Iš laiko perspektyvos. „Architektas be architektūros?“ Valdo Ozarinsko retrospektyva ŠMC

Kokią logiką galima būtų įžvelgti Vilniaus Šiuolaikinio meno centro kuratorės Virginijos Januškevičiūtės ir jos pagalbininkų pasiūlyme architekto Valdo Ozarinsko retrospektyvinę parodą ŠMC pradėti žiūrėti nuo paskutinės, dešimtosios, dalies? Juk tai, kad ji parodos žiūrovą pasitinka ŠMC fojė, yra labiau užuomina ir jokiu būdu ne atsakymas. Antrą užuominą galbūt aptiksime šią parodos dalį pristatančiame aprašyme, kuriame ŠMC lankytojas skatinamas atsinešti į parodą savąjį scenarijų. Kas tokiame pasiūlyme gali slypėti tarp eilučių, kaip visada, nėra visiškai aišku. Paprastai dėmesys tokiais atvejais sąmoningai atkreipiamas ne tik į aprašo turinį, bet ir jo situatyvumą. O šis „perskaitomas” jam priskiriamais dėmenimis. Jei esate lankęsi ŠMC fojė ir žinote jo rekonstrukcijos priešistorę, jau galima manyti, kad turite tokio skaitymo raktą. Kita vertus, jei esate „užkietėjęs” muziejų lankytojas, netruksite suprasti, kad esate kviečiamas susipažinti su retrospektyvine logika konstruojamu autonomišku pasakojimu. Reikėtų patikinti, kad toks kvietimas surašytas paisant protokolo. Veikiausiai, susigundysite.

ŠMC fojė interjeras įvairiais požiūriais yra viena monumentaliausių parodos dalių. Jau vien dėl tos paprastos priežasties, kad retrospektyvinės parodos rėmuose jis neįsitenka. Interjero sukūrimo laikotarpį galima datuoti, tačiau svarbiausia šiuo atveju yra tai, kad nežymiai kisdamas, jis iki šiol pasitinka kiekvieną ŠMC slenkstį peržengiantį lankytoją. Anaiptol ne visada buvimas interjere pažadina dingstį mąstyti apie jo autorystę. Jei ŠMC pastato, buvusių Vilniaus parodų rūmų, architekto Vytauto Čekanausko pavardę kaskart regime iškaltą šalia įėjimo, įrašą apie pastato rekonstrukcijos ir naujosios interjero koncepcijos autorių Valdą Ozarinską rasime tik ŠMC parodų kataloguose.

Devintojoje parodos dalyje „Rūbinė”, kurią veikiausiai taipogi apžiūrėsite dar nepakilę laiptais į antrąjį pastato aukštą, rasite 2001 m. sukurtus Valdo Ozarinsko ir Aidos Čeponytės kūrinius: fotoportretų seriją „Vidurio Europos vyrai” ir to paties pavadinimo mados kolekcijos fotodokumentaciją. Jų estetika aiškiai atitaria ekrane rodomai 1996 m. pagal  suomių dramaturgo Essa Kirkkopelto pjesę „Rytoj ketvirtą” pastatyto spektaklio  vizualumo plastikai (rež. Rolandas. Rastauskas, scenografija ir kostiumai — Valdas Ozarinskas ir Aida Čeponytė). Kūrinius sieja 20 a. paskutiniajam dešimtmečiui būdingos VHS juostos ir ryškių spalvų fotojuostelės „atspaudas” to laikmečio atmintyje. Šiai atminčiai dar svarbesnė plika akimi neįžvelgiama Rytų Europos realijų pynė, kurioje retrospektyvųjį naratyvą į takią dabartį atgręžia realūs ir fiktyvūs portretai. Šiame fone rūbinėje sukabinta Ozarinsko kolekcionuotų darbo rūbų, tame tarpe — jo paties kurtų ŠMC techninio personalo uniformų, kolekcijaatrodo kur kas labiau pragmatiškai. Šių rūbų funkcionalumas akivaizdžiai sudabartina dreifuojantį kultūros laiką, paverčia jį apčiuopiamu. Ir, tam tikra prasme, internalizuodamas išorinį cenzorių, apsaugo jį nuo perteklinio komentaro.

„Architektas be architektūros?“ Valdo Ozarinsko retrospektyva ŠMC. Andrej Vasilenko nuotr.

2006-ųjų metų parodų ciklo „Emisija” kataloge tuometinis ŠMC kuratorius Valentinas Klimašauskas rekonstruotą pastato interjerą yra pavadinęs „interjero pirštine”. Šiuolaikiniame nesavarankiškų autonomijų pasaulyje tokia metafora išties taikli. Dabarties skaitytojui, vartančiam šifru pažymėtą katalogą ant vieno iš ŠMC skaityklos staliukų, kurių kampai savo ruožtu pažymėti nelinijine tvarka išdėstytais numeriukais, ši „baltojo kubo” suflerio būdelę menanti užuomina galėtų pasitarnauti kaip gidas tolimesniam parodos žiūrėjimo žingsneliui. Tuo tarpu mums, mielas skaitytojau, teks vienu sakiniu užbėgti laiptais į antrąjį ŠMC aukštą, kuriame eksponuojama antroji parodos dalis. Sąlygiškai pavadinkime ją pagrindine.

Su Valdo Ozarinsko figūra siejamas iki šiol turbūt svarbiausias ŠMC gyvavimo istorijos etapas. Jį, tiesa, galima (ko gero, reikėtų) padalinti ir į keletą smulkesnių. Tačiau tai nebūtų itin lengva užduotis. Svarbiau turbūt yra tai, kad Valdo Ozarinsko, kaip ekspozicijų architekto, autorinių gestų pagalba savąjį veidą įgaudavo didžioji dalis šiuo laikotarpiu eksponuotų parodų. Post mortem retrospektyvoje architektą pavaduoja jo kolega Audrius Bučas, parodos eksponavimo laikotarpiui grąžindamas ilgametį ekspozicijų erdvės šeimininką į didžiąją ŠMC salę. Taip tarsi naujai interpretuojamas laiko perspektyvos trivialumas, su kuriuo Valdas Ozarinskas nuolat susidurdavo kaip vizionieriško, pragmatiško funkcionalumo adeptas. Brutualusis pragmatizmas šį sugrįžimą seka kaip kvazi-ideologinė klišė, iškalbingai apibūdinanti į statiškas architektoniškas sekas sutelktą, principingai įveiksmintą estetinę programą. Šioje vietoje pakartoti parodos naratyve galima įžvelgti mintį, kad taip įtvirtinta antitezė kompromisui, reikštų retoriškai operuoti grynąja tautologija. Retrospektyva, šia prasme, yra tokios estetinės laikysenos peržiūrėjimas. Aktualija ją pavadinti būtų maža. Perdėm sureikšminti, ko gero, irgi nėra pagrindo. Nebūtų labai neįprasta tuo šiek tiek stebėtis, mat bet kuri solidesnė meno institucija dažnu atveju nepraleistų progos tokio masto retrospektyvos traktuoti epochiniu įvykiu. Paradoksalu, bet būtent aktualijos statusas, tikėtina, ir bus tokį santūrumą lemiantis veiksnys. Du dešimtmečius ateitį projektavusią, iš įvairiausių dėmenų susidėjusią, į retrospekciją rezervuotai žvelgusią šiuolaikiškumo tapatybę pristatyti naujoje šiuolaikiškumo šviesoje nėra tas pats kaip, sakykime, surengti jauno menininko retrospektyvą, kokią kad ŠMC surengė 1999 m., kai pristatė Raimundo Malašausko kuruotą personalinę Donato Jankausko parodą.

„Architektas be architektūros?“ Valdo Ozarinsko retrospektyva ŠMC. Andrej Vasilenko nuotr.

Būtų keistoka kalbėti apie parodų ekspozicijos architekto retrospektyvą ir nieko nepasakyti apie jo kolegos sukurtą ekspozicijos architektūrą šiai parodai. Atskiros parodos dalys išrikiuotos horizontaliai, išilginėmis linijomis. Peržengti ŠMC Didžiosios salės slenkstį lankytojams leidžiama tik mūvint vienkartinį higieninio melsvo plastiko apavą, kokį kad rekomenduojama dėvėti procedūriniame sveikatos priežiūros kabinete. Taktilinis grindų pojūtis ima priminti sporto salę. Šį įspūdį netrukus sustiprins boluojantis fonas, neutralūs apšvietimo tonai, interjero ir pramonės dizaino estetiką imituojantys parodos scenografijos elementai, navigacijai palanki parodos erdvė ir jos atvirumo įspūdis, aiškūs tipografiški vizualiniai orientyrai. Tačiau vizionieriškų projektų ir ambicingos meninės manieros orbitoje sklendžianti vaizduotė netruks paklusti reikliems, įnoringiems, valingiems gestams neretai besipriešinančiai gravitacijos traukai. Regis, parodos rengėjai stengėsi atskleisti Valdo Ozarinsko kūrybos vektorių, žymintį sąmoningai artikuliuojamą problematiškumą, pateikiant jį kiek įmanoma neutralesnėje šviesoje. Tai viena įdomesnių diplomatinės dialektikos situacijų šiuolaikinio meno kalbos interpretacijų kontekste.

Simboliška, kad pirmojoje parodos dalyje „Oze Pax” parodos kuratorė atskleidžia atotrūkio nuo inertiškos tikrovės vaizduotės lauką. Vienas jo artefaktų ‒ iš pažiūros dekoratyvi, stilizuotos formos satelitinė antena ‒ atpažįstama ir ŠMC kavinės lankytojams, mat ilgą laiką antenos lėkštę galima buvo matyti pastato eksterjere, lauko kavinės pusėje. Tiesa, anaiptol ne kiekvienam žinoma šio artefakto priešistorė. Projekto prototipą galima aptikti Valdo Ozarinsko ir Aidos Čeponytės 2002 m. projekto Frederisijos uosto (Danija) konkursui vizualinėje dokumentacijoje. Parodos kataloge rašoma: „Judviejų pasiūlymas uostui ‒ tai ryškia šviesa pulsuojantys geografinės padėties indikatoriai, siunčiantys signalus žemės palydovams, kurie savo ruožtu kiekvieną dieną generuotų tokiu būdu išryškinto uosto nuotraukas”. Projekto vizualizacijoje geografinės padėties indikatoriaus skritulį matome it sklendžiantį ryškiame mėlyje, o plonas baltas skaitmeninės nuotraukos rėmelis ją grakščiai skiria nuo fotografinėje kompozicijoje užfiksuoto Frederisijos uosto vandens, jį gaubiančio perregimo rūko, krantinės pastatų kaimynystės. Galbūt dėl to greta eksponuojamo 1989 m. sukurto objekto, imituojančio kosminį satelitą, medžiagiškumas (tamsūs šviesos filtrai, balta siena fone), didelio jį reprezentuojančios fotografijos formato monumentalumas, ir, galiausiai, objekto pavadinimas („Tarakonas”) liudija apie tam tikrą iššūkį. Šią parodos dalį tarytumei reziumuoja Valdo Ozarinsko videoportretas neseniai įsirengtame jo paties darbo kabinete ŠMC. Industriniame interjere ant sėdintis architektas dėvi pabrėžtinai plastiškos formos akinius nuo saulės, it aeronautas kosminio skrydžio metu lėtai ratu suka galvą, o jam už nugaros, atokesnėje perspektyvoje, išsirikiavę bylų segtuvai juodomis nugarėlėmis. Kiek tolėliau parodos ekspozicijoje ‒ panoramiška Ignalinos (Valdo Ozarinsko gimtinės) atominės elektrinės panorama, savotiška videoatodanga. Bet tai jau kiek kita istorija, siejanti asmenines mitologijas ir viešosios erdvės naratyvus…

„Architektas be architektūros?“ Valdo Ozarinsko retrospektyva ŠMC. Andrej Vasilenko nuotr.

Kartais susidaro įspūdis, jog parodoje nepastebimai išblėsta aiškesnė skirtis tarp autorinių Valdo Ozarinsko vizijų ir bendresnės estetinės programos, su kuria galima sieti ištisą ŠMC institucijos įtakoje besiformavusią šiuolaikinio meno kartą. Viena vertus, toks kūrybinio identiteto individualizavimas yra visiškai natūralus: ryški sėkmingo menininko charizma sąlyginai nedideliame šiuolaikinio meno lauke yra svarbi besiklostančio naratyvo dominantė. Kita vertus, kai menininkas ilgą laiką aiškiai tapatinamas su lokalųjį meno diskursą formuojančia institucija, jo paties estetinė laikysena ir jo reprezentuojamos meno kalbos veiksmingumas tampa neatskiriami. Tad nieko nuostabaus, kad architektas parodoje pristatomas kaip scenarijų viešosioms erdvėms kūrėjas, konceptualizuotų laikinų interjerų autorius, technologine kalba operuojančių įvaizdžių vertėjas į hipotetinių architektūrinių projektų kalbą, entuziastingas kovos klubo situacijų iniciatorius, ir, galiausiai, nuolat transformuojamos ŠMC ekspozicijų erdvės vizionierius. Parodos pavadinimas „Architektas be architektūros?” gana taikliai apibūdina šiuolaikišką klasikinės architekto sąvokos dekonstrukcijos fenomeną ‒ be galo produktyvų ir itin modernų. Valdo Ozarinsko kūrybinio palikimo architektūriniu įprasta to žodžio prasme vadinti negalime. Parodoje, atrodytų, netgi su tam tikru pasididžiavimu pristatomas nuostabą keliantis faktas, jog Valdas Ozarinskas niekada taip ir negavo architekto licenzijos.

Antrojoje parodos dalyje „Scenarijai viešosioms erdvėms” greta ŠMC fojė interjero, pristatomo, visų pirma, kaip viešoji erdvė, eksponuojami ir projektai, kuriuos galima būtų pavadinti entuziastingo kolektyvizmo apraiškomis. Tiek kartu su fotografu, rašytoju Sauliumi Paukščiu, menotyrininkais Sauliumi Pilinkumi ir Ernestu Parulskiu bei skulptoriumi Konstantinu Bogdanu vyresniuoju realizuotą paminklo Frankui Zappai projektą, tiek scenarijų „Rojaus Tūzų” albumo pristatymui Lengvosios atletikos manieže (1995 m.) galima laikyti vėlyvesniais Sąjūdį lydėjusios roko maršo energijos bangos atgarsiais, ar veikiau – jų interpretacijomis jau išgyvenus Laisvės idėjos steigties tikrovę (sunku susilaikyti nuo retorinės nostalgijos iškalbingai penkmečio metaforai). Šie ir kiti, dažniausiai konkursiniai, projektai viešosioms erdvėms atspindi laikotarpiui būdingą šiuolaikinio meno artikuliacijos gestų poreikį, imantį vis labiau atspindėti ne tik kultūrinės tapatybės ženklų, bet ir socialinės kritikos dimensiją.

Su šiuolaikinio meno lauku menkiau pažįstamam parodos lankytojui dar drastiškesni gali pasirodyti militaristinės estetikos interjerai dviems sostinės barams ‒ „NATO’s” (1995) ir „Neperšaunama liemenė” (1996 m.). Parodoje eksponuojamas TV naujienų reportažas apie tuometinio NATO generalinio sekretoriaus Javiero Solanos vizitą Lietuvoje. Reportaže aukščiausio rango tarptautinės politikos diplomatas duoda interviu žurnalistams „NATO’s” baro interjere. Valdo Ozarinsko sukurtiems interjerams pristatyti skirtos parodos dalies aprašymas sufleruoja, kad už NATO delegacijos atstovų nugarų eksponuojamos fotografijos yra vyrų figūros, pateiktos su visais tokiam kontekstui įprastais atributais: kovinga treniruoto kūno laikysena, uniformomis ir gynybinės artilerijos detalėmis. Abu barai gyvavo neilgai. Bendrą įspūdį netrunka sušvelninti nuosaikesni laiko madas sekantys ir juos diktuojantys interjero projektai: stilingas reklamos kompanijos „Saatchi & Saatchi” biuras Vilniuje (2002 m.), funkcionaliu minimalizmu pasižymintys menininko namai ir jo kolegų studijos, bei, žinoma, ŠMC kavinė ir kuratorių komandos kabinetas antrajame pastato aukšte. Šią interjerų grupę galima priskirti prie stiliaus, dizaino, ergonomikos, komforto, vizualinės tapatybės ir veiklos koncepcijos dėmenis derinančios architektūros. Vilniaus Šiuolaikinio meno centras šiuo požiūriu laikytinas išskirtine tokio masto šiuolaikinio meno institucija regione. Nėra jokios abejonės, kad tokį fenomeną ŠMC lankytojams dar akivaizdžiau išryškina parodų ekspozicijos galimybės ir jų išnaudojimo strategijos. Tačiau darbo erdvės interjerai liudija ir apie tam tikrą nuosekliai besiklostančią, tam tikromis sąlygomis besiplėtojančią, lokaliai įvietintą organizacinę kultūrą.

„Architektas be architektūros?“ Valdo Ozarinsko retrospektyva ŠMC. Andrej Vasilenko nuotr.

Tolimesniame parodos rengėjų pasakojime, regis, sąmoningai pašykštėta tiek chronologinio, tiek teminio linijiškumo. Jį keičia tam tikras cikliškumas, kuriame gausu prieštaringų akcentų, netiesioginių sugretinimų, skirtingose potemėse randamų paralelių. Vadinamiesiems techno-vertimams skirtoje parodos dalyje apžvelgiami techno-utopijų vaizduotės veikiami Valdo Ozarinsko projektai. Juose neretai justi su inercijos gniaužtais besigalinėjanti sarkazmo pagava, nervingas angažuoto naujųjų laikų pseudo-avangardo maskaradas nesusilaikant nuo kultūrinių replikų iš sąmoningai prisiimtos autsaideriškos perspektyvos. Regis, neretais atvejais tai eskizų lygmens kritinė mintis, nukreipta prieš monumentalųjį status quo. Gamybinių statinių formomis „padailinta” Neries krantinė, akivaizdžiai perdėm iššaukiantys neo-futuristiniai Ignalinos, Elektrėnų, Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčios Vilniuje projektai, Radijo dažnių reguliavimo tarnybos pastato projektas, sukurtas pasitelkiant radijo mikroschemų fragmentus, yra iliustratyviausi šių eksperimentų artefaktai. Kai kurie brėžiniai daryti ant teniso stalo architekto studijoje. Komplikuotoje, tačiau galiausiai ‒ provokatyvioje ir sėkmingoje jau minėto EXPO 2000 parodos paviljono istorijoje, regis, kūrybinės valios vektorius gerokai kinta. Tačiau teminis motyvas be atvangos krypsta į parodoje atskirai išskirtą „Kovos klubo” teritoriją. Joje ‒ fotografijos, vaizduojančios lūpinės armonikėlės dydžio švino luitus įsikandusius kolegas, išdidintas save sąmoningu fiziniu veiksmu vimdančio Valdo Ozarinsko portretas, Romo Ubarto sviedžiamas diskas į ŠMC parodų salės sieną, valomos ŠMC grindys, dubliuojamos videoprojekcija, dokumentuojančia po tą pačią ŠMC erdvę ratu bėgančios Aidos Čeponytės kojas, parodą „_formalizmas_:_ne_sėkmės_” lydėjusios kontraversiškos diskusijos videodokumentacija (Evaldas Jansas, 2010 m.), parodoje gretinama su 2015 m. sukurtu fotografo Algimanto Kunčiaus „In memoriam” video formatu. Pastarasis kūrinys kiek neutralizuoja šiose parodos dalyse susikaupusią įtampą ir papildo retrospektyvinės parodos intencijų audinį. Kaip tik In memoriam žanras jame sugrąžina 2014-aisiais ištikusios netekties atmintį anaiptol neprarasdamas svarbos.

Valdo Ozarinsko indėlis į ŠMC parodų architektūrą tiek šioje apibendrinančio pobūdžio apžvalgoje, tiek ir kitokio pobūdžio retrospektyvoje galėtų susilaukti kur kas daugiau dėmesio. Tiesa, toks architekto kūrybinio palikimo įprasminimas, kaip ir jo interpretacija, reikalautų bendresnio konteksto ir būtų neatskiriamas nuo visos institucijos veiklos, jos identiteto. Kaip ten bebūtų, įgyvendindamas ŠMC kūrybines strategijas ir prisidėdamas prie jų koncepcijos formavimo, Valdas Ozarinskas tapo viena ryškesnių savo kartos Lietuvos šiuolaikinio meno lauko figūrų. Panašu, kad kaip tik ši teminiu požiūriu itin kebliai individualizuojama, asmeninės retrospektyvos pasakojimui ne itin pasiduodanti jo veiklos sfera ir yra viena svarbiausių. Šis prieštaravimas neblogai atsiskleidžia ne tik jau minėtame ŠMC pastato fojė, bet ir aštuntojoje parodos dalyje, eksponuojamoje ŠMC Kino salėje. Ekspozicijų salės rekonstrukcija, įgyvendinta su architektu Audriumi Buču 2012 m. grąžinant šiai erdvei dar Vytauto Čekanausko jai numatytą kino salės funkciją, itin charakteringa unikaliu autoriniu architektūros ir interjero dizaino braižu, leidusiu išlaikyti šios peržiūrų erdvės universalumą. Po rekonstrukcijos Kino salėje rodomos kino programos, rengiamos videoperžiūros, skaitomos paskaitos, vyksta koncertai, kino salę pamėgo ŠMC auditorija. Retrospektyvinėje parodoje Kino salėje pristatoma su Aida Čeponyte kurtų videofilmų programa, o prie įėjimo parodos žiūrovo intrigą masina architekto mėgtų filmų sąrašas. Taip parodoje pinasi du skirtingi ir tuo pačiu tarpusavyje susiję pasakojimai ‒ Valdo Ozarinsko kaip menininko biografija ir itin produktyvi jo kaip ŠMC komandos nario kūrybinė veikla. Šių pasakojimų vyksmo erdvė tai susitinka, tai išsiskiria. Jie neretai visiškai sutampa, tačiau kartais atsiskleidžia skirtingoje šviesoje.

„Architektas be architektūros?“ Valdo Ozarinsko retrospektyva ŠMC. Andrej Vasilenko nuotr.

Patikimas parodos gidas ‒ iš pažiūros kuklus, bet itin informatyvus katalogas. Tikėtina, kad retrospektyvai užsidarius, parodos sudomintas lankytojas dar ne kartą sklaidys jo puslapius. Ištikimesnius ŠMC lankytojus gali maloniai nustebinti kovencionalus katalogo formatas ir žanrinis atskiras parodos dalis pristatančių tekstų nuoseklumas. Atmintis, matyt, tiesiog negali nebūti retrospektyvi. Bet kai kuriais atvejais ji yra nuosaikesnė nei įprastai. Antraip turėtume imti pasikliauti atminties atmintimi. O tai ne visada taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

„Architektas be architektūros?“ Valdo Ozarinsko retrospektyva ŠMC. Andrej Vasilenko nuotraukos