Laidotuvės refleksija arba kalba, kuri galėjo būti pasakyta. Fotoreportažas iš Meno kūrinių kapinių

2020 m. liepos 6 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: artnews.lt

Mieli skaitovai, iškart prašau atleisti už ilgą rašymą ir jei ką nors užgausiu to nenorėdamas. Nors praėjo beveik savaitė- tik dabar galiu pradėti kalbėti… Nes prieš savaitę, galima sakyti, teko padėti tašką. Tas momentas buvo ir liūdnas, ir (vėliau paaiškinsiu) galbūt net džiaugsmingas, o kažkuria prasme ir prasmingas, nors teko laidoti labai kažką artimo, tarsi dalį savęs, o be to ir gal ne pačią geriausią ar gražiausią. Praėjusią savaitę palaidojau savalaike mirtimi mirusį “Seržanto Sievos” vaidmenį, kurį kūriau ir atlikau OKT 2005-2012 metais, kuris dar ir dabar sugrįžta vis kitokiais policininkų pavidalais ir netgi buvo išniręs didžiuosiuose ekranuose… (Reklama: Ir dabar pora pavidalų galima pamatyti tame pačiame OK teatre- “Dugne”, “Žmogus iš Podolsko” – (Liepos 16d.) spektakliuose) Be abejo tie policininkai kažką turi bendro- 1. Mane 2. Tipinius policininkų bruožus. 3. Kompromisus su sąžine… ect.

Šis vaidmuo man sukelia mielus prisiminimus dėl to, kad Rokiškio festivalyje “Vaidiname žemdirbiams” buvo apdovanotas už antraplanį vaidmenį bei su gastrolėmis apkeliavo dalį Europos.

Maža yra nuoširdžiai jaučiančių bei suprantančių, ką reiškia ir, koks dramatiškas momentas yra atsiskirti nuo vaidmens, kad ir paties plokščiausio … Beje daugeliui būna taip, kad vaidmenys taip prilimpa, kaip nuosava oda, kad net sunku atpažinti kuris yra kuris… O laidojant tai gali būti pavojinga. Pačiam nors 8-nerius metus neteko “Sievos” vaidmenyje “lipti ant scenos”, nelaikiau jo ir šaldytuve, bet visus tuos aštuonerius metus pabusdavau naktį išpiltas šalto prakaito, šokdamas ieškoti antrankių ar nusikaltėlio po lova… o galva apsisukusi- ne iškart pavykdavo susiorientuoti… Bostono krabas artimiesiems ir… Na bet… O aš su giliu atodūsiu, palengvėjimu, liūdesiu ir tam tikru džiugesiu dėkoju meno kūrinių kapinėms, projektui Art Apart, Juozui Laiviui, už galimybę su “Sievos” vaidmeniu palaidoti ir dalį epochos, dėkoju kapinių sargui, kuris pažadėjo prižiūrėti kapą bei kolegoms, kurie taipogi laidojo reikšmingus ir daugiau mažiau solidžiai atitarnavusius meno kūrinius…

Mirtis užeina, o gyvenimas tęsiasi!

Rytis Saladžius

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *