visai kaip legendiniame ir šiek tiek perfrazuotame Natalie Wynn teiginyje: „Aš nesijaučiu moterimi ir nesijaučiu vyru. Jaučiuosi šūdinai.“ Jaučiuosi šūdinai – tai taip pat gera laiško pradžia.
Dažnai susimąstau, kada įvyko tos tikrovės grožio blykstės, nuo kurių ir prasidėjo ši disociacija. Galbūt tada, kai kažkokiame hipių susibūrime Lietuvos miškuose įmečiau nuorūką į ugniakurą ir buvau pasmerkta už nepagarbą šventajai ugniai. Žinai, o galbūt tai buvo momentas, kai pradėjau labai pykti ant visų tų žmonių, kurie laikėsi tradicijų ar jautė ryšį. Aš nejaučiu ryšio beveik su niekuo ir pavydžiu tiems, kurie jį jaučia. Net ir šios esė pastraipoms gali trūkti ryšio vienai su kita.
Kai kas sako, jog mes niekada nesužinosime, ar atsidursime teisingoje, ar neteisingoje, istorijos pusėje (ir aš su tuo iš dalies sutinku). Tačiau ši mintis remiasi prielaida, kad istorija turi galutinį tašką. Ši mintis pagrįsta siauru požiūrio kampu, jog galų gale laimės viena ar kita pusė. Asmeniškai prijaučiu nuomonei, kad istorija turi daug nesibaigiančių išsišakojančių gijų. Bet – taip, kartais gali atsidurti labai neteisingoje kažkieno tikrovės pusėje. Tai suvokiau tada, kai vienas man brangus žmogus, turintis psichikos sveikatos sutrikimą, atsiribojo nuo manęs, nes manė, kad dirbu Rusijos žvalgybai. Jo akyse tai esu Kremliaus šnipė, tai dirbu KGB, o kažkada nugirdau, kad esu čekistė. Tai, kaip matote, įrodo, kad ne tik istorija nėra tvarkinga, bet ir pati tikrovė nenuosekli. Priklausomai nuo patiriamos pokolonijinės tikrovės, ligų kuriami persekiojimo vaizdiniai būna skirtingi kiekvienoje šalyje. Ir aš esu šio vietinio pokolonijinio vaizdinio įsikūnijimas.
Prieš kelias savaites lankiausi namo, kuriame augau, laiptinėje. Dabar butas priklauso kitai šeimai, bet laiptinė liko nepasikeitusi. Prieš dvidešimt metų aš ir mano geriausia draugė ant sienos greta mūsų buto durų užklijavome tatuiruotės lipduką su pokemonu, ir iki šiol matyti jo likučiai. Apstulbau pamačiusi tą lipduką, nors tai tiesiog geras praktinis pavyzdys, kaip mūsų namų jausmas palieka žymes fizinėse vietose, visai kaip namai palieka pėdsakus mumyse.
Per vieną iš pokalbių apie kūrybą, kai aptarinėta Jono Meko ankstyvoji poezija, jis pasakojo, kad per tuos metus, galima sakyti, išgyveno nervinį priepuolį ar nervų priepuolių serijas. „Kai atvykau į Niujorką, buvau subyrėjęs į tūkstantį dalių, nebuvau vientisas“, – kalbėjo jis. Yra teorijų, kad Meko asmenybė suskilo į šipulius dėl to, ką jis nutyli apie gyvenimą nacių okupuotos Lietuvos laikotarpiu. Vis dėlto, kai skaitau jo ankstyvąją poeziją, kupiną tėvynės ir jos tradicijų ilgesio, patriotizmo ir sentimentų, jaučiu, kokia man svetima ši tikrovė, visai kaip tos šventosios ugnies samprata hipių stovykloje.
Bet tuo metu galbūt būtent ši namų utopija ir išlaikė tūkstantį Meko gabalėlių kartu. Kai kas sako, kad utopija yra politinė ir egzistencinė būtinybė.
Turiu keistą ir padriką utopijos asociaciją su sala, saugia svajonių valdoma erdve. Tai ir 1969 m. Jurgio Mačiūno projektas „Ginger sala“, ir 2011 m. Artūro Zuoko planas įsigyti Oksijos salą ir pavadinti ją „Dausuva“ – kaip šimtametį geopolitinį Lietuvos atsarginės valstybės projektą. Sala yra vizionieriškas projektas. Meninė apolitiška autonomija yra vizionieriškas projektas. Tiem, kas subyra į tūkstantį šukių, tėvynė taip pat yra vizionieriškas projektas. Utopiška sala.
Gal pažįsti tą jausmą, kai sėdi karštoje diskusijoje, kurioje aptariamos tau rūpimos problemos, ir pamažu supranti, kad tų dviejų valandų neužteks tam, kad būtų prieitos kokios nors išvados. Esu daug kartų atsidūrusi tokiose situacijose, įskaitant ir renginį, kuriame buvo svarstomi rusakalbės diasporos Lietuvoje klausimai. Šiandien kalbėjimas apie tautybę toje tvankioje auditorijoje atrodė toks varginantis, archajiškas, todėl keliantis įniršį užsiėmimas. Kažkas paminėjo Levą Karsaviną ir legendinę istoriją, kaip jis per tris mėnesius išmoko lietuvių kalbą; tylus kaltinimas tiems, kurie to nepadarė. Keli žmonės kalbėjo pakeltu balsu, kažkas sakė, kad naujoji karta neturi teisės kalbėti už senąją ir atvirkščiai. Kažkas pakomentavo, kad tiems, kurie yra valdžioje, patogu, kai mes save supaprastiname: kai turime lengvai apibrėžiamus įsitikinimus, nuspėjamą gyvenimo būdą ir, tiesą sakant, atitinkame suformuotą kultūrinį stereotipą. Šią mintį užsirašiau savo sąsiuvinio paraštėse. Kai diskusija baigėsi, išėjau tylėdama. Gerai, kad kalbamės, tik gaila, kad aš nežinau, kaip tai daryti deramai.
Žinai, dideli vardai yra sunkūs. Jų lengvi sprendimai ir lengvi teptuko potėpiai neša sudėtingus pareiškimus. Bet kuris įtakingas menininkas sukuria savo dalį sunkiasvorių mitų ir sentimentų, juos išmokau atskirti nuo kitų jų kūrinių, kuriuos dievinu. Mekas, būdamas tokio pat amžiaus kaip aš dabar, rašė: „traukinys išvyksta anksčiau / neimk daug daiktų / keliaukime lengvai“, – įdomu, kaip tie tūkstančiai jo širdies gabalėlių, kuriuos jis atsivežė į Niujorką, tilpo jo lagamine? Kai jis kviečia mus keliauti lengvai, jaučiu tą patį nerimą kaip oro uoste, laukdama „Ryanair“ skrydžio su savo perkrauta kuprine. Visi mano lengvi sprendimai ir lengvi žodžiai persekioja mane savo sunkiomis pasekmėmis: štai kaip pamažėle išmoksti nuolatinio permąstymo ir atsisakai perdėto atvirumo. Lengvumas, kartoju, lengvumas. Turi būti būdas jį pasiekti.
Iš anglų k. vertė Ugnė Marija Andrijauskaitė