Laimos Drazdauskaitės paroda Kauno Paveikslų galerijoje

Rugsėjo 8 d., ketvirtadienį, 17 val. Paveikslų galerijoje (K. Donelaičio g. 16, Kaunas) parodų ciklą „Lūžio kartos vardai“ tęsia „Lūžio kartos“ mokytojos Laimos Drazdauskaitės parodos atidarymas.

Laima Drazdauskaitė (g. 1947) Dailės institutą baigė 1968 m. Metus padirbusi Telšių Taikomosios dailės technikume, grįžusi į Kauną prisijungė prie tuometinių vyresniųjų dailininkų. 1969–1996 m. ji dėstė Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje, o nuo 1996 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute.

L. Drazdauskaitei tiek mokytis, tiek dėstyti teko, kai dar galiojo sovietiniai „menas – liaudžiai“ principai. Kaip pasakojo pati dailininkė: Mano mokytojai buvo žmonės iš Smetonos laikų. Grįžus į Kauną mokytojauti mane taip pat supo inteligentiški žmonės: Antanas Martinaitis, Ričardas Vaitiekūnas, kiek vėliau Alfonsas Vilpišauskas. Tuo metu mokykloje dirbo ir skulptoriai Rimantas Šulskis, Robertas Antinis, Pranas Bartulis, grafikai Edmundas Saladžius, Danutė Jukniūtė, akvarelistas Algirdas Lukštas. Daugelis dalykų buvo suformuota dar prieš karą ir aš buvau toje terpėje, o nepapuoliau iš karto į kažkokį sovietinį inkubatorių.

Laimai Drazdauskaitei atsispirti sovietiniams meno principams padėjo ją supanti aplinka, o jos abstrahuota, Ramintos Jurėnaitės pavadinta „sielos peizažų“ tapyba sovietmečiu liudijo tylų dailininkės protestą sovietiniams meno kūrinių reikalavimams.

Kontempliatyvūs paežerės, pajūrio, laukų, išvykų po kaimus motyvai L. Drazdauskaitės tapyboje tai išsilieja iki abstrakcijų, tai susmulkėja iki apibendrintų detalių. Dailininkė visą laiką buvo ir išlieka abstrahuotos tapybos meistrė, kurios įkvėpimo šaltinis – gamta, o kūrinių filosofija artima M. K. Čiurlionio darbams.

Paroda veiks iki lapkričio 13 d.