Laiko ir erdvės perėjos Patricijos Gilytės parodoje „Krašto kraštai“ Prano Domšaičio galerijoje

2022 m. balandžio 21 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Rosana Lukauskaitė

Niekas nesiginčija, kad žmonės yra teritoriniai gyvūnai. Nuolat plečiame savo teritoriją, kovojame už išteklius, ir net aplinkosaugos iniciatyvose galima įžvelgti arogantišką ir grobuonišką žmogaus prigimtį: visada „kiti“ kelia grėsmę žemei tarša, klimato kaita ir gyventojų pertekliumi, palikdami „mums“ menką išlikimo galimybę, nebent pasipriešinsime ir atsikovosime žemę tiek fiziškai, tiek ir metaforiškai. Kartais net menininko kūrybinė praktika reikalauja užvaldyti ekspozicines erdves. Kaip priešistorinis medžiotojas-rinkėjas, menininkas patenka į naują teritoriją su evoliuciniu imperatyvu, liepiančiu įsitvirtinti parodų salės „tyrlaukiuose“. Tačiau šio impulso nereikėtų suprasti kaip karingo poelgio: mūsų elgesį visų pirma nulemia instinktas prisitaikyti prie aplinkos.

Geras tokios kūrybinės strategijos menininko kūryboje pavyzdys yra Patricijos Gilytės, tarpdisciplininės Lietuvos menininkės, gyvenančios ir kuriančios Vokietijoje, atvejis. Naujausia jos paroda „Krašto kraštai“, šiuo metu eksponuojama Prano Domšaičio galerijoje, Klaipėdoje – parodos pagrindą sudaro 2021 m. Vytauto Kasiulio muziejuje Vilniuje kurta ekspozicija „Žemės nėra“. Kaip rašoma parodos pranešime spaudai, Gilytė pasakoja apie augalų, sąvokų ir reiškinių migracijas, kurias inicijuoja geografiniai ir vidiniai pokyčiai. Parodoje pristatomi ankstyvieji jos vaizdo darbai ir specialiai muziejaus erdvėms sukurtos instaliacijos bei vaizdo projekcija.

Nors tai nėra būtent įvietinto meno pavyzdys, norėčiau paminėti vieną iš labiausiai atpažįstamų amerikietiškų paveikslų – Edvardo Hoperio „Naktinėtojai“ (1942), kuriame vaizduojami keturi žmonės vėlų vakarą vienoje miesto centro užkandinėje, matomi pro didelį užkandinės langą. Tam tikra prasme ši vieta yra neįmanoma, greičiausiai sukurta į vieną sujungus keletą tikrų vietų. Nėra įėjimo, leidžiančio žiūrovui patekti į šį vienišą nakties pasaulį, todėl numanoma uždara erdvė sukelia nerimo jausmą. Tai paveiku, nes tikriausiai negalime stebėti vietos (tikros ar išgalvotos) vaizdinio neįsivaizduodami savo buvimo jame. Net išgalvotuose scenarijuose mes „pasimatuojame“ erdves.

Žalgirio laukas, eglių spygliai, vaizdo animacija, 2021

Žemės egzistavimui nebūtina žmogaus būtis. Jai nereikia išorinio pripažinimo. Tam tikra prasme žmonija pavydi šios kolosalios vidinės vertės. Žinia, per istoriją karai dėl teritorijos pasiglemžė daug gyvybių. Patricijos instaliacija „Žalgirio laukas“ (2021) yra sudaryta iš Vokietijoje surinktų eglių spyglių, padengiančių plokštumą, kurios centre – Žalgirio mūšio lauko reljefo maketas, atspaustas remiantis realiais duomenimis. Maketą dengia vaizdo projekcija su skirtingais tariamo mūšio lauko reljefo atvaizdais, kurie vis dar kelia daug diskusijų tarp istorikų. Mūsų iliuzinis įsivaizdavimas, kad žemė apskritai gali kam nors priklausyti, galbūt kada nors išsivysčiusių ateities civilizacijų bus atmestas kaip barbariškas ir pasenęs, tačiau kol kas vis dar tuščiagarbiškai didžiuojamės, kad mūsų protėviai laimėjo šį ar kitą mūšį gindami savo interesus. Kas žino: gal augalai yra tikrieji planetos valdovai, o mes, žmonės, tik jų sėklas platinantys pavaldiniai, pamaitinantys jų šaknis savo palaikais.

Ciklas „Mūšiai po saule / spygliuočių ekspansija“, popierius, pigmentai, tušas, sausa spygliuočių adata, 2021

Parodoje rodomas vienas ankstyvųjų Patricijos vaizdo performansų „Prieš akis / Už nugaros“ (2006), kuriame menininkė transformuojasi naudodama porolono lakštą. Jis minkštas, bet tvirtas ir leidžia išgauti naujas ir dar nematytas formas, labiau primenančias primityvius jūros gyvūnus nei žmones. Vaizdo kūrinį Patricija baigia mūsų mintyse visiškai pavirtusi į giliavandenes jūros dugno žuvis panašią būtybę, iššliaužiančią iš kadro ir (galbūt) link jūros. Užvaldžius žemę kitas žingsnis gali būti jos apleidimas. Žmonijos natūralios ekspansinės tendencijos verčia mus svajoti apie atokiausių Žemės vietų tyrinėjimą ir net keliones į kosmosą, bet galbūt mūsų tikrasis likimas yra grįžti į vadinamąjį pirmapradį vandenyną. Tai atvirkštinis ėjimas, prieštaraujantis įsitikinimui, kad evoliucija visada turi žengti tik į priekį. Kai kurie mokslininkai netgi tvirtina, kad tam tikra prasme mums visiems lemta tapti krabais. Pasirodo, net penkios skirtingos vėžiagyvių grupės virto krabais, vykstant procesui, vadinamam karcinizacija. Ir nors šiuo metu krabo formos pranašumai yra mįslė, biologai mano, kad tai gali būti susiję su galimybe kolonizuoti naujas buveines arba prisitaikyti prie aplinkos. Ir nors mažai tikėtina, kad artimiausiu metu turėsime storą egzoskeletą ar vaikščiosime šonu, vis tiek įdomu spėlioti apie alternatyvias žmonijos vystymosi galimybes, ypač tokias, kurios reikalauja savotiškos žmonijos ego mirties. Galima net manyti, kad tokių scenarijų kontempliavimas yra tarsi žmonijos kaltės dėl per greito žmonių populiacijos plėtimosi ir gyvūnų buveinių naikinimo, dėl kurio išnyko daugelis rūšių, apraiškos.

Kai žmonija galų gale pradings nebūtyje, kas liks po mūsų? Patricija Gilytė krante įsivaizduoja porolono skulptūras kaip paliktas mūsų tuščias kriaukles. Kartu šis vaizdas primena jūros bangavimą, kopas, pajūrio peizažą. Tik atrodo, kad Žemės pluta ir landšaftas jau galutinai susiformavo ir nebesikeičia –  stebint iš didesnės laiko perspektyvos, mūsų planeta yra nepastovi, judri ir kintanti, todėl ir mūsų poveikis jai gali greitai išsitrinti ir būti pamirštas. Tačiau išnykimas ne visada atrodo grėsmingai: kartais jis gali atrodyti visai nekaltai, beveik kaip nepaklota lova, palikta sapnų sapnuotojo. Kaip anglų poeto Arthuro O’Shaughnessy eilėraštyje „Odė“: „Mes esame muzikos kūrėjai, / Ir mes esame sapnų sapnuotojai, / Klaidžiojame ant nelankomų molų, / Ir sėdime prie apleistų upelių; — / Pasaulio nevykėliai, pasaulį palikę, / Ant mūsų blyškus mėnulis spindi: / Vis dėlto mes esame pasaulio katalizatoriai ir vykdytojai / amžiams, rodos.“

Už Dunojėlio, vaizdo performansas, stabdyto kadro animacija, 2009 (kairėje)
Orbis Clock, stabdyto garso animacija, 2017 (dešinėje)

Kai pagalvoji, kokie nereikšmingi yra žmonės –  laikinos būtybės, gyvenančios visatoje, kuriai anksčiau ar vėliau irgi gresia pabaiga – tas nedidelis laikas, skirtas mums čia, pradeda atrodyti dar vertingesnis. Patricijos stabdyto kadro vaizdo kūrinys „Orbis Clock“ (2017) parodo, kaip laikas gali būti skaičiuojamas pagal dervišką eglės šokį. Galime prisiminti, kad kiekviena medžio rievė susidaro per vienerius metus. Šios rievės taip pat suteikia įžvalgų apie Žemės klimato istoriją – tai graži paralelė tarp medžio gyvenimo ir planetos kelionės aplink saulę. Šis subtilus laiko ir erdvės santykio vaizdinys paliečia klimato kaitos temą, kuri dabar kaip niekad aktuali.

Pasak mokslininkų, stebėtinai daug mūsų DNR sutampa su augalų ir vabzdžų – net 50% su medžių. Ar tai reiškia, kad esame pusiau eglės? Viena žinomiausių lietuvių pasakų „Eglė žalčių karalienė“ vaizduoja negrįžtamą žmogaus pasivertimą medžiu. Atrodo, kad senovės žmonės nujautė, kad visos gyvybės formos žemėje yra tarpusavyje susijusios. Patricijos vaizdo kūrinys „Už Dunojėlio“, kuriame Vokietijoje neparduotos Kalėdų eglutės ir keli lietuviai iš Miuncheno, atrodo, dalijasi vienu kūnu, yra šiuolaikinė šios pasaulėžiūros iliustracija. Menininkė teigia, kad kūrinio idėja kilo pastebėjus, kad jau kelerius metus iš eilės žiemą nebūna sniego, ir pajutus, kad kažkas iš esmės keičiasi.

Ir visgi mes – ne medžiai: galime lengvai persikelti į kitas vietas, kurias skiria gamtinės arba politinės sienos. Patricijos Gilytės parodoje „Krašto kraštai“ užfiksuota daugybė teritorijos suvokimo galimybių, nuolatinė gamtos kaita ir pusiausvyra, kurios labai reikia stovint ant pasaulio krašto. Menininkė drąsiai ir nepretenzingai ieško naujų būdų suprasti ir permąstyti erdvę. Ypatingą susidomėjimą kelia jos sąmoninga kuklesnės žmonijos vietos visatoje suvokimo analizė: mes esame mažytė, bet būtina ląstelė dangaus kūne „Sol-3“.

Paroda veikia iki liepos 31 d.

 

Nuotraukos: iš LNDM archyvo

Pilnas parodos fotoreportažas:

Patricijos Gilytės paroda „Krašto kraštai” LNDM P. Domšaičio galerijoje Klaipėdoje

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *